Sausio 12 dieną sostinės galerijoje „Kunstkamera“ pristatyta opi meno rinkos problema – galimi kūrinių falsifikatai. S. Skaisgirytė-Makselienė kalbėjo, kad ši problema – brandžios rinkos požymis. Brandžiai meno rinkai reikia meno mugių, bienalių ir kitų komponentų. „Jei egzistuoja falsifikatų, vadinasi, yra pakankama paklausa“, – sakė ji.
Galerijoje atidaryta paroda „Dubito“, kurioje rodoma per ne vienus metus menotyrininkų sukaupta medžiaga apie susidūrimus su galimai falsifikuotais ar abejonių keliančiais meno kūriniais. Parodos tikslas, anot organizatorių, nėra ką nors apkaltinti ar demaskuoti – siekiama iškelti problemą ir atkreipti dėmesį į aspektus, kurie atskleidžia meno kūrinio autentiškumą.
Apie tai, kaip atpažinti originalą, klastotę, galimą falsifikatą, kalbėjo Vilniaus aukciono namų vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė, aukščiausios kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologijų specialistas, „Meno kūrinių tyrimų“ vadovas Rapolas Vedrickas, Kultūros paveldo departamento Vidaus kontrolės ir prevencijos skyriaus vyr. specialistas Remigijus Grėbliūnas.
S. Skaisgirytė-Makselienė teigė, kad ši problema – brandžios rinkos požymis. Brandžiai meno rinkai reikia meno mugių, bienalių ir kitų komponentų. „Jei egzistuoja falsifikatų, vadinasi, yra pakankama paklausa“, – sakė ji.
Parodos pavadinimas „Dubito“ reiškia „abejoju“. Anot S. Skaisgirytės-Makselienės, parodoje eksponuojamų darbų reprodukcijos – ne patvirtinti falsifikatai, o abejonių keliančių kūrinių nuotraukos. Ji kvietė kolekcininkus būti atidžius.
„Turime klastočių, falsifikatų ir misatribucijų. Klastotė – kai ant jau egzistuojančio darbo padedamas parašas. Pavyzdžiui, ant Aloyzo Smilingio darbo uždėtas Čeponio parašas. Darbas iškeliavo į rinką, buvo nepasirašytas ir suraitytas tas parašas. Falsifikatai – darbas kuriamas tam tikro autoriaus stilistika – yra neva Skačkausko, neva Rimšos darbas. Pavyzdžiui, atkartotos kitame darbe matytos figūros. Misatribucija – nebūtinai blogos valios išraiškos. Jei darbas atkeliauja su štikinama istorija, ji gali užmigdyti budrumą ir darbas atributuotas klaidingai“, – pasakojo S. Skaisgirytė-Makselienė.
Du Čiurlionio falsifikatai buvo pasirodę aukcionuose užsienyje. Jie pasirašyti – parašai paimti iš laiškų ir išdidinti, o M. K. Čiurlionis darbų nepasirašinėdavo. Tačiau vienas tų darbų vis tiek buvo parduotas kaip tikras kitame aukcione.
R. Grėbliūnas kalbėjo, kad 19 amžiaus antroje pusėje buvo madinga daryti kopijas pagal atvirukus, originalus, kurie buvo gerai perkami: tuomet buvo susižavėta Renesansu, ir tos kopijos buvo brangesnės nei to laiko kūriniai. Tai buvo ir mokamojoje programoje numatomos kopijos, o dabar tie darbai įvardijami kaip tikri. „Kita dalis klystkelių pakliūva iš pačių dailininkų – kolegos tapė kartu, tarp Ušinskų darbų buvo jo sesers darbas, tuomet atsiranda maišaties“, – pasakojo specialistas. Anot jo, paprasčiausia turguje nusipirkti darbą ir uždėti parašą.
R. Vedrickas teigė, kad geriausias atvejis demaskuoti, tikras ar netikras, kai galima paskambinti autoriui. Demaskavimas prasideda nuo menotyrinės analizės, meno istorijos analizės. Antras etapas – informacijos patikrinimas, ar tai tikrai tas kūrinys, to laikotarpio ir to autoriaus. Čia – metodų daugybė, naudojami įvairūs spinduliai, lyginama su to laikotarpio charakteringa medžiaga, ar parašas nėra užrašytas vėliau, kokia maniera būdinga autoriui. Tai neinvaziniai būdai. Trečias būdas – imami mikroskopiniai mėginiai ir tikrinama, kokios medžiagos naudotos.
Pasak R. Verdicko, kartais ant seno darbo, nupirkto turguje, užtapomas naujas kūrinys. Specialistas pasakoja, kad svarbu įvertinti autentiškumą, kiek tikro darbo išlikę, – tai veikia kūrinio vertę, mat anksčiau kūriniai būdavo restauruojami neatsargiai, dažnai neišsaugant autentiškumo.
