1972-ųjų balandį Kauno valstybiniame dramos teatre buvo numatyta teatro vadovo Jono Jurašo režisuotos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ premjera. Prieš tai – kaip įprasta – peržiūra. Jų buvo net kelios.
Peržiūros sukėlė ypatingą sovietinės valdžios ir cenzūros organų budrumą, aršią kritiką ir puolimą. Premjerą liepta nukelti. Bet už teatro sienų nuvilnijo iki šiol perpasakojamos spektaklio kūrimo ir jo pristatymo visuomenei dramatiškos aplinkybės.
„Barbora Radvilaitė“ – išskirtinis spektaklis mūsų teatro istorijoje. Vienintelis toks, paveikęs tolimesnį režisieriaus gyvenimą, – jau keturiasdešimt aštuntus metus besitęsiančią emigraciją, kūrybą užsienyje. Po kelių dešimtmečių – jau Nepriklausomoje Lietuvoje – „Barbora Radvilaitė“ buvo įvardyta kaip ryškiausias 20 a. Lietuvos spektaklis.
Nepatogus režisierius
J. Jurašas, nuo 1967-ųjų vadovavęs Kauno dramos teatrui, garsėjo kaip nepatogus režisierius, ignoruojantis sovietinės valdžios primestas taisykles, ištikimas savo sąžinei ir kūrėjo laisvei. Jau po pirmųjų spektaklių Kaune – Michailo Bulgakovo „Moljero“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ – kultūros ministras Lionginas Šepetys įspėjo režisierių, kad jo darbai pateko valdžios akiratin, kad tvenkiasi juodi debesys ir jau reikia sukurti „teisingą“ spektaklį Lenino jubiliejui.
J. Jurašas pasirinko Michailo Šatrovo „Bolševikus“. Jis net šį spektaklį pagal garsaus sovietinio dramaturgo, vien apie Leniną parašiusio daugiau kaip dvi dešimtis kūrinių teatrui ir kinui, pjesę pastatė „su špyga kišenėje“, revoliucijos fanatikus pavaizdavęs kaip dvylika apaštalų... Po „Bolševikų“ J. Jurašas pastatė K. Sajos „Šventežerį“, Juozo Glinskio „Grasos namus“, – šie spektakliai taip pat sukėlė didžiulį valdžios nepasitenkinimą, patyrė griežčiausias cenzūros korekcijas.
Verdiktas: atsisakyti paveikslo, neminėti Lietuvos
Ir štai – J. Grušo „Barbora Radvilaitė“. Valdžios struktūros vėl sutelkė dėmesį į režisieriaus darbą. Juolab J. Grušo aprašytą romantišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją J. Jurašas perpynė su legenda, bylojančia, jog Vilniaus Aušros Vartų Madonos paveikslą tapiusiam italų dailininkui pozavo Radvilaitė.
Spektaklio dailininkė Janina Malinauskaitė ir teatro dekoracijų cecho darbuotojai Eglė Šniraitė-Kybartienė, Nijolė Makarevičienė, Vadas Vyšniauskas sukūrė Aušros Vartų paveikslo kopiją. Buvo sumanyta, kad spektaklio finale, skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai ir giesmei „Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą“, kaip epilogas, kaip himnas meilei ir tėvynei nusileis Aušros Vartų paveikslas.
Kultūros ministerijos, saugumo, teatro meno tarybos atstovai spektaklį apšaukė „ideologiškai ydingu, pripildytu religinio misticizmo, per didelio dvasingumo ir nacionalistinių jausmų kurstymu“. Režisieriui nurodyta atsisakyti paveikslo spektaklio pabaigoje, Barboros vaidmenis atlikėjai Rūtai Staliliūnaitei liepta kuo rečiau scenoje kartoti žodį „Lietuva“.
