„Nugyvenau laimingai nelaimėje. Ar nelaimingai laimėje? Štai jūs man ir atsakykite. Ne, žodis „nelaimė“ čia ne visai dera, reikėtų paieškoti sinonimų“, – mūsų susitikimą pradeda aktorė Gerlinda Kovaitė, vėliau tapusi Kopelman.
Gerlinda Kopelman, metusi teatro aktorystės studijas konservatorijoje, tapo geidžiama kino režisierių. Per penkmetį nusifilmavo legendinėse Lietuvos kino juostose „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.), „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967 m.) taip pat kartu su Juozu Budraičiu sukūrė pagrindinį vaidmenį žymioje estų kino juostoje „Mergina juodais rūbais“ (1967 m).
Gavusi honorarą už Selės vaidmenį pastarajame filme, motociklu su vyru, anglų kalbos dėstytoju Dimitrijumi Kopelmanu atvyko pailsėti į Palangą. Tiksliau – Užkanavę, tuometinį kaimą, o dabar besiplečiantį priemiestį tarp Palangos ir Šventosios. Ten ką tik susituokusi pora neplanuotai nusipirko latvio kalvio namą ir pasiliko gyventi. Gerlinda į vaidybą nebegrįžo.
Anglisto Dimitrijaus Kopelmano portretą galima išvysti fotografo Antano Sutkaus albume „Pro Memoria“. Tai pasakojimas apie Holokaustą Lietuvoje išgyvenusius žydus. Tarp jų ir Dimitrijaus portretas. Jis per karą buvo jaunuolis, o jo tėvas ėjo Kauno geto žydų policijos viršininko pareigas. D. Kopelmanas Užkanavės namuose mirė 2018 m. eidamas devyniasdešimtuosius. Paskutinius metus praleido lovoje klausydamas BBC radijo ir mokydamasis prancūzų kalbos.
Gerlindos ekranuose daugiau neišvydome. Pora, persikėlusi čia, pasitraukė iš viešumos. Buvusi aktorė šeimos privatumą saugo iki šiol ir apie asmeninį gyvenimą kalba santūriai.
„Su Dima mes išgyvenome daug laimingų akimirkų. Tačiau buvo visko. Sudegė mūsų naujieji namai Užkanavėje, išbandymų įvairių pasitaikė… Manau, kad aš gyvenau pasakoje. Gaila, tuo metu to nesupratau – kasdieniai rūpesčiai, kažko vis trūksta, vis kažką sprendi. Tik laikui praėjus įvertini, kaip tada buvo“, – gyvenimo atsiminimais kukliai pradeda dalintis pašnekovė.
Pašnekesiui prisėdame „Rūtos“ kavinėje Palangoje.
Penkeri metai – trys legendinės kino juostos
„Esu pusiau vokietaitė. Tuoj pasakysiu jums visus vardus ir pavardę. Labai gražiai skambės. Myliu savo pavardę – Gerlinda Waltraut Kows. Ir ne Gerliñda, kaip dauguma lietuvių aštriai taria, o minkštai – Gèrlinda. Pavardė Kows, tad lietuviškai yra Kovaitė.
Džiaugiuosi šiais vardais. Už juos esu dėkinga savo tėčiui. Kai ėjau pirmos komunijos, kunigas atkreipė dėmesį į vardą Gerlinda. Sako: „Žinote, miela Gerlinda, tai ilgas ir sudėtingas vardas. Aš rašau Liepa. Nuo žodžio Linden – vokiškai Liepa“, – Gerlindos tėvai susipažino Klaipėdoje, kur tuomet tarnavo jos vokietis tėtis.
Mama, tikra žemaitė, sutiko persikelti į Berlyną. Po kelerių metų poros keliai išsiskyrė. Mažą dukrą mama pasodino į vežimą, sukrovė daiktus, pakinkė arklį ir išvažiavo namo į Mėmelį: „Draugės juokėsi, tokio jos poelgio visai nesuprato.“
Apsigyveno griuvėsiuose: „Per karą vienas namo galas buvo subombarduotas, kitas sveikai išlikęs. Mokykla buvo įkurta visai šalia mūsų namų sandėliuose.
Aštuoniasdešimtmetis man jau visai čia pat. Keista, bet aš prisimenu pirmos klasės mokytojos vardą – Ona. Prisimenu, kaip ji kurdavo mūrinę krosnį klasėje. O mes pribėgę glausdavome delnus prie koklių ir šildydavomės. Mokykla buvo labai gražioje vietoje, prie pat marių. Ten yra bažnyčia. Ar žinote? Ir ten būdavo toks kalnas. Mes ant jo lipdavome žaisti, žiemą rogutėmis leisdavomės. Tas kalnelis buvo bunkeris. Lįsdavome į jį, kartą radome kaukolę. Mama sužinojusi tai uždraudė ten eiti. Seniai buvau Klaipėdoje, kalnelio, rodos, nebėra. Jaučiu itin stiprius sentimentus tai vietai. Pamenu, viskas buvo grįsta akmenimis, daug senų namų. Labai mažai tos senovės mieste išliko.“
Klasėje su šilta krosnimi ji baigė keturias klases. Penktą pradėjo Donelaičio gimnazijoje.
