Kas yra minimalizmas? Ką minimalizavo jų atstovai? Ar teisingai vartojame žodį „minimalizmas“, kai apibūdiname drabužių, interjero, daiktų dizainą? „Minimalizmu ši kryptis buvo pakrikštyta būtent todėl, kad to meto kritikai joje matė mažiausiai įprasto meno“, – teigia menotyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė doc. dr. Lolita Jablonskienė.
Su L. Jablonskiene pasikalbėjome apie tai, kodėl minimalistai atsisakė tradicinio meno bruožų, kodėl jų kūriniai negali būti perkelti į kitą vietą ir ką bendro minimalizmas turi su diskusijomis apipinta Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“.
„Žiūrovas tikrai gali jaustis neįprastai, nes yra įpratęs žvelgti į tradicinius meno kūrinius, vertindamas juos estetiniais kriterijais (gražu ar negražu). Į tokius kūrinius reikėtų žiūrėti atviriau, nebijoti savo pojūčių, net jeigu jie negatyvūs, bet nemanyti, kad tai nėra menas“, – apie santykį su V. Urbanavičiaus kūriniu sako menotyrininkė.
– Kaip, kodėl ir kur atsirado minimalizmas?
– Pradėti reikėtų nuo to, kad kalbame būtent apie vizualiuosius menus, suprasdami, kad minimalizmas yra platesnis reiškinys. Minimalizmas – 20 a. 2 pusės avangardo, tiksliau – neoavangardo, dalis, jo atsiradimas siejamas su JAV ir 7 dešimtmečiu. Avangardas siejamas su 20 a. pradžia, dada, Marceliu Duchampu ir kitais kūrėjais. O minimalizmas yra 7 dešimtmečio kultūrinės neoavangardo bangos ir to meto politinės aktyvacijos konteksto dalis.
20 a. 1 ir 2 pusėje avangardinio meno sąjūdžiai kėlė, jų nuomone, svarbiausią klausimą – kas apskritai yra menas, ir darė tai, skatinami savo meto politinių ir kultūrinių aplinkybių. 7 dešimtmetį lydėjo protestai prieš karą Vietname, prieš žmogaus teisių apribojimus, prieš nusistovėjusias tradicines galios sistemas. 7 dešimtmetį dažnai siejame ir su jaunosios kartos, ypač studentų, judėjimais universitetuose tiek JAV, tiek Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Toje bendroje terpėje ir formavosi radikalūs klausimai – kas yra menas, kaip jis veikia šiomis naujomis aplinkybėmis, kokios yra jo funkcijos. Minimalizmas – viena iš krypčių, sprendusių tokias fundamentalias problemas. Kiti sąjūdžiai, pavyzdžiui, „Fluxus“, jas taip pat sprendė, tačiau siūlė ir panašius, ir kitokius atsakymus.
– Kokie pagrindiniai šio vizualinio judėjimo principai, kas vienijo šiuos kūrėjus? Ką norėta paneigti?
– Minimalizmas – viena iš pirmųjų neoavangardo srovių, kurios mąstė, kad menas, funkcionuojantis naujomis istorinėmis aplinkybėmis, nebegali būti toks, koks buvo anksčiau, kitaip tariant, tradicinis. Tradiciškai meną suprantame kaip kažką, padarytą menininko rankomis, remiantis tam tikrais amato įgūdžiais, ir dažniausiai atspindintį ką nors, esantį žmogaus aplinkoje: gamtą, miestą, patį žmogų, daiktus ir pan. Net įvairūs simboliais grįsti vaizdai turi sąsajų su tikrovės atvaizdavimu.
Tačiau jau 20 a. 1 pusėje avangardas kalbėjo apie tai, kad tokie kūriniai kapitalistinėje ekonomikoje itin greitai virsta prekėmis, jų meninė vertė pasislepia po jų prekine verte, o tada susiduriame veikiau su prekių cirkuliacija, o ne meno idėjų sklaida. Panašiai mąstė ir neoavangardas, taip pat ir minimalistai. Dėl to savo kūryboje jie siekė maksimaliai atsisakyti tradiciniam menui būdingų bruožų.
