IX tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse, vykusiame kovo 26–balandžio 2 dienomis, pirmąją vietą ir pagrindinį prizą laimėjo pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė.
Šiame interviu apie muzikantės dabartį ir siekiamą ateitį kalbamasi su ryškia ir vis labiau ryškėjančia muzikos meno asmenybe, daugelio tarptautinių konkursų laureate, jautriai, įtaigiai ir giliaprasmiškai išpildančia koncertų programas.
– Elžbieta Liepa, ką Jums reiškia, kokią prasmę savo muzikinėje biografijoje teikiate Tarptautiniam Stasio Vainiūno konkursui?
– Man Stasio Vainiūno konkursas yra brangus dėl to, kad jį, kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkursą, sekiau nuo vaikystės, mano aplinkoje tai visada buvo svarbūs renginiai. 2018-aisiais vykęs Vainiūno konkursas man buvo pirmasis suaugusiųjų konkursas, kuriame dalyvavau, tad šie prisiminimai labai ryškūs. Jau tada įteiktas specialusis prizas mane paskatino ir įkvėpė eiti pirmyn.
– Ką išskirtumėte, įvardintumėte kaip šio konkurso (už)duotis? Pasidalinkite, kas slypi už I-osios vietos laimėjimo.
– Kaip ir visuose konkursuose, be giliai apmąstytų interpretacijų, iš savęs reikalavau aukštos kokybės ir stabilumo. Žinau, kaip jaudulys kartais gali pakišti koją, tad mano tikslas buvo kuo mažiau palikti jam vietos. Nors atvykusi namo, visuomet turiu labai stiprų palaikymą, jaučiu ir didelę atsakomybę, todėl dalyvaudama Vainiūno konkurse ne mažiau, o gal net daugiau jaudinausi nei bet kuriame kitame konkurse užsienyje. Be galo džiaugiuosi vykusiu pasirengimo procesu, nes daug išmokau, auginau ištvermę tiek scenoje, tiek dirbdama.
– Finale grojote Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 C-dur, op. 15 drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojant Karoliui Variakojui. Kaip rengėte, kūrėte savąją jo interpretaciją.
– Atlikti Beethoveno Pirmąjį koncertą buvo labai daug džiaugsmo, tikriausiai daugiausiai iš visų turų, nes tai labai šviesi kompozicija, pilna tikėjimo ir optimizmo. Pasirinkti jį finalui mane labai įkvėpė Beethoveno konkurso, vykusio 2021-ųjų rudenį Vienoje, I-osios vietos laimėtojo pasirodymas. Jis taip pat atliko šį koncertą, jis skambėjo be galo lengvai ir stilingai, derino savyje ir beethoveniškumą, ir girdimą Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeus Mozarto įtaką. Nei publikoje, nei komisijoje niekas neliko abejingas. Žinoma, po to buvo perklausyta ir daugybė kitų nuostabių interpretacijų.
Esu dėkinga, kad koncertą galėjau ruošti su skirtingų fortepijono mokyklų atstovais, tai padėjo man lavinti savo muzikinį skonį, plėsti kultūrinį akiratį, taip pat ir atsirinkti, kas man pačiai arčiausiai širdies.
– Jūs leidžiatės į kūrinio reikšmines ir prasmines gelmes, ar ieškote ir aplinkinių, išorinių raktų, įkvėpimo šaltinių, kurie įgalintų atsekti ir atslėpti grosimo kūrinio simbolinius-semantinius klodus?
– Viską kartu. Nori ar nenori, pradėjus mokytis naują kūrinį, imi su juo gyventi, jis skamba galvoje ne tik grojant, bet ir išėjus iš fortepijono klasės, todėl jis natūraliai „įsigeria“ į mano kasdienybę, „kalba“ jausmais, mintimis ir pergyvenimais. Be abejo, turėti bendrą suvokimą apie kompozitorių, jo gyvenimo, kūrybos laikotarpį ir rašymo aplinkybes irgi yra ne mažiau svarbu.
– Elžbieta Liepa, studijuojate Vienos muzikos ir scenos menų universitete pas profesorę Anną Malikovą, pasidalinkite šia asmeninio tobulėjimo patirtimi, žinant, kad pati Viena yra, galima sakyti, tam tikra klasikinės muzikos Meka.
– Viena yra smelkte persmelkta klasikinės muzikos, čia kone kas antrame pastate yra gyvenę žymiausi kompozitoriai ir menininkai, o koncertų salėse kas savaitę groja geriausi pasaulio atlikėjai. Suderinti studijas ir apsilankymą jose – kartais nemažas iššūkis. Vienoje dažnai skamba ir šiuolaikinė akademinė muzika, kuria pastaruoju metu esu labai susižavėjusi.
– Fortepijonas – juoda–balta klavišų instrumentas, kas Jums gyvenime yra „juoda“ ir „balta“?
– Man atrodo, kad juoda ir balta geriausiai atsiskleidžia, kai yra viena šalia kitos. Aš esu laimingiausia, kai spalvų paletė įvairi, nors manyje emocijos dažnai kontrastuoja.
– Kuo skamba Jūsų dabartis? Ko linkite sau ateitin?
– Olivier Messiaen „Kvartetas laiko pabaigai“. Sau linkiu augti ir domėtis visa kuo savame kelyje.
