„Mano knygų rekomendacijos – tai knygų rekomendacijos žmogaus, kuris malasi darbų girnose, ir staiga ateina šventė. Man šventės – tai visai ne linksmybės, yra egzistencinis šydas“, – LRT.lt pasakojo muzikologė, laidų vedėja ir kūrėja bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė.
Ji pasakojo mėgstanti su knyga įsitaisyti patogiai, šiltai. „Knyga nėra greitai suvalgoma, skanauju, čepsiu pasąmone.“
Z. Kelmickaitė teigia šventiniu laikotarpiu skaitysianti tai, ko dar nespėjo perskaityti, ir knygas vadina „skolos skaitiniais“.
Pašnekovė pasakoja mėgstanti skaityti knygas, kurias mato kaip jos gyvenimo patvirtinimą, arba renkasi tai, ko jaučia stokojanti, norėdama pasisemti patirties: „Tokios knygos – kaip gyvenimo paraginimas, nugaros pakasymas su dratiniu šepečiu.“
Ji pasakoja sukūrusi laidą apie Eglę Aukštakalnytę-Hansen. Šventiniuose planuose – jos knyga „Laukinė motina gamta“. Pašnekovė įsitikinusi, kad šią knygą jai bus smagu skaityti, paganys akis į egzotiškus gyvūnus. „Autorė gamtos nepristato kaip kažką kitoniško, ji rūpestingai suvokia žmogaus ir gamtos visumą. Knygą varčiau, nuotraukos labai įspūdingos“, – komentuoja Z. Kelmickaitė.
„Tai kitas pasaulis, aš niekada nebuvau Afrikoje, – sako laidų autorė. – Kai kūriau laidą apie ją, supratau, kad tokios gamtos ir nepažįstu, ten turi eiti pasiruošęs.“
Ji prisiminė, kaip per „Nacionalinę ekspediciją“ užėjo į sengirę: „Ten kiekvienas žmogus turėtų įžengti ir išgirsti spengiančią tylą, šniokščiančią tylą, atrodo, lyg kažkas ropoja per nugarą, tvyro toks lyg durpių, sutrešusios, nesukultūrintos, nesunaikintos gamtos kvapas. Pasidaro baisoka, nes supranti, kad esi prašalaitis – nesi šeimininkas, esi šapelis prieš gamtą, stichiją“, – įspūdžiais dalijasi Z. Kelmickaitė.
„Pasiimk savo mobiliaką ir varyk, iš kur atėjęs, tau niekas nepagelbės – tik žinios. Tuoj pat užlipsi ant gyvatės, pradėsi rėkti, atrodysi kaip paskutinis durnius. Kiekvienas gamtos tvarinys turi savo riktą, savo taisykles. Iš visų postų atlėkę, kiek beturite pinigų, jie nepadės, nenusipirksi orangutango dėmesio. Ir tada pamatai, kokia yra perdėto patogumo ieškančio žmogaus puikybė“, – pastebi ji.
„Kita knyga – žmogus, kuriam esu skolinga, nespėjau padaryti laidos apie didį žmogų“, – prisipažįsta Z. Kelmickaitė, pristatydama Domo Kauno knygą „Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“. Anot Z. Kelmickaitės, Mažosios Lietuvos kraštas nepaprastai įdomus, egzotiškas, o „knyga apimtimi galinga“. „Mane domina galimybė pajausti, kaip žmonės tuo laiku gyveno“, – teigia Z. Kelmickaitė.
Ji žavisi ano laiko žmonėmis, kurie „kovojo už Lietuvą, už idėją, už meilę savam kraštui. Kai visi dabar riejasi, tai juokas apima, nes kokiomis aplinkybėmis gyveno žmonės! Ir tą dainą užrašydavo, kad tik nepasimestų kultūriniame lauke. Dabar kovoja, kiek mergų, kiek mašinų kas turėjo.“
„Man visada skaityti pasaką smagu, – sako Z. Kelmickaitė. – Man labai svarbu pasakos skaitymas, koks jis bus – ar man primins vaikystę, kaip aš ją suvoksiu, ar man jau atgyvenęs žanras bus.“ Ji teigė dar nežinanti, kokia pasaka tai bus, bet tikino, kad viena iš senųjų, tradicinių. Galbūt tai bus „Tūkstantis ir viena naktis“, „tie Šecherezados palociai“. Z. Kelmickaitei įdomu, ar pasakos reikalingos žmogui iki gilios senatvės.
Z. Kelmickaitė svarsto, galbūt išsirinks vieną iš lietuviškų pasakų: „Jei lietuviškas rinksiuosi, tai pačias baisiausias, ir norėsiu nustatyti, ar iš tikrųjų jos tokios baisios.“ Ji stebisi, kad kai kurios mamos neskaito savo vaikams lietuviškų pasakų, nes šios esą per baisios: „Jei vaikus sukišime į kultūrinius rezervatus, tai žala bus didžiulė.“
„Noriu visiems pasakyti – nėra nieko smagesnio nei skaityti knygą, reikėtų visai šeimai kartu sulįsti po antklode ir skaityti pasaką, ir gal vaikas paaugęs ne tiek akeles ganytų prietaisuose“, – pataria Z. Kelmickaitė.
Z. Kelmickaitė teigė paprastai skaitanti laidoms, darbui reikalingą literatūrą, tiesa, mėgstanti ryte „praryti“ dainynus – skaito liaudies tekstus. „Man įdomu skaityti apie mergelę, bernelį, daug posakių. Rūpi tai, kas susiję su muzika, kultūros problemomis – straipsnių rinkiniai, kurie kalba apie kultūros formas, jų slinktis, kai kurių kultūrinių reiškinių atgimimą ir numirimą, kartais jie ryškiau net atsinaujina“, – pasakoja Z. Kelmickaitė.
Z. Kelmickaitė tikina anksčiau daugiau skaitydavusi, dabar knyga dažnai jai nebebūna malonus atsivertimas, tai būna tikslinis ieškojimas.
„Man visada įdomus detektyvo žanras, ir žiauriai nemėgstu fantastikos, nes man vis kirba ta mintis, kad taip negali būti“, – prisipažįsta Z. Kelmickaitė. Jai patinka biografiniai leidiniai, tai, „kas susiję su meilės istorijomis“.
„Aš pasiimu popierinę knygą, man taip smagu ją turėti prie širdies“, – apie tradicinių – popierinių – knygų skaitymo malonumą sako ji.
Z. Kelmickaitė linkėjo visiems asmeniškai pabūti su knyga: „Galime pasidalinti knygos skaitymo malonumais, bet kaip tu papasakosi apie torto skanumą jo neragavusiam, to ir linkiu – paragauti skaitymo malonumo ir po to visiems papasakoti, nes VBS – vienas boba sakė – pati stipriausia reklamos agentūra.“
