Nabokovo atsiminimai – jaudinantis pasakojimas apie mylinčią civilizuotą šeimą, paauglystės prabudimus, bėgimą nuo bolševikų teroro, mokymąsi Anglijoje ir emigranto gyvenimą Paryžiuje bei Berlyne.
Nabokovai buvo ekscentriški, liberalių pažiūrų aristokratai, gyvenę savo prabangiuose kaimo dvaruose politikos ir literatūros kupiną gyvenimą, kol Rusijos revoliucija nušlavė jų pasaulį nuo žemės paviršiaus; rašytojui tada buvo aštuoniolika. Nepakartojamu geriausių Nabokovo kūrinių stiliumi parašytoje „Kalbėk, atmintie“ ryškiai atgyja pradingęs pasaulis.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šįmet tryliktą kartą rengia Metų verstinės knygos rinkimus ir kviečia skaitytojus ir knygos bičiulius balsuoti. Balsavimas baigiamas ir Metų verstinės knygos rinkimų rezultatai visose kategorijose paskelbiami balandžio 23 – Pasaulinę knygos dieną. Vladimiro Nabokovo „Kalbėk, atmintie“ (leidykla „Jotema“) dalyvauja konkurso Grožinės literatūros kategorijoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
***
Vladimiro Nabokovo autobiografija „Kalbėk, atmintie“. Vertė Rasa Drazdauskienė, „Jotema“, 2021 m.
dvyliktas skyrius
1
Kai susipažinau su Tamara, — pavadinsiu ją vardu, kurio spalvos primena tikrąjį, — jai buvo penkiolika, aš metais vyresnis. Įvykio vieta — šiurkštoka, bet graži kaimo aplinka (juodos eglės, balti beržai, durpynai, šienaujamos pievos ir dykvietės) šiek tiek į pietus nuo Sankt Peterburgo. Kažkur toli tęsiasi karas. Po dvejų metų pasirodė banali deus ex machina, Rusijos revoliucija, dėl kurios buvau iškeldintas iš tos nepamirštamos aplinkos. Tiesą pasakius, jau tada, 1915 m. liepos mėnesį, vadinamąją Rusijos poezijos simbolistų mokyklą, ypač Aleksandro Bloko eiles, veikė neaiškūs bloga lemiantys ženklai, prislopintas grumėjimas, karštas legendinių perversmų alsavimas.
Tos vasaros pradžioje, kaip ir visą praėjusią, Tamaros vardas vis pasitaikydavo (toks apsimestinis naivumas labai būdingas Likimui, kai jis rimtai ko nors imasi) kur nors mūsų dvare (Įeiti draudžiama) ir mano dėdės dvare (Įeiti griežtai draudžiama) priešingame Oredežo krante. Rasdavau jį lazdele užrašytą ant raudono parko alėjų smėlio, pieštuku — ant baltai nudažytų vartelių arba ką tik išraižytą (dar nebaigtą) kokiame nors sename mediniame suole, tarsi Motina Gamta mane būtų norėjusi paslaptingai iš anksto įspėti apie Tamaros egzistavimą. Tykią liepos popietę, kai pamačiau ją visiškai ramiai (judėjo tik akys) stovinčią beržynėlyje, man pasirodė, kad ji tarp šitų atidžiai stebinčių medžių atsirado savaime, tyliai ir užtikrintai, kaip mitinė būtybė.
Ji negyvai priplojo sparvą, kurios nutupiant laukė, ir pasivijo dvi kitas, ne tokias gražias, ją šaukusias mergaites. Netrukus, stovėdamas virš upės, pamačiau jas einančias per tiltą, mitriai kaukšinčias aukštakulniais bateliais; visos trys laikė rankas tamsiai mėlynų švarkelių kišenėse ir vaikydamos muses kartais krestelėdavo kaspinais ir gėlėmis papuoštas galvas. Labai greit atsekiau kuklią dačka (vasarnamį), kurį kaime nuomojosi Tamaros tėvai.
