Eidamas 93-uosius metus mirė poetas, literatūros kritikas Algimantas Baltakis. Tai LRT.lt patvirtino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė.
Atsisveikinimas su rašytoju Algimantu Baltakiu – Laidojimo paslaugų centre (M. K. Paco g. 4, Vilnius) 1 salėje šeštadienį (kovo 19 d.) nuo 16 iki 21 val. ir sekmadienį (kovo 20 d.) nuo 9 iki 13.30 val. Urna išnešama 13.30 val. Laidotuvės – Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
Trijų muškietininkų paralelė
Poetas Rimvydas Stankevičius LRT.lt sako, kad jam tai didelė netektis – abu labai šiltai bičiuliavęsi.
„Algimantas buvo nepaprastai šiltas žmogus, džiaugsmo ir gyvenimo alkio pavyzdys. Ir tikro poeto pavyzdys: iki paskutinės gyvenimo dienos sugebėjo būti ne nuošaly, kaip įprastai būna senjorai, o literatūros centre. Jis laikė jos pulsą, viskuo domėjosi. Į renginius pastaruoju metu jau negalėjo nueiti, tai bent klausėsi jų įrašų internete, per radiją. Su savo radijuke nesiskirdavo. Stebėjo visus pasaulio, Lietuvos, kultūros įvykius, paskambindavo man, papolitikuodavome. Ir dėl Ukrainos jam labai skaudėjo. Nereikėjo klausti, „Algimantai, ar žinot?..“ Buvo akivaizdu, kad žino, viskuo yra pasidomėjęs“, – sako R. Stankevičius.
Anot jo, užsivertė paskutinis Sovietų Lietuvos literatūros puslapis. „Akcentuoju ne sovietus, o Lietuvą. Jie buvo „trys muškietininkai“ – Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius ir A. Baltakis. Netekome ir paskutiniojo – Porto, jei turėsime omenyje tokią paralelę. Užsiverčia tarybinių laikų, bet – lietuvių, literatūros puslapis. Kaip bepaimsi, purvas prie jo nelipo. Visi žinojo, kad buvo ir tarybinis poetas, ir vadovavo „Pergalės“ žurnalui priklausomybės metais. Tačiau jo vertybės buvo tikros, nacionalinės“, – tvirtina R. Stankevičius.
Per kiekvienas Kalėdas A. Baltakis jam paskambindavęs ir pagiedodavęs kalėdinę giesmę. Nors pats į bažnyčią jau daug metų nėjo. „Jam sakydavau, kad pagal visas vertybes jis yra tikintis žmogus. Ir Dievo įsakymų laikėsi, pats to nesureikšmindamas. Bet tai juk doros įsakymai, tiesa? Nuoširdžiai mylėjo Lietuvą ir lietuvių literatūrą“, – teigia pašnekovas.
R. Stankevičius teigia, kad jo rinkinys „Kiaurai kūnus“ yra paskutinė A. Baltakio paties perskaityta knyga. „Jis jau beveik nematė, skaitė ją po staline lempa su didinamuoju stiklu. Paskiau jis tik galėjo klausytis garsinių knygų arba skaitomų žmonos Sigitos“, – atskleidė poetas.
Renesansiška asmenybė
Literatūros kritikas, rašytojas Valentinas Sventickas LRT RADIJUI teigia, kad A. Baltakio gebėjimas kurti, bendrauti, rašyti iki paskutinių gyvenimo dienų yra tiesiog fenomenali.
„Kalbėjomės prieš kelias savaites, Algimantui rūpėjo, kas vyksta literatūroje, pasaulyje, politikoje. Juto nepaprastą poreikį būti, reikštis, bendrauti. Komunikabilumas, nuoširdumas būdingas ir jo poezijai. Iš garsiosios trijulės išliko ilgiausiai. Sakė, „neteisingiausią gyvenimą gyvenau, aš dar esu, o jų jau nėra“, – taip kalbėjo apie rūkymą ir kitus trūkumus, ir apsiašarodavo“, – sako LRT RADIJO pašnekovas.