– Kas yra minimalizuojama?
– Kai kalbame apie minimalizmą, turime omenyje ne suminimalizuotus daiktus – mažų gabaritų ar taikančius mažai raiškos priemonių kūrinius, o kūrinius, kuriuose matome mažiausią dozę tradicinio meno. Minimalizmu ši kryptis to meto kritikų taip buvo pakrikštyta būtent todėl, kad jie joje matė mažiausiai įprasto meno (mažiausiai tapybos ar skulptūros bruožų).
Minimalistai siekė tikrovės nekopijuojančiam menui tinkančios kalbos. Ir ją pirmiausia matė abstrakčiojoje raiškoje. Būdingiausias minimalizmo bruožas – taisyklingos geometrinės formos. Daugiausia jie kūrė trimačius objektus – kubus, gretasienius, cilindrus, dažnai tų formų serijas (pvz., keturi stikliniai kubai, 10 stačiakampių gretasienių, 144 kvadratiniai elementai ir pan.), pabrėždami, kad formos yra kartotinės, vienodos.
Tai nebe rankomis sukuriami kūriniai, o iš industrinių medžiagų, kurios plačiai naudojamos ir kitur (ne tik mene), pavyzdžiui, plieno, geležies, veidrodinio stiklo ir kt., industriniu būdu pagaminamos abstrakčios formos. Jos ne iliustratyvios, atvaizduojančios tikrovę, o universalios, įkūnijančios veikiau bazinius pasaulio sandaros principus.
Žiūrovas, įeidamas į galerijos erdvę ir matydamas šias abstrakčias formas, turėtų ieškoti ne estetinio santykio su jomis, svarstyti, ar tai gražu, ar negražu, bet bandyti pats jaustis tos aplinkos dalyviu – panašiai kaip vaikščiodamas mieste, kur šalia labai didelio namo jautiesi mažas, o tarp daugybės nedidelių statinėlių – jau lyg didesnis. Minimalistinio meno eksponavime itin svarbus fizinis žmogaus santykis su tomis geometrinėmis industriniu būdu pagamintomis formomis.
– Kaip minimalizmas siejasi su instaliacijos menu?
– Instaliacijos suvokimo pagrindas panašus. Ji visavertiškai neveikia, jei nėra ją suvokiančio, dalyvaujančio žiūrovo. Tapybos darbas, kokį beįsivaizduotume, pavyzdžiui, Kazimiro Malevičiaus „Juodasis kvadratas“, jis, net būdamas saugykloje, yra toks pat kūrinys, kaip ir pakabintas muziejaus ekspozicijoje.
O instaliacija veikia tik tuomet, kai joje dalyvauja žiūrovas: pats vaikšto, fiziškai patiria, pamato arba perskaito tam tikrus jos elementus ir susidėlioja sau galvoje suminį meno kūrinį, kurį būtų galima palyginti su spektakliu ar opera, kuri turi dar daugiau sudėtinių elementų.
Paprastai žiūrovas muzikos, vaidybos, scenografijos, šviesų nesuvokia kaip atskirų spektaklio dalių, bet priima tai kaip visumą. Minimalistinio meno kūriniai taip pat yra instaliacinio pobūdžio.
Taip pat skaitykite
– Kaip į minimalistus reagavo visuomenė, meno kritikai?
– Minimalizmas buvo radikali avangardinė kryptis. Meno kritikai, pradėję analizuoti šiuos kūrinius, iš pradžių tikrai susidūrė su problema, nes jie nebuvo vizualūs tradicine prasme. Kaip teigė vienas iš apie minimalizmą rašiusių kritikų Michaelas Friedas, jie buvo labiau teatriški – žiūrovas turėjo juose dalyvauti. Bet ilgainiui būtent čia ir įžvelgtas minimalizmo naujumas bei paskatos kitų neoavangardo krypčių plėtotei.