Jodinėdamas arba važiuodamas dviračiu atsidurdavau netoliese ir staiga pajusdavau tarsi svaiginantį sprogimą (po kurio širdis dar toli gražu ne iš karto sugrįždavo iš ten, kur būdavo išlėkusi), susitikęs Tamarą prie vieno ar kito neraiškaus kelio posūkio. Motina Gamta pašalino iš pradžių vieną, paskui kitą jos draugę, bet tik rugpjūčio 9 dieną — 1915 m. rugpjūčio 9 d., kalbant Petrarkos biografijos tikslumu, — pusę penktos, gražiausią tos vasaros popietę, pastebėjau, kaip manoji įsibrovėlė užėjo į paviljoną vaivorykštės spalvų langais; tik tada sukaupiau pakankamai drąsos ją užkalbinti.
Žvelgiant pro kruopščiai nuvalytus laiko lęšius, jos veido grožis išlieka toks pat artimas ir toks pat švytintis, kaip visada. Ji buvo neaukšta, šiek tiek pilnoka, tačiau labai grakšti, plonomis kulkšnimis ir lanksčiu liemeniu. Nedidelį linksmų tamsių akių įkypumą ir tamsią žydinčių skruostų spalvą, ko gero, būtų galima paaiškinti lašu totoriško ar čerkesiško kraujo. Švelnūs pūkeliai, panašūs į tuos, kuriuos matome ant migdolo grupės medžių vaisių, gaubė jos profilį švelniu švytėjimu. Ji kaltino savo sodrius rudus plaukus, kad šie esą neklusnūs ir nepatogūs, grasino juos trumpai nusikirpti ir po metų tikrai nusikirpo, bet aš visada prisimenu juos tokius, kokie buvo pirmą kartą, tvirtai supintus į storą kasą, kilpa sulenktą ant pakaušio ir surištą plačiu juodo šilko kaspinu.
Dailus kaklas visada būdavo nuogas, net žiemą Sankt Peterburge, nes ji sugebėjo gauti leidimą nesegėti dusinančios Rusijos moksleivių uniforminės apykaklės. Kas kartą, kai pasakydavo ką nors juokingo ar pacituodavo kokią eilutę iš savo milžiniškų vidutiniškos poezijos atsargų, labai juokingai išpūsdavo šnerves ir linksmai šniurkšteldavo. Ir vis tiek neįstengiau suprasti, kada ji kalba rimtai, o kada — ne.
Lengvai sukylančio juoko raibuliai, greita kalba, aiškiai tariama gomurinė r, švelnus akių apatinių vokų blizgesys — tiesą pasakius, visi jos bruožai kerėjo mane iki ekstazės, tačiau kažkokiu būdu ne tiek atskleidė jos asmenybę, kiek formavo blizgų šydą, kuriame įsipainiodavau kas kartą stengdamasis ką nors daugiau apie ją sužinoti. Kai sakydavau, kad mudu susituoksime 1917 m. pabaigoje, vos tik aš baigsiu mokyklą, ji ramiai išvadindavo mane kvailiu. Jos namus įsivaizdavau labai miglotai. Iš motinos vardo ir tėvavardžio (tik tiek apie ją težinojau) buvo galima spėti sąsajas su pirklių ar tarnautojų luomu. Tėvas buvo kažkokių stambių valdų pietuose ūkvedys ir, kiek supratau, šeima beveik nesidomėjo.
Tais metais ruduo buvo ankstyvas. Rugpjūčio pabaigoje lapų jau spėjo prikristi iki kulkšnių. Miško laukymėse sklandė juodi aksominiai šeiriai kreminiais pakraštėliais. Mokytojas, kurio ne visada patikimai globai tą vasarą buvome patikėti mes su broliu, slėpdavosi krūmuose ir sekė Tamarą ir mane pro seną teleskopą, kurį buvo radęs palėpėje, tačiau vieną dieną patį smalsuolį aptiko senas mano dėdės sodininkas Apostolskis violetine nosimi (beje, pats labai mėgęs pargriauti kokią ravėtoją) ir iš geros širdies pranešė mano mamai.
Ji nepakentė šnipinėjimo, be to (nors jai apie Tamarą nieko nebuvau sakęs), apie romaną žinojo viską, ką reikia, iš mano eilėraščių, kuriuos jai deklamuodavau siekdamas pagyrų ir objektyvumo ir kuriuos ji su meile persirašydavo į specialų albumą. Tėvas buvo išvykęs kartu su savo pulku; po mėnesio grįžęs iš fronto ir sužinojęs aplinkybes, pajuto pareigą užduoti man keletą gana keblių klausimų; bet tyra mamos širdis padėjo, ir vėliau dar padės, ištverti gerokai didesnius sunkumus. Ji tik abejodama, tačiau švelniai lingavo galva ir liepdavo liokajui vakarais palikti man vaisių apšviestoje verandoje.