Iš protokolų, prisiminimų
J. Jurašas dar bandė ginti sumanymą. Iš 1972 m. balandžio 19 d. Kauno dramos teatro meno tarybos posėdžių protokolo: „J. Jurašas: ...istorija su portretu yra sena. Spektaklis taip buvo sumanytas, meno taryboje šitai užprotokoluota. Tai yra loginis spektaklio užbaigimas. Grynai emocinis poveikis. Ne religinis, ne mistinis pradas. Aušros Vartų Marija – meno kūrinys, kaip ir daugelis kitų. Keista, kad vakar už durų buvo palikti kritikai, dramaturgai, rašytojai, sprendžiant tokį sudėtingą ir esminį klausimą. ... Spektaklio skambėjimą lemia finalinis simbolis – paveikslas. Aš norėčiau, kad, gavus šiandien pritarimą, būtų sukviesta autoritetinga komisija, kuri nuspręstų tolesnį spektaklio likimą.“
Tačiau meno tarybos posėdžiai tebevyko už uždarų durų. Tiesa, į vieną aptarimą pavyko atsivesti J. Grušą. Dramaturgas gynė režisierių, sakė, jog J. Jurašas sukūrė įspūdingą spektaklį, praturtinantį pjesę. Tačiau J. Grušo neišgirdo.
Po daugelio metų J. Jurašas per interviu sakė: „Po „Barboros Radvilaitės“ aptarimo, trukusio valandų valandas, dramaturgas Juozas Grušas gavo pirmąjį infarktą. Mums visiems teko atlaikyti stiprų spaudimą. Ko tik aš neišgirsdavau. Kokių tik klausimų nebuvo! „Gal teatras yra šventykla, į kurią renkasi visi antisovietiškai mąstantys žmonės?“ Į šį retorinį klausimą, kuris man buvo pateiktas kaip priekaištas, šiandien galime atsakyti teigiamai.“
Premjera buvo nukelta į rudenį.
Susiejo su Romu Kalanta
Tačiau Jurašo ir jo spektaklių valdžia nepamiršo. Ypač kai reikėjo įvardyti kaltininkus, lėmusius gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimą protestuojant prieš sovietų valdžią Lietuvoje.
Birželio 2-ąją Kauno miesto partinio-ūkinio aktyvo susirinkime Kauno saugumo šefas Gediminas Bagdonas savo pranešime teigė: „...kai kurie jaunuoliai šaukė: „Laisvę Lietuvai! Laisvę!“ ... tai, suprantama, tik supuvusių Vakarų radijo stočių įtaka, kurios Kaune dažniau klausomos nei kitur respublikoje ... Kalantos savižudybė bemat tapo žinoma visame pasaulyje, kaip ir vėlesni įvykiai mūsų mieste ... tai buvo tikra sensacija, pateikiama kaip politinio protesto aktas prieš esamą santvarką ir prieš vadinamąją Lietuvos okupaciją!
99 jaunuoliai, patekę mūsų organams, yra jaunesni nei 18 metų amžiaus, dar 77 turi nuo 18 iki 20 metų ... kaltas neapgalvotas Kauno dramos teatro repertuaras! ... kai kurios pjesės, kaip „Mamutų medžioklė“, „Atėjo naujas“, „Barbora Radvilaitė“, yra visiškai silpnos ir netgi žalingos, nes aktyvizuoja nesveikas politine prasme „Kauno žiūrovų“ nuotaikas ... atėjus Jurašui žymiai pasikeitė Kauno dramos teatro spektaklių ideologinis kryptingumas, dirbtinai užaštrinami negatyvūs momentai.“
Laiškas tarsi mirties nuosprendis
Jurašas nebeišlaikė. Šventojoje, Teatro sąjungos nameliuose, jis parašė atvirą protesto laišką prieš cenzūrą. Labai daug prirašė, bet J. Glinskis padėjo sutraukti, sukondensuoti. 1972 m. rugpjūčio 16 d. datuotą laišką išsiuntė į Lietuvos TSR kultūros ministeriją, Kauno valstybinį dramos teatrą, Lietuvos teatro draugiją, laikraščio „Literatūra ir menas“ redakciją.
„Išsiuntęs tą laišką, supratau, kad pasirašiau sau mirties nuosprendį. Mane pradėjo tiesiog fiziškai tąsyti, atsimenu, net vėmiau sėdėdamas ant Šventosios kranto, krėtė šaltis. Supratau, kad viskas baigta“, – interviu teatrologei Irenai Aleksaitei pasakojo J. Jurašas. Sovietinėje spaudoje laiškas, aišku, nepasirodė. Bet jį po kurio laiko išspausdino Londono žurnalas „Index on Censorship“.