Minimalizmas bent iš pradžių kritiškai žvelgė į meno rinką. Jis radosi tuomet, kai pokarinė abstrakcija – abstraktusis ekspresionizmas ar spalvos lauko tapyba (pavyzdžiui, Jacksono Pollocko ar Marko Rothko kūriniai) – iš meninių eksperimentų staiga virto puikiai parduodamomis prekėmis. Taigi minimalizmas įtraukė meno rinkos kritiką į savo programą. Bet kaip rodo istorija, daugelis krypčių, kurios iš pradžių priešinosi ar, rodos, niekaip negalėjo veikti pagal rinkos dėsnius, ilgainiui vis tiek buvo į ją įtrauktos – šiuo metu ir minimalistų kūrinių yra daugelyje pasaulio muziejų, jie parduodami galerijose ar aukcionuose.
– Kokie yra garsiausi minimalizmo atstovai? Nors jie siekė nuasmeninimo, vis tik koks jų braižas, kuo remiantis įmanoma atpažinti jų kūrybą?
– Minimalistai turbūt nužudytų mus už klausimą apie individualų braižą. Tai nėra viena iš tų kategorijų, kuriomis operuoja minimalistai, bet galima tiesiog paminėti keletą pavardžių.
Donaldas Juddas – menininkas, išsiskyręs kietomis (dažnai metalinėmis) geometrinėmis formomis, dažniausiai stačiakampiais gretasieniais, kurie eksponuojami ant grindų arba ant sienos po vieną arba serijomis.
Kitas žinomas menininkas – Sol LeWittas. Jis taip pat kūrė geometrines formas, tačiau dažniausiai tuščiavidures konstrukcijas, o iš jų buvo dėliojamos įvairių konfigūracijų sistemos.
Galima dar paminėti menininką, naudojusį kitą medžiagą. Danas Flavinas dirbo su šviesa, tiksliau – su dienos šviesos lempų vamzdeliais. Minimalistines struktūras jis formavo iš šviečiančių tiesių arba atkarpų.
Kodėl skirtingi menininkai pasirenka skirtingas medžiagas – veidrodį, metalą ar dienos šviesos lempas, nėra esminis klausimas. Visos jos yra industrinės medžiagos – tai svarbu.
– Kokie būtų garsiausi minimalizmo kūriniai?
– Verta priminti autorių, siejamą ir su minimalizmu, ir su postminimalizmu, kuriame atsiranda bent kiek daugiau medžiaginės ekspresijos, formų įvairovės, nors geometrinė forma lieka dominuojanti. Tai – Richardas Serra.
Kai kilo liūdnai pagarsėjusi diskusija apie V. Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“ Vilniuje, neretai buvo prisimenamas žinomas R. Serros įvietinto meno kūrinys „Lenkta arka“ Niujorke (1981–1989). Lenkta ilga ir aukšta siena buvo įrengta didelėje aikštėje ir bent kiek trukdė žmonėms ją kirsti.
Kai miesto valdžia kreipėsi į R. Serrą, prašydama šiek tiek pastumti šią sieną į šalį, menininkas atsakė, kad, tai padarius, jo originalus kūrinys bus sunaikintas, nes pagal sumanymą jis turi būti tik toje vietoje, tik tokio aukščio ir tik tokio ilgio. Kūrinys ir buvo sunaikintas – tiesiog nukeltas. Bet tapo legenda.
– Ar Urbanavičiaus „Krantinės arka“ taip pat būtų minimalistinis kūrinys? Ir ar Lietuvoje yra minimalizmo kūrinių, matomų viešosiose erdvėse?