Mama dirbo Klaipėdos teatre, kostiumų skyriuje. Po mokyklos Gerlinda nusprendė stoti į teatro aktorystę:
„Klausiate manęs, kodėl į aktorystę. Viskas taip paprasta. Baigusi gimnaziją įstojau į konservatoriją. Kursą rinko šviesaus atminimo režisierius Juozas Rudzinskas. Tuomet centrinio fakulteto vedėja buvo Irena Vaišytė. Prisimenu, ji pažiūrėjo į mane ir sako: „Neimsiu aš tos pliuškės.“ O Rudzinskas atkirto, kad kursą renka jis ir mane paims.
Vėliau buvo pora lemtingų momentų. Raimondas Vabalas mane pakvietė į naujo filmo bandymus. Prie šito kvietimo prisidėjo Dima. Dima man priekaištavo – na kokia čia profesija, koks dar teatras? Eik tu lauk iš konservatorijos, išmok kokios profesijos. Žodžiu, jis įkalbinėjo mane eiti iš konservatorijos. Tuo pat metu įkalbinėjo ir kinošnikai. Kai Rudzinskas sužinojo, kad aš noriu išeiti, jog mane paglemžė kino žmonės, pasakė tokią frazė: „Aš iš savo molio niekam neleisiu nieko lipdyti. Tai mano molis ir tik aš jį lipdau.“ Jis teisus. Todėl išėjau iš antro kurso nuleidusi galvą. Netrukus atvažiavo režisierius iš Estijos Veljas Kiasperas. Jis pagal rašytojos Lili Promet scenarijų statė filmą, kuris vadinosi „Mergina juodais rūbais“. Ir Kiasperas mane iškart pagriebė. Ten aš susitikau su Juozu Budraičiu.
Su Juozu abu buvome iš Klaipėdos – jis gimęs Švėkšnoje. Abu paauglystėje šokome tautinius šokius, draugavome. Bičiuliai nuo vaikystės. Ir susitinkame kino aikštelėje Rygoje. Kartu šiame žinomame estų filme sukūrėme pagrindinius vaidmenis. Juozas būtent ten pradėjo savo didžiąją karjerą.“
Marijono Giedrio kvietimu, kartu su būriu tuomet dar jaunų mūsų kino žvaigždžių (Regimantu Adomaičiu, Nijole Lepeškaite, Vaiva Mainelyte, Eugenija Pleškytė ir kt.) sukūrė jaunos paliktos mamos Zitos vaidmenį filme „Suaugusių žmonių žaidimai“.
Taip pat vaidino gerai žinomoje kino juostoje „Niekas nenorėjo mirti“. Pačios aktorės nuomone, visa tai vyko dėl to, kad ji, tuomet dvidešimt vienerių metų, išdrįso išeiti iš konservatorijos.
Įžadai skambant džiazui
Dimitrijaus ir Gerlindos meilės istorija prasidėjo konservatorijoje. Moteris prisimena, kad juos ten supažindino grupės draugė aktorė Barbora Abramavičiūtė (dabar Kaniavienė – LRT):
„Barbora vieną dieną atėjo ir sako: „Žinai, tavimi labai domisi vienas žmogus. Jis dėsto universitete, didelis mergaičių mylėtojas. Prašo manęs jus supažindinti.“ „Supažindink“, – atsakiau.
Ji į studiją atsiveda Kopelmaną. Stovi abu pirmame aukšte. O mano studija antrame. Ką daro Gerlinda chuliganė? Atsisėda ant turėklų ir nušliuožia iki pat jų. Nušokus nuo turėklo aš jam kukliai prisistatau. O jis man tiesia ranką ir taip pompastiškai sako – Dimitrijus. Ar tas Dimitrijus koks imperatorius, pagalvojau? Man, merginai iš nedidelio miesto, provincijos, tokia intonacija pasirodė keista.
Nuėjome į „Neringos“ restoraną. Ten buvo susibūrimas, pristatė mane savo kompanijai. Žmonių, kuriuos tąden „Neringoje“ sutikau, jau nebėra. Tarp jų ir Nasvyčių, projektavusių restoraną. Pamenu, prie stalo sėdėjo vertėjas Aleksas Churginas, rašytojas Juozas Baltušis, skulptorius Teodoras Valaitis ir kiti, dabar jau nebepamenu visų.