Negalįs įsivaizduoti, kad A. Baltakio jau nėra – dėl jo troškimo bendrauti, neįtikimo nuoširdumo, noro į viską reaguoti. Skamba dainos, parašytos pagal poeto tekstus. Daug ir aktyviai rašė apie literatūrą. „Man jis atrodo neaprėpiamos apimties, savaip renesansiška asmenybė: poezija, vertimai, literatūros kritika, muzikos nusimanymas. Jaunystėje dainavo chore, žaidė krepšinį, boksavosi... Tikrai ypatingas žmogus, atrodė, yra, bus ir turi būti“, – svarsto V. Sventickas.
Taip pat skaitykite
Monografijos „Paskui pėsčią paukštį“ apie A. Baltakį autorius prisimena, kad poeto kūrybos vakarai visada buvo išskirtiniai.
„Mėgini ką nors sakyti, tai Baltakis būtinai turi įsiterpti, replikuoti, pajuokauti, prisiminti kokį nuotykį. Buvo labai savito būdo rašytojas ir žmogus. O jo indėlis į literatūrą neabejotinas. Jaunystės rinkiniuose yra prabilęs apie tai, kas Lietuvoje darėsi pokario metais. Buvo vienas tų, kurie į poeziją grąžino pačią poeziją. Juk pirmaisiais pokario metais ji buvo gelžbetoninė. O jam rūpėjo tai, ką galėtume vadinti Salomėjos Nėries tradicija: lyrizmas, santykis su žmogaus jausmais, meilė, gamta. Per Baltakį į lietuvių poeziją atėjo miestas, šnekamoji kalba, buitinės realijos“, – teigia literatūros kritikas.
Jam didelį įspūdį darė elegiškoji A. Baltakio poezijos gaida. „Buvo labai įvairus poetas, iš jo galime semti ir semti“, – sako V. Sventickas.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia užuojautą dėl A. Baltakio mirties.
„Šiandien netekome ryškiu poetiniu talentu apdovanoto kūrėjo, kurio skvarbūs tekstai yra išlikę kelių kartų atmintyje. Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis. Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei“, – sakoma premjerės I. Šimonytės užuojautoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda irgi pareiškė užuojautą dėl poeto mirties.
„Netekome iškilaus mūsų šalies literatūros klasiko, išskirtinio talento, kurio kūryba yra ryški ir reikšminga Lietuvos poezijos aruodo dalis. Su šio kūrėjo įtaigiu ir nuoširdžiu lyrikos žodžiu augo ir brendo kelios mūsų šalies kartos, be į daugelį dainų įsiliejusių Poeto eilių neįsivaizduojamas ir Lietuvos dainyno aukso fondas“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
A. Baltakis gimė 1930 metų vasario 15 dieną Leliūnuose, Utenos rajone.
Prieškario Lietuvoje baigęs mokyklą A. Baltakis pasirinko lituanistikos studijas. Universitete jį ir draugus – Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – vadindavo trimis muškietininkais. Tiesa, A. Baltakis niekada nemėgo viešų kalbų, todėl nesiveržė į politiką. Ir sakė nesuprantąs politikų susireikšminimo.
„Visados pergyvenau, kad jaudinuosi, kad taip painiai, neaiškiai kalbu. Tai mane ramino, gerai, kitas labai aiškiai kalba ir nieko nepasako“, – prieš kelerius metus sakė A. Baltakis.
1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalo redakcijoje. Nuo 1990 metų buvo žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys.
Poetas parašė keliasdešimt eilėraščių rinktinių taip pat išvertė ne vieną dešimtį užsienio kūrėjų kūrinių.
Poetui 1993 metais suteiktas 20 amžiaus kultūros pasižymėjusio žmogaus garbės vardas. 2002 metais jis įvertintas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 metais jam suteikta tarptautinė T. Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą.
A. Baltakis 2005 metais gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją, tais pačiais metais įteiktas ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