Aprodžiau savo dievinamai mergaitei visas slaptąsias miško vietas, kuriose taip karštai svajojau ją sutikti, ją sukurti. Viename pušyne viskas susiklostė, aš praskleidžiau vaizduotės uždangą ir patyriau tikrovę. Kadangi tais metais dėdė neatvažiavo, galėjome laisvai klaidžioti jo didžiuliame, tankiame dviejų šimtmečių senumo parke su klasikiniais luošiais iš pažaliavusio akmens pagrindinėje alėjoje ir nuo centrinio fontano išsiskleidžiančių takelių labirintu.
Vaikščiojome „mosuodami rankomis“, kaip kaimiečiai. Skindavau jai jurginus iš lysvių palei žvyruotus takelius, iš tolo palankiai stebint seniui Priapostolskiui. Nebe tokie saugūs jausdavomės, kai lydėdavau ją namo ar beveik prie namų, ar bent jau iki kaimo tiltelio. Prisimenu šiurkščius grafičius, sujungusius keistas mažybines mudviejų vardų formas, ant vienų baltų vartelių ir kiek toliau nuo šios kaimo idioto keverzonės prierašą „Apdairumas — aistros draugas“ gerai man pažįstamu pasišiaušusiu braižu.
Kartą, leidžiantis saulei, prie oranžinės ir juodos upės, jai praeidamas linktelėjo jaunas dačnik (vasarotojas) su jojiko rimbu rankoje; ji išraudo kaip romano ž herojė, tačiau tik narsiai, su pašaipa, ištarė, kad jis niekada gyvenime nėra sėdėjęs ant žirgo. Kitą kartą, mums išnirus iš už vieškelio posūkio, nevaldomo smalsumo apimtos mano abi jaunesniosios seserys vos neiškrito iš mūsų raudono „torpedo“, kaip tik sukančio tilto pusėn.
Tamsiais lietingais vakarais prisikraudavau dviračio žibintą magiškų kalcio karbido luitų, prisidengęs nuo gūsingo vėjo uždegdavau degtuką ir įkalinęs po stiklu baltą liepsną atsargiai važiuodavau į tamsą. Žibinto metamos šviesos rate ryškėjo drėgnas, glotnus kelio vingis tarp centre susitelkusių balų ir ilgų pakelės smilgų. Pradėjus leistis žemyn, prie upės, blyškus spindulys tarsi svirduliuojanti šmėkla vinguriuodavo moline atšlaite prie posūkio. Už tilto kelias vėl kilo aukštyn iki pat Roždestveno–Lugos plento, o tuojau pat už sankryžos į statų šlaitą tarp šlapių jazminų krūmų vedė takelis. Tekdavo nulipti nuo dviračio ir jį vestis.
Užlipus iki viršaus, melsvas mano žibinto spindulys perlėkdavo per baltą portiką su šešiomis kolonomis, kur buvo užpakalinis įėjimas į nebylų užvertomis langinėmis dėdės dvarą — tokį pat nebylų ir uždarą, koks jis galbūt yra dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų. Tos arkinės slėptuvės kampe, iš kur galėdavo sekti kylančios šviesos zigzagus, laukdavo Tamara, įsitaisiusi ant plataus parapeto, nugara atsirėmusi į koloną. Užgesindavau žibintą ir apgraibomis prisiartindavau prie jos.
Norėtųsi iškalbingiau pasakoti apie tokius dalykus, dar apie daug ką, vis tikintis, kad pavyks išgyventi žodžių zoologijos sodo nelaisvėje — bet Mnemozinės monologą užgožia glaudžiai namus supančių senų liepų girgždesys ir ošimas neramią naktį. Jų atodūsiai tyla. Girdėti, kaip nesiliaudamas čiurlena mažytis smalsus upeliukas iš lietvamzdžio verandos kampe.