Jis mane įvedė į tą ratą žmonių. Visi buvo vyresni, Dimos amžiaus. Šiandien suprantu, kad jie tąkart žiūrėjo ne į mano intelektą, o gėrėjosi grožiu.“ (šypsosi)
Gerlinda prisimena ir vieną pirmųjų judviejų kelionių. Ant D. Kopelmano motociklo „Kovroviec“ važiavo iki Petri kalno Kryme.
„Atsisėdu ant motociklo, apsikabinu Dimą, dedu koją, bet nėra jos kur padėti. Sakau, Dima, pedalų nėra. „A, taip, vieno tikrai nėra, bet pakeliui sutaisysime.“ Važiavome per Europą. Jis vairuoja, o aš į jį įsitvėrusi. Šiandien galiu pasijuokti. Bet ir tada neverkiau. O neverkiau todėl, kad man buvo dvidešimt metų. Galėjo ir abiejų pedalų nebūti. Buvau jauna. Suaugusi dama keltų rimtus klausimus.“ (juokiasi)
Liudininkas Dimitrijaus ir Gerlindos vestuvėse buvo skulptorius Teodoras Valaitis su savo žmona Marija Bruni. Moteris prisimena vestuvių dieną: „Nuvykome į metrikaciją. Atėjo Valaitis su džinsais, Dima irgi su džinsais. Juodi akiniai, neaišku kuo apsirengę. Valaitis į parankę įsikabinęs savo žmoną Mariją Bruni, kurią „pasivogė“ iš Maskvos. Abu jie buvo mūsų vestuvių liudininkai.
Metrikacijoje klausia – ar turite žiedus? Atsakome, kad ne. O kodėl? Nes neturime pinigų. O kas tie žiedai? Susituokus galima nueiti ir nusipirkti bet kada.
Ceremonijos salėje stovėjo orkestras. Ištariau Dimai priesaikos žodžius, orkestras užgrojo. Valaitis atsisuko ir liepė jiems sustoti: „Jūs galite ką nors iš džiazo pagroti? Ar galit?“
Orkestras akimirką pasitarė ir sugrojo džiazo kūrinį. Taip susituokėme skambant džiazui, per džiazą mes ir susipažinome artimiau. Kai jis pirmą kartą mane pakvietė į svečius, atvėrusi duris aš išgirdau džiazą. Nieko kito neprisimenu, tik tą didelį juostinį magnetofoną. Man užėjus tuo momentu grojo Dukę Ellingtoną. Aš manau, kad aš išaugau pas Dimą. Nepaprastai mylėjau Dukę, Ellą Fitzgerald, Louisą Armstrongą. Manau, kad Dimai pasisekė su žmona.“
Meilė nutraukė karjerą kine
Aktorystės, meilės scenų filmuose vyras, pasak Gerlindos, nepavydėjo: „Ne, nepavydėjo. Nes jis tokių filmų su manimi sukūrė tūkstantį. Žinoma, žinant tik man ir jam. (Šypsosi) Be to, mes buvome labai jauni, man buvo dvidešimt treji, jis penkiolika metų vyresnis. Vyriškiui tai buvo pats žydėjimas.“
Jauna aktorė, per tokį trumpą laiką suvaidinusi žinomose kino juostose pas kino grandus, toliau aktorystės nebetęsė. Tačiau apie nutrūkusią karjerą Gerlinda pasakoja ramiai:
„Kodėl nebevaidinau? Atsakymas bus paprastas. Filmas („Moteris juodais rūbais“ – LRT) nufilmuotas, viskas baigėsi, premjera, atlyginimas. Septynis šimtus rublių už tai gavau. Su Dima išvažiavome į Palangą pailsėti. Kažkokiais keistais keliais patenkame į Užkanavę. Ten, kur buvo kavinė-restoranas „Guboja“.
