Leidykla „Briedis“ pristato jau trečiąją knygą iš serijos apie garsius menininkus – Susie Hodge „Gogenas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“. Šį kartą skaitytojai kviečiami susipažinti su vienu revoliucingiausių 19 a. dailininkų, rašoma portalui LRT.lt parengtame knygos ištraukos pristatyme.
Polio Gogeno darbai buvo prieštaringai vertinami ir jam gyvam esant, ir po mirties. Vieniems jie kėlė susižavėjimą, kitiems – pasibjaurėjimą, o jo netradicinis gyvenimo būdas provokavo tokias pat ekstremalias reakcijas.
Daugiau nei šimtą knygų parašiusi meno istorikė, menininkė ir žurnalistė S. Hodge yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, o „The Independent“ net du kartus paskelbė ją geriausia meno rašytoja. Gausiai iliustruotoje knygoje ši autorė išsamiai pasakoja apie prancūzų tapytoją postimpresionistą, kuris išsižadėjo visko, kas dirbtina ir konvencionalu, metė žmoną su penkiais vaikais ir leidosi į egzotiškus kraštus ieškoti įkvėpimo.
Pirmoje knygos dalyje daugiau dėmesio skiriama dailininko asmenybei ir darbui. Vaizdingai aprašomas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės Peru, sėkmingos brokerio karjeros Paryžiuje iki sunkios menininko dalios, skurdo, ligų ir mirties Markizo salose. Nagrinėjama, kas padarė lemiamą įtaką jo stiliui ir kaip jis pats paveikė tokius didžius dailininkus kaip Pablas Pikasas. Kurį laiką Gogenas tapė kartu su bičiuliu van Gogu, bet jų nesutarimas dėl stiliaus perėjo į ginčą, po šio ginčo van Gogas nusipjovė ausies lezgelį.
„Menas – arba plagijavimas, arba revoliucija“, – kartą pasakė Gogenas. Jo užsispyrimas nepaisyti pramonės bei technologijų pažangos ir rodyti supaprastintą pasaulio vaizdą buvo unikalus ir priešingas bet kokiam kitam tų laikų menui. Gogenas didžiavosi būdamas savamokslis, o daugeliui amžininkų buvo sunku įvertinti nuolatinį jo siekį išreikšti didžiąsias paslaptis ir gyvą spalvų paletę. Nebuvo linkęs kopijuoti gamtą ar tiesiogiai vaizduoti tikrovę. Jis piešdavo iš atminties arba leisdavosi užvaldomas savo pašėlusios vaizduotės. Šio menininko iliuzijos ir paslapties pojūtis prieštaravo konvencijoms ir kėlė pasipiktinimą, bet kai jo darbai buvo pripažinti, jis tapo legenda.
Ryškių spalvų netrūko ne tik Gogeno kūriniuose, bet ir gyvenime. Jo anaiptol negalėtume pavadinti šeimos žmogumi, nes visą laiką žavėjosi ir mezgė santykius su jaunutėmis merginomis, kurios šiais laikais būtų laikomos dar visai mergaitėmis. Šio menininko biografijoje gausu moterų, nesantuokinių vaikų, nutrūkusių draugysčių, skaudžių išgyvenimų, alkoholio, skurdo ir kančios. Pasivadinęs laukiniu, jis stebino aplinkinius keista apranga ir barbarišku elgesiu, net atsisakė mokėti mokesčius ir buvo už tai teisiamas. Paskutiniais metais Gogenas jautėsi beviltiškai vienišas. Matė, kad draugai jį apleido ir kad niekas iš tikrųjų nesupranta jo kūrybos. Vienas iš amžininkų dar anksčiau jam rašė: „Negaliu suprasti ir pamėgti tavo meno <...>, regis, tu nuolatos pasistiprini kitų neapykanta: tavo asmenybė džiaugiasi antipatija, kurią ji sukelia.“
Būdamas gyvas, Gogenas taip ir nesulaukė pripažinimo ir neužgyveno turto. Pirmuosius trejus metus po mirties jis iš esmės buvo pamirštas, tačiau vėliau dėl drąsaus eksperimentinio spalvų ir simbolių naudojimo, perspektyvos elementų nepaisymo ir apgalvoto stiliaus supaprastinimo Gogenas buvo pripažintas svarbiausiu prancūzų postimpresionistu ir simbolistu.
Antroje knygos dalyje pateikiama Bretanėje, Pietų Amerikoje, Karibuose ir Prancūzijos Polinezijoje nutapytų 300 paveikslų galerija. Kiekvieną šių nuostabių paveikslų lydi Gogeno gyvenimo, metodų ir darbų visumos konteksto paaiškinimas.