1972 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos TSR kultūros ministro Liongino Šepečio įsakymas Nr.2-382: „Kauno valstybinio dramos teatro vyr. režisierių drg. Jurašą Joną Rimgaudą, Jono, neužtikrinusį teatro idėjinio-meninio vadovavimo, nuo š. m. rugpjūčio 21 d. iš einamų pareigų atleisti.“ Pasiūlyta dirbti režisieriumi Valstybiniame rusų dramos teatre.
„Man iš tikrųjų siūlė parašyti prašymą dirbti Rusų dramos teatre. Aš parašiau rusų kalba: „Grįšiu su sąlyga, jei galėsiu dirbti pagal savo įsitikinimus, pagal savo kaip menininko vidines nuostatas.“ Man buvo atsakyta: „Pas mus nėra pareigų „pagal savo nuostatas“, pas mus laikomasi partijos ir vyriausybės nuostatų“, – pokalbyje su I. Aleksaite prisiminė J. Jurašas. – Tuo ir baigėsi tas flirtas. Bet buvau persekiojamas dar dvejus metus. Per tą laiką Šepetys du kartus kvietė mane „pasikalbėti“, vis klausė, ar nepakeičiau nuomonės, gal vis dėlto norėčiau grįžti į teatrą – į kokią nors saviveiklą Klaipėdoje ar kur kitur?.. Aš savo ruožtu paklausiau: „Kaip manote, ką galėčiau režisuoti? Net jei pastatyčiau „Raudonkepuraitę“, visi žinotų, ką turėjau omenyje.“ Šepetys juokėsi, sakė, kad turbūt taip ir būtų... Kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo darėsi aiškiau, kad kelio atgal nėra.“
Premjera be režisieriaus
„Barboros Radvilaitės“ premjera įvyko 1972 m. rugsėjo 9-ąją. Be J. Jurašo, be režisieriaus pavardės ant plakato, be Aušros Vartų Madonos paveikslo, be įdomių režisūrinių atradimų, bet su griežtai cenzūros nurodytomis korekcijomis.
O Jonas ir Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, abu netekę darbų ir net menkiausio pragyvenimo šaltinio, buvo persekiojami, šmeižiami. 1972 m. gruodžio 8 d. J. Jurašas parašė laišką į Lietuvos TSR komunistų partijos Centro komitetą. Laiške rašė: „LTSR Kultūros ministrui įsakius atleisti mane iš Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų, aš netekau teisės gyventi ir dirbti pagal savo pašaukimą. Tolimesnis mano gyvenimas praranda prasmę. ... Grįžti į mūsų teatrą galėčiau tik praradęs savo meninius įsitikinimus – kūrėjo individualybę. ... Esu tvirtai nusprendęs ieškoti dirvos, kur realizuočiau savo kūrybinį credo. Manau, kad vienintelis dilemos išsprendimas – išvykti svetur, nors lengvo kūrybinio gyvenimo viltis man svetima. Norėčiau tikėti, kad LKP CK leis pasinaudoti kiekvieno piliečio teise išvykti iš Tėvynės, neatimant teisės grįžti.“
1974 m. gruodį KGB išprašė Jurašus iš Tėvynės be teisės grįžti. Valdžia susidorojo su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi.
Jono Jurašo būties kaina
Kauniečių „Barbora Radvilaitė“ vaidinta iki 1984 balandžio 1-osios, iš viso parodyti 196 spektakliai. Visuose vaidino aktoriai Kęstutis Genys, Doloresa Kazragytė, Aldona Jodkaitė, Leonardas Zelčius, Antanas Gabrėnas, Algis Kybartas, Egidijus Paulauskas, Rimantas Štaras.
O spektaklio rekvizitas – Aušros Vartų Madonos paveikslas – daug metų buvo slepiamas teatre, dekoracijų ceche. Vos keli žmonės žinojo, kad jis, nepaklusus nurodymui, nebuvo sunaikintas. Į dienos šviesą paveikslas iškeltas tik 1989-aisiais, kai Jurašams buvo leista atvykti į Lietuvą, 600-ąjį „Šventežerio“ spektaklį.
Šiandien šis legendinio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ paveikslas, Radvilaitės karūnavimo apdarai, karūna, fotografijos šio ir kitų Jurašo spektaklių raritetai pristatomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Jonas Jurašas. Būties kaina“, veikiančioje Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Balandžio 20 d. 16.00 ir 17.30 val. vyks nemokamos ekskursijos. Dalyvaus parodos kuratorė, aktoriai, vaidinę legendiniame spektaklyje.