Retkarčiais, nugirdusi kokį nors papildomą šnaresį, sutrikdantį ritmingą lietaus barbenimą į lapus, Tamara pasukdavo galvą įsivaizduojamų žingsnių pusėn, ir tada vos regimame švytėjime — dabar iškylančiame virš mano atminties horizonto nepaisant to viso lietaus, — įžvelgdavau jos veido kontūrus; bet baimintis nebuvo ko, netrukus ji švelniai iškvėpdavo trumpam sulaikytą orą ir jos akys vėl užsimerkdavo.
2
Prasidėjus žiemai, mūsų beatodairišką romaną teko perkelti į niūrų Sankt Peterburgą. Pajutome, kaip siaubingai pasigendame miškų teikiamo saugumo, prie kurio jau buvome įpratę. Apie prastos reputacijos viešbučius, pasirengusius mus priglausti, nedrįsome nė pagalvoti, o meilės automobiliuose epocha dar buvo toli. Slaptumas, kaime teikęs tokį malonumą, dabar tapo našta, tačiau nė vienas iš mūsų neįstengėme nė pagalvoti apie suaugusių stebimus susitikimus pas ją ar pas mane namie.
Todėl buvome priversti daug vaikštinėti po miestą (ji — pilko kailio kailinukais, aš — baltais getrais ir karakulio apykakle, slėpdamas kastetą aksomu pamuštoje kišenėje), ir šios nesiliaujančios kokio nors prieglobsčio paieškos kėlė keistą nevilties jausmą, savo ruožtu nuspėjantį kitas, daug vėlesnes ir vienišesnes, klajones.
Mes praleidinėjome pamokas: nebeatsimenu, kaip aiškinosi Tamara, bet aš įkalbėjau abu mūsų šoferius pakeliui į mokyklą išleisti mane prie to ar ano kampo (abu jie buvo geri vyrukai ir atsisakė mano siūlomo aukso — parankių penkrublinių, gaunamų iš banko dailiomis, sunkiomis dešrelėmis po dešimt arba dvidešimt blizgančių monetų; dabar, kai mano išdidus emigranto skurdas jau irgi praeityje, galiu laisvai mėgautis šiais estetiniais prisiminimais).
Nebuvo jokio vargo ir dėl mūsų puikiojo, visad mielai paperkamo Ustino, kuris atsiliepdavo apačioje esančiu telefonu surinkus numerį 24 — 43 (dvadcat’ četyre sorok tri): jis dalykiškai atsakydavo, kad man skauda gerklę. Tarp kitko, įdomu, kas atsitiktų, jei dabar nuo savo rašomojo stalo užsakyčiau tarptautinį pokalbį šiuo numeriu? Niekas neatsilieptų? Praneštų, kad tokio numerio nėra? Nėra tokios šalies?
Ar Ustino balsas ištartų: „mojo počtenjice!“ (įsiteikiama, mažybinė frazės „mano pagarba“ forma)? Pagaliau juk esama plačiai išgarsintų slavų ir kurdų, sulaukusių gerokai daugiau negu šimto penkiasdešimties metų. Mano tėvo darbo kabineto telefonas (584 — 51) buvo įslaptintas, tad klasės auklėtojo pastangos išgauti informaciją apie mano sveikatos būklę likdavo bergždžios, nors kartais praleisdavau po tris dienas iš eilės.
Vaikščiodavome miesto parkais, po baltais apsnigtų alėjų nėriniais. Susiglaudę sėdėdavome ant šaltų suoliukų, pirmiausia nubraukę nuo jų tvarkingą sniego apdangalą, paskui nusimovę pirštines. Lankėme muziejus. Darbo dienomis, rytą, jie atrodė mieguisti ir tušti, užtat labai šilti, palyginus su lediniu rūku ir iškaitusį mėnulį primenančia raudona saule, pakibusia rytinės pusės languose. Ieškodavome tylių nuošalių salių, laikinų, nieko nedominančių mitų, graviūrų, medalių, paleografinių eksponatų, spaudos istorijos — tokių ir panašių varganų dalykų.