Šią knygą svarbu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie išskirtinį dailininką ir rasti geriausius jo darbus vienoje kolekcijoje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite knygas „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
***
MARKIZO SALOS
Gogenui sutikus, Monfredas ėmėsi pardavinėti naujausius paveikslus iš Taičio mažesnėmis kainomis. Vis dėlto Gogenas nežinojo, kad Monfredas pardavė jo darbus Volarui iš viso už 1000 frankų. Tai sužinojęs pasiuto. Šiaip ar taip, lapkritį Volaras surengė sėkmingą jo paveikslų parodą.
Ankstyvaisiais Gogeno darbais visada žavėjęsis Volaras (jau atstovavęs Sezanui, „Nabis“ ir kitiems) pradėjo vertinti jo Taičio darbus ir per kurį laiką surinko nemažai paveikslų, ofortų ir skulptūrų. Vis dar nepasitikėdamas Volaru ir manydamas, kad jaunas meno pardavėjas sumenkins jo, kaip didžio dailininko, statusą, Gogenas įsiuto sužinojęs, kad dabar šiam kolekcininkui priklauso dauguma jo drobių.
Vis dėlto 1898 m. lapkritį Volaras eksponavo devynis naujausius Gogeno paveikslus iš Taičio, o tada pasiūlė sutartį, garantuodamas mokėti 2400 frankų kasmet ir dar sumokėti už medžiagas. Negana to, Volaras pasiūlė Gogenui mokėti 200 frankų už kiekvieną paveikslą ir 30 – už kiekvieną piešinį. Gogenas negalėjo atsisakyti; šis pasiūlymas išsprendė visus finansinius sunkumus. Jis sutiko, o toks palengvėjimas paskatino imtis naujų eksperimentų.
TEIGIAMAS POVEIKIS
Volaro paroda padarė teigiamą poveikį. Gogeno darbai sulaukė palankių atsiliepimų „Mercure de France“ ir „La Revue Blanche“. Kritikai komentavo jo švytinčias spalvas, natūralias formas ir malonų dekoratyvumą. Palengva, ištikimojo Monfredo pastangomis ir nepaisant daugybės nesėkmių, Paryžiuje Gogenas įgijo reputaciją, o jo darbai traukė vis daugiau nuolatinių pirkėjų ir pardavėjų.
Tarp naujų kolekcininkų buvo Rumunijos princas Emanuelis Bibeskas ir dailininkas bei kolekcininkas Giustavas Fajė. Monfredas rašė Gogenui apie Fajė: „[Tavo drobės] stebėtinai tinka jo kolekcijoje prie puikiųjų Sezano ir Dega. Jis man sako, kad tavo paveikslams niekas neprilygsta.“
PAVARGĘS NUO TAIČIO
Žinia apie Kloviso mirtį Gogeną pasiekė vykstant deryboms su Volaru ir vis labiau prastėjant sveikatai. Jis rašė Monfredui: „Per daug skauda, kad galėčiau dirbti. Kas mėnesį tikiuosi, kad galėsiu mėnesį praleisti ligoninėje.“ Pagaliau jis buvo paguldytas į ligoninę ir išėjo iš jos 1901-ųjų vasarį, nedirbęs beveik metus.
Nuvargęs ir supratęs, kad Taityje per brangu, balandį Gogenas nusprendė išvykti į Markizo salas, esančias vis dar Prancūzijos Polinezijoje, bet kiek nuošaliau. Jis rašė Monfredui (kuris iki sandorio su Volaru aprūpindavo dailininką teptukais ir dažais): „Mano vaizduotė čia slopsta, be to, publika per daug priprato prie Taičio, kuris tapo „suprantamas ir žavus“. Dėl Taičio mano Bretanės paveikslai dabar lyg rožių vanduo; po Markizo salų Taitis taps tarsi eau de Cologne.“ 1901 m. rugpjūtį jis pardavė savo namą Punaaujoje ir išplaukė.
Rugsėjo 16 d. Gogenas išlipo Atuonoje, Hiva Oa saloje, ir buvo palankiai priimtas vietinių bei čia gyvenančių misionierių. Kaimelio centre už 650 frankų iš vietinio vyskupo jis nusipirko žemės sklypą ir pasistatė didelę trobą. Lapkritį Monfredui rašė: „Man vis labiau patinka tai, ką pasirinkau, o tapybos atžvilgiu, užtikrinu tave, tai nuostabu. Kokie modeliai! Stebuklas, aš jau pradėjau dirbti.“
PRIMITYVIZMAS
Gogenas visada siekė atmesti konvencinius meninius metodus ir vaizduoti tai, ką laikė dvasinėmis tiesomis.
Sąmoningai rinkosi tapyti plokščiai, spalvingai ir dekoratyviai, nepaisyti erdvės gylio bei šviesos poveikio ir vadovautis senovės kultūrų menu – akademinio meno priešprieša.