S. Skaisgirytė-Makselienė prisiminė Ericą Hebborną, piešinių padirbinėtoją, kuris nusipirkdavo 17 amžiaus knygą, paimdavo 17 amžiaus knygą, iš senovinių pigmentų pasidarydavo rašalą, praktikuodavosi, kol padarydavo klastotę. Tų klastočių, manoma, apie tūkstantis, nemažai jų – eksponuojama muziejuose. „Tos klastotės jau įgavo vertę. Atsiranda klastotojų, kurie padirbinėja klastotes“, – sako Vilniaus aukciono namų vadovė.
Anot jo, būtini trys etapai – žinovo apžiūra dėl stilistikos, taip pat – savininkų kaitos istorijos, kaip ir kur kūrinys keliavo. Lietuvoje čia matoma problema, nes per suirutes darbai iškeliavo iš šeimų. Trečia grupė – objektyvūs tyrimai (invaziniai ir neinvaziniai; fizikiniai, cheminiai). Anot jos, šie tyrimai tuo tinkamesni, kuo kūriniai senesni.
R. Verdickas sako, kad tokie tyrimai gali duoti ar neduoti atsakymo, o štai istorinėje tapyboje yra lengviau – tapybos technologijos, pigmentai buvo išrasti konkrečiais momentais.
S. Skaisgirytė-Makselienė komentavo vieną neva Sližio darbą: „Burokėlių spalva, kompozicija atitinka. Tačiau eidamas gatve antikvariato lange pamatė šį darbą ir kreipėsi į LATGA. Trys skirtingi šaltiniai atsiuntė kaip klastotės pavyzdį. Tačiau vienas kolekcininkas peržiūrėjo 1990 metų spaudą ir rado nuotrauką, kur fone – kampo darbas. Tad atsakymo nėra – gal spalvas suteikė klastotojas. Čeponio autorytę pagal spalvinę gamą paneigė jo sūnus. Daugiausia – Kasiulio padirbinių atvejų. Samuolio padirbinys dar šį savaitgalį kabėjo „Skelbiu.lt“. Muziejus atsisakė šio kūrinio – tad abejonių dėl autentiškumo turėta.“
S. Skaisgirytė-Makselienė teigia, kad Lietuvos rinka nėra užversta falsifikatais. R. Grėbliūnas teigė, kad Lietuvoje ši problema nėra didelė: „Adomo Galdiko, vieno geriausių akvarelininkų, ir nesugebės profesionalai padirbti. Jei jau turi pakankamą talentą, geriau dėti savo pavardę.“ R. Grėbliūnas sakė, kad žmogui turi apsimokėti kurti falsifikatą: „Reikia turėti smarvės – kūrybingumo. Paprasčiau nusipirkti seną mokinių peizažiuką, truputį paredaguoti ir parduoti.“
S. Skaisgirytė-Makselienė sako, kad ji suabejoja, ar jis autentiškas, bet teisinės bazės nėra: „Kaip įrodysime, kad tai padirbtas? Mes tiesiog atsisakome dirbti.“
R. Verdickas sako, kad policija yra ne sykį kreipusis į juos, prašydama įvertinti kainą, vertę. S. Skaisgirytė-Makselienė teigia nesekanti viešo pardavimo portalų, paprastai šiuos falsifikatus ji tiesiog gauna iš kolegų, susidomėjusių interesantų. R. Verdickas ragino pirkėjus tartis su pardavėjais, kad būtų grąžinimo galimybė, o perkant iš aukcionų svarbu aukcionų patikimumas.
R. Verdickas sako, kad jei kūrinys ir parduodamas kaip klastotė, tai kriminalo nėra: „Kopijavimas yra legali veikla – mokymosi dalis. Rusecko „Pjovėja“ – nedidelis darbas, o „Alkos“ muziejuje – didelio formato darbas. Trys ekspertų grupės apžiūrėjo: viena grupė sakė, kad tai Rusecko autorystė, kiti – kad dvariškių kopija. Bėga laikas ir pasimiršta, kad tai kopijos.“
Žymiausi 20 amžiaus padirbinėtojai tapo tokie žymūs, kad jiems skiriamos bausmės – labiau simbolinės, jie tampa žvaigždėmis.
S. Skaisgirytė-Makselienė teigė, kad garsieji muziejai turėjo problemų, kol atsikratė falšų. „Labai padėtų, jei mano kūrinių vertintojai būtų licencijuojami. Lietuvoje licencijuojami tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertintojai. Praktiškai bet kas gali pasiskelbti meno kūrinių vertintojais. Svarstoma imtis iniciatyvos iš apačios ir kurti savo asociaciją.
Stasio Eidrigevičiaus padirbinėtojas buvo autoriaus paduotas į teismą. „Lietuvoje žvaigždžių nėra, kol kas tik mėgėjai“, – kalbėjo S. Skaisgirytė-Makselienė.