Ten apsigyvenome išsinuomotame kambariuke. Moteriai, kuri nuomojo kambarį, sakau: „Mano Dima eina iš proto, kaip čia gražu. Kaip jis norėtų būti prie jūsų.“ Ji man taip žemaitiškai ir sako: „Sieskit un tuo sava matuociklą, pavažioukit puora kiluometrų, tėn pamatysit seną Gervienis sodybą. Ana pati jau mėrusi, palėką savą bruoliou, a tas gyven Latvijuo i tor savą numus. Vo su ta truoba uns nežėną kon daryti.“
Šokam abu ant motociklo, visi pedalai jau yra, nuvažiuojam į Užkanavės galą, įeiname į kiemą. Namas miške, daržai, tvartelis, kalvė ir aplinkui vien pušynai. Dimitrijus nulipo nuo motociklo, kelis žingsnius žengė ir tyliai tarė: „Aš iš čia neišeisiu.“
Gerai, neik, bet tai reikia dar juk nusipirkti. Gerai, kad Gerlindos kišenėje buvo tie septyni šimtai rublių – būtent tiek ir paprašė pardavėjas. Nusipirkome iš karto. Taip „Mergina juodais rūbais“ virto šiuo nuostabiu namu Užkanavėje.“
Namas buvo iš balkių, fachverchinis ir kiek apleistas. Iš Latvijos sutuoktiniai atsivežė šešiolika sunkvežimių nendrių stogui dengti. Ji prisimena, kad iki visiško įrengimo jau buvo likę visai nedaug. Atvykęs meistras vedė šildymą ir statė radiatorius. Liepos vidury dirbdamas vėjuotą dieną jis atidarė langus, liepsną nuo degančio autogeno pagavo stogo nendrės ir įsiplieskė gaisras. Iš svajonių namo liko pamatai ir kaminas. Sudegė visi asmeniniai daiktai, vestuvių proga dovanoti indai, mokslo diplomai. Gerlinda rodo vieną išlikusią apdegusią fotografiją, kurioje ji ant šieno krūvos tik atvykusi į Užkanavę.
Porai atsistatyti namo neleido dvejus metus, argumentuodami, kad jis stovi išskirtinai pajūrio saugojamoje zonoje. Leidimą parūpino pats Algirdas Brazauskas. Gerlina su Dimitrijumi pradėjo namo atstatymą, čia išgyveno keturiasdešimt metų.
Prisiminimai apie Užkanavės kaimą
Keli kilometrai nuo Palangos Šventosios kryptimi prieš pat Oro uosto tvorą pasukę į kairę patenkame į Užkanavę. Prie jūros krantų nuo seno plyti buvęs žvejų kaimelis, pavadintas Užkanave. Rytinėje kaimelio pusėje driekėsi pelkės, kur anuomet neturtingi vietos gyventojai kasdavo durpes ir pardavinėdavo kaip kurą Palangos gyventojams. Šioje žemumoje kildavo sezoniniai potvyniai, todėl caro laikais buvo iškastas kanalas, gavęs Kanavos vardą.
Palangos senbuvis Stanislovas Kuzminas yra pasakojęs, jog dabartinėje oro uosto teritorijoje nuo seno egzistavo gyvenvietė, kurioje buvo įsikūrę gintaro kasėjai ar žemės ūkiu besiverčiančios šeimos. Už Kanavos upelio, kanalo, gyveno mažiau pasiturintys žvejai. Pasak jo, nuo to ir kilo gyvenvietės pavadinimas – „tie, už kanavos“.
Pievos ir laukai, juose besiganantys gyvuliai, viena kita senbuvių sodyba, miškas ir laukinis paplūdimys – į tokią Užkanavę tuomet atvyko ir tokią ją prisimena Gerlinda.
Pasukus nuo oro uosto jūros kryptimi, išvydusi besikeičiantį Užkanavės veidą, Gerlinda nutyla.
„Man verkti norisi. Dieve, čia visur buvo pievos, miškai. Net neįsivaizdavau, kad čia galima ką nors statyti“, – į šimtus naujai išdygusių ir šiuo metu statomų poilsinių namelių reaguoja vietos senbuvė. Važiuodama Užkanavės gatve ji vardina senųjų gyventojų pavardes ir pasakoja apie tuose namuose prieš dešimtmečius įvykusias istorijas.
„Sakyk, kokia čia gyvenvietė, jei nameliai taip tankiai sustatyti, kad žmogus ryte nubudęs gali ranką iškišti ir paduoti kaimynui? Negražūs namai. Gal du ar tris rastume panašius į architektūrinį statinį. Tiesiog poilsio kioskai.
Čia buvo šienaujami laukai, ten senosios sodybos. Čia vyko gyvenimas tarsi iš pasakos. Pamenu, kartą užeinu pas vienus senolius, ant jų stalo padėtas krepšys, jame tupi višta apklota baltu audeklu. Sako, įsivaizduok, gaidys ją sužeidė.“ (Juokiasi)
Pačiame Užkanavės gatvės pabaigoje yra aikštelė, kurioje apsisuka čia važiuojantis autobusas. Ši paskutinė stotelė vadinama „Pasaulio kraštu“, o vietiniai dažnai sako paprastai – „prie Kopelmano namo“.
Žiūrėdama į savo statytą namą ji pasakoja apie du ten stovėjusius rojalius, didžiulį židinį, vykusį gyvenimą kambariuose, jos sodintus augalus. Po Dimitrijaus mirties šeimos namas Užkanavėje buvo parduotas. Gerlinda persikėlė į butą Palangoje.