Manau, geriausias mūsų atradimas buvo mažas kambarėlis, kuriame laikė šluotas ir kopėtėles; bet staiga tamsoje pasvirę ir pradėję vienas po kito kristi paveikslų rėmai sudomino smalsų meno mėgėją, ir mums teko sprukti. Ermitaže, Sankt Peterburgo Luvre, buvo galima rasti jaukių užkaborių, ypač centrinėje pirmo aukšto salėje tarp skarabėjų vitrinų, už Nanos, Ptaho aukščiausiojo žynio, sarkofago. Imperatoriaus Aleksandro III įkurtame Rusų muziejuje šiek tiek privatumo žadėjo dvi salės (30-a ir 31-a, šiaurės rytiniame kampe), kur buvo eksponuojami atgrasūs akademiniai Šiškino („Rytas pušyne“) ir Charlamovo („Jauno čigono galva“) paveikslai, nes ten stovėjo keli aukšti piešinių stendai, kol kartą nepraustaburnis turkų karo veteranas pradėjo grasinti iškviesiąs policiją.
Tad iš didžiųjų muziejų pamažu persikėlėme į mažus, pavyzdžiui, Suvorovo: atsimenu tyliausią salę, pilną senų ginklų ir gobelenų bei apdriskusių šilko vėliavų, kuriame mus sergėjo keli manekenai su perukais, sunkiais batais ir žaliomis uniformomis. Tačiau kad ir kur nueitume, po kelių apsilankymų vienas ar kitas blausiaakis prižiūrėtojas veltiniu pamuštais batais neišvengiamai pradėdavo mus įtarinėti, ir tekdavo savo slaptą įkarštį perkelti kitur — į Pedagogikos muziejų, į Rūmų karietų muziejų ar mažytį senų žemėlapių muziejų, net nepaminėtą miesto vadovuose, — o paskui ir vėl eiti į šaltį, į kokią nors gatvę su didžiuliais vartais ir didingais liūtais su žiedais nasruose, į stilizuotą, snieginą „Meno pasaulio“ (Mir Isskustva) — Dobužinskio, Aleksandro Benois — kraštovaizdį, kurį tais laikais branginau.
Vėlyvomis popietėmis įsitaisydavome paskutinėje vieno iš dviejų Nevskio prospekto kino teatrų („Parisiana“ ir „Piccadilly“) eilėje. Menas darė pažangą. Jūros bangos buvo nudažytos šleikščia mėlyna spalva, o kai jos sukildavo ir suputojusios atsitrenkdavo į atmintyje išlikusią juodą uolą (Rocher de la Vierge [1] Bjarice — man pasirodė visai įdomu vėl pamatyti savo kosolitiškos vaikystės paplūdimį), specialus įtaisas mėgdžiodavo bangų mūšos garsus, tokį šlapią šnaresį, kurio niekaip nepavykdavo sustabdyti lygiai tuo metu, kai scena baigdavosi, ir kuris dar tris ar keturias sekundes lydėdavo kitą epizodą — tarkime, žvalias laidotuves ar apdriskusius karo belaisvius ir elegantiškus juos sugavusius karius.
Labai dažnai pagrindinio filmo pavadinimui būdavo panaudota citata iš kokio nors populiaraus eilėraščio ar dainos, kartais net ganėtinai ilga, pavyzdžiui, „Nužydėjo jau seniai chrizantemos sode“ arba „Jos širdis jo rankose tebuvo tik žaisliukas, ir kaip žaisliukas netrukus dužo ji“. Kino žvaigždės buvo žemomis kaktomis, didingais antakiais, gausiai dažytomis akimis. Populiariausias aktorius tuo metu buvo Mozžuchinas. Vienas garsus režisierius Maskvos apylinkėse įsigijo dvarą su baltomis kolonomis (visai panašų į mano dėdės), kurį rodė visuose savo statytuose filmuose. Mozžuchinas elegantiškomis rogėmis privažiuodavo prie jo ir įsmeigdavo plieninį žvilgsnį į vieną iš langų, o po stangria jo smakro oda trūkčiodavo visiems gerai pažįstamas raumenėlis.
Kai muziejų ir kino teatrų nebelikdavo, o vakaras dar būdavo nevėlus, tekdavo leistis tyrinėti niūriausio ir paslaptingiausio pasaulio miesto užkampius. Ledinė drėgmė, aplipusi mūsų blakstienas, paversdavo vienišus gatvių žibintus lenktanugarėmis jūrų būtybėmis. Einant skersai milžiniškas aikštes, tiesiai prieš akis staiga tyliai iškildavo įvairūs architektūriniai fantomai. Jutome šaltą jaudulį, paprastai siejamą ne su aukštuma, bet su gelmėmis — taip būna, kai tiesiai prieš tave atsiveria praraja, — o virš mūsų kilo didžiulės monolitinės kolonos iš gludinto granito (jas gludino iš pradžių vergai, paskui mėnulis, ir jos sklandžiai sukosi nugludintoje nakties tuštumoje), remiančios paslaptingus šv. Isakijaus katedros kupolus.