„Menas – arba plagijavimas, arba revoliucija“, – kartą pasakė Gogenas. Jis didžiavosi būdamas savamokslis, o daugeliui amžininkų buvo sunku įvertinti nuolatinį jo siekį išreikšti didžiąsias paslaptis ir gyvą spalvų paletę. Gogeno užsispyrimas nepaisyti pramonės bei technologijų pažangos ir rodyti supaprastintą pasaulio vaizdą buvo unikalus ir priešingas bet kokiam kitam tų laikų menui. Impresionistai apie savo idėjas diskutavo tarpusavyje, netgi seni jo priešininkai Sera ir Sinjakas puantilizmą išgalvojo drauge. Gogenas daugiausia buvo vienas.
Jis dirbo žvelgdamas netikėtu, netradiciniu kampu, tarkim, remdamasis naiviu vaikų menu, viduramžių menu ir ypač primityvių kultūrų rudimentiniais artefaktais. Kitaip nei akademiniai dailininkai, atskaitos tašku laikantys klasikinį meną, Gogenas pirmenybę teikė baziniam, ryškiam ankstyvajam kūrybiškumui – menui, sukurtam daug anksčiau nei sudėtingasis Renesansas, kuris siekė atvaizduoti pasaulį itin tiksliai ir buvo taip garbinamas akademikų. Jaunesniems dailininkams, kurie sėmėsi įkvėpimo iš gaivaus jo žvilgsnio į Bretanę, jis dažnai kartojo: „Išsivaduokite iš gamtos trompe l’oeil – optinės iliuzijos.“
NEEUROPINIS MENAS
Gogenas buvo sujaudintas Bretanės primityvizmo, kurį jis atrado 19 a. 9-ajame dešimtmetyje. Tai įkvėpė stengtis kurti autentišką meną – tokį, kuris yra intuityvus, o ne formalus. Užuot mėginęs detaliai, fotografiškai atvaizduoti matomą pasaulį, Gogenas siekė perteikti pamatinius jausmus. Susižavėjęs neeuropiniu menu, drąsiau ragino savo „mokinius“ pasidomėti Egipto, Persijos ir Japonijos menu, o pats ypač paniro į stilizuotas Polinezijos ir Markizo salų meno formas.
Jis manė, kad nevakarietiškos, primityvios kultūros laimingesnės, natūralesnės ir ne tokios rafinuotos bei korumpuotos, palyginti su jo laikų visuomene, nors nedarė skirtumo tarp nevakarietiškų kultūrų ar laikotarpių, taigi jo požiūris buvo idealizuotas. Gogenas – pirmas dailininkas, tokiu aspektu apmąstęs primityvias kultūras ir jų kūrybą, o jo naujoviškos idėjos įkvėpė bei paveikė daugelio dailininkų mąstyseną ir keletą vėlesnių meno judėjimų.
SENOVĖS DIEVAI IR PASLAPTYS
Gogeno primityvizmo versija radosi iš impresionizmo, nuo kurio jis pradėjo, taigi, nepaisant akivaizdaus idealizmo, jo kompozicijos buvo labai tikslios daugeliu stebėjimo aspektų, tokių kaip kraštovaizdžio siluetai. Jo menas – idealaus žmonių pasaulio ir gyvenimo harmonijoje su gamta metafora, tyresnės, natūralesnės būties išraiška. Vidinės jo perteikiamos emocijos turėjo būti pažįstamos visiems žiūrovams.
Taityje, o paskui ir Atuonoje Gogenas išgyveno tai, ką laikė prabudimu, vakarietiškos mąstysenos atsikratymu, – štai kodėl apibūdino save kaip laukinį. Viena iš priežasčių, kodėl jis išvyko į Taitį, buvo maorių civilizacijos studijos, bet, aišku, atvykęs suprato, kad kolonizacija ir krikščionybė kelia jai pavojų. Taigi savo menu Gogenas siekė atgaivinti šventą senovę, kai žmogus darniai gyveno su gamta ir garbino senuosius dievus.
Pirmą kartą įsikūręs Taityje, jis leidosi aplink salą, ieškodamas vietovių, dar nepaveiktų Papeetėje matytos korupcijos ir nuopuolio. „Noa Noa“ Gogenas rašė: „Nužengęs nuo pakrantės tako, patraukiau gilyn į tankmę, kylančią į kalną. Patekau į slėnį. Čia žmonės gyvena taip pat kaip senais laikais.“ Primityvumo supratimas kilo ir iš jo katalikiško auklėjimo, o kiekviena jo vaizduota moteris buvo arba vietinė Ievos versija, arba primityvios deivės atvaizdas, o kiekvienas kraštovaizdis, nutapytas Prancūzijos Polinezijoje, perteikė senovės žmonių tikėjimus apie rojų.