Sustojome, jei taip galima pasakyti, ant paties tų pavojingų akmens ir metalo masyvų kraštelio ir, susikibę už rankų, tarsi liliputai apimti palaimingo susižavėjimo, užvertę galvas, žvelgėme į kylančias prieš mus naujas gigantiškas vizijas — dešimt žvilgančių pilkų atlantų, laikančių rūmų portiką, didžiulę porfyro vazą prie geležinių sodo vartų arba tą neapsakomo dydžio koloną su juodu angelu ant viršaus, kuris ne tiek puošė, kiek laikė apsėdęs mėnesienos užlietą Rūmų aikštę, stiepdamasis, kad pasiektų Puškino eilutės Exegi monumentum apačią.
Vėliau, retomis blogos nuotaikos akimirkomis, ji tvirtindavo, kad mūsų meilė neatlaikė tos žiemos įtampos; atsirado kažkoks įtrūkis, sakė ji. Visus tuos mėnesius aš jai, apie ją rašiau eilėraščius, po du ar tris per savaitę; 1916 m. pavasarį išleidau jų rinkinį — ir pats pasibaisėjau, kai ji atkreipė mano dėmesį į tai, ko sudarinėdamas knygą visai nebuvau pastebėjęs.
Štai jis, tas bloga lemiantis įtrūkis, ta banali klaidinga nata, vingri prielaida, kad mūsų meilė pasmerkta, nes ji niekada neįstengs pakartoti tų pradžios akimirkų stebuklo, tų liepų šnaresio ir ošimo lietuje, supratingos laukinės kaimo gamtos. Negana to — nors tuo metu nė vienas iš mūsų to nesuvokėme — mano eilėraščiai buvo visiškai paaugliški, niekuo nepasižymintys, ir jų visai nebuvo galima atiduoti į prekybą. Knyga (kurios egzempliorius, deja, iki šiol saugomas Maskvoje, Lenino bibliotekos „uždaruose fonduose“) nusipelnė visko, ką gavo patekusi į kritikų, dirbančių menkiau žinomuose žurnaluose, plėšrius nagus.
Mano rusų kalbos mokytojas mokykloje Vladimiras Gippius, aukščiausio lygio, nors kiek ezoteriškas poetas, kuriuo labai žavėjausi (man atrodo, talentu jis pranoko daug geriau žinomą savo pusseserę, poetę ir kritikę Zinaidą Gippius) atsinešė knygą į klasę ir be galo prijuokino daugumą mano bendraklasių, jam būdingu liepsningu sarkazmu (jis buvo nirtaus būdo raudonplaukis) kritikuodamas romantiškiausias mano eilutes. Literatūros fondo susirinkime jo garsioji pusseserė paprašė mano tėvo, fondo pirmininko, perduoti man jos prašymą, kad jokiu, jokiu būdu netapčiau poetu.
Gero norintis neturtingas ir negabus žurnalistas, turėjęs už ką būti dėkingas mano tėvui, parašė apie mane neįsivaizduojamai entuziastingą straipsnį, bene penkis šimtus eilučių, varvėte varvančių perdėtomis pagyromis; tėvas spėjo laiku straipsnį nučiupti, ir aš prisimenu, kaip mudu abu skaitėme jo rankraštį, grieždami dantimis ir vaitodami — taip mūsų šeimoje buvo įprasta reaguoti į ką nors siaubingai neskoningo ar į kieno nors gaffe [2]. Visas šitas reikalas mane visiems laikams išgydė nuo bet kokio domėjimosi literatūrine šlove ir veikiausiai būtent dėl tos priežasties esu kone patologiškai, nors ne visada pagrįstai, abejingas recenzijoms; vėliau tai man sutrukdė išgyventi emocijas, kurias, sakoma, patiria dauguma rašytojų.
***
[1] Mergelės uola (pranc.).
[2] Netaktą (angl.).