– Tiesiogiai sieti su minimalizmu nedrįsčiau, bet sakyčiau, kad V. Urbanavičiaus kūrinys turi minimalizmo bruožų, ypač postminimalizmo. Vokietijos menininkė minimalistė Charlotte Posenenske – beje, moterų menininkių tarp minimalizmo kūrėjų nėra daug – savo kūryboje tiek viešojoje erdvėje, tiek galerijose taip pat yra naudojusi techninius vamzdžius primenančias struktūras.
Beje, minimalistinio meno kūriniai, priešingai įprastai žodžio reikšmei, dažnai siejami su kažkuo sumažintu, redukuotu, neretai būna pakankamai dideli.
Dėl to manyčiau, kad ir kai kuriuose Mindaugo Navako darbuose galėtume įžvelgti minimalizmui būdingų strategijų. Ypač kūriniuose iš „techniškų“ medžiagų, pvz., geležies. Šiuo metu vienas tokių darbų „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ yra eksponuojamas prie MO muziejaus. Žiūrovo fizinis santykis su didelių gabaritų geometrizuotais objektais čia labai svarbus ir yra artimas minimalizmo kuriamoms situacijoms.
– Kodėl į Urbanavičiaus „Krantinės arką“ buvo taip sureaguota? Ar sunku žiūrovui priimti minimalistinį kūrinį?
– Šiuolaikinio meno kūriniai, taip pat ir minimalistiniai, dažnai yra labai paprasti, o žiūrovas kartais apsigauna, galvodamas, kad į juos žvelgiant reikalingos labai gilios filosofinės ar kitokios žinios. Iš tikrųjų minimalistams pirmiausia rūpi fizinio pojūčio išgyvenimas, susiduriant su paprastomis geometrinėmis formomis.
Tačiau žiūrovas tikrai gali jaustis neįprastai, nes yra įpratęs žvelgti į tradicinius meno kūrinius, vertindamas juos estetiniais kriterijais (gražu ar negražu). Į tokius kūrinius reikėtų žiūrėti atviriau, nebijoti savo pojūčių, net jeigu jie negatyvūs, bet nemanyti, kad tai nėra menas.
– Kur dar reiškėsi minimalizmas, be vizualiųjų menų? Ar į vizualiuosius menus jis atkeliavo iš kitų kūrybinių formų?
– Negalėčiau atsakyti, kas buvo pirmieji minimalistai visų menų kontekste, manau, kad tie reiškiniai plėtojosi paraleliai. Daugelis asocijuoja minimalizmą ir su muzika, pirmiausia – su tokiais kompozitoriais, kaip Steve`as Reichas, Philipas Glasas. Manyčiau, kad minimalistinė muzika yra reiškinys, sietinas ir su minimalizmo judėjimu vizualiuosiuose menuose.
Žinomas dalykas – minimalizmo architektūra. Čia svarbu paminėti japonų architektus, vienas žymiausių – Tadao Ando, jo statiniuose tradiciniai japonų estetikos principai jungiami su minimalizmo, artimo vizualiesiems menams, idėjomis. T. Ando asketiškoje architektūroje dominuoja geometrinės formos, pasitelkiamos industrinės medžiagos, ypač betonas, taip pat metalas, stiklas ir kt.
Neseniai Paryžiuje atsidarė žinomo prancūzų kolekcininko François Pinault kolekcijos muziejus. Jis įsikūrė 19 a. tradicinės architektūros pastate, kurį viduje „sušiuolaikino“ taip pat labai asketiška T. Ando intervencija – betono cilindras. Besilankantiems Paryžiuje rekomenduoju apžiūrėti ir šį naują muziejų, ir minėtą T. Ando architektūros pavyzdį.
– Kokį pokytį minimalistai sukūrė tolesniam meno vystymuisi?
– Visų pirma, kaip jau kalbėjome, minimalizmas paskatino instaliacijos raidą.
Antras svarbus postūmis – įtaka konceptualaus meno formavimuisi, tokioms jo apraiškoms, kurios pabrėžia idėją, o fizinius objektus traktuoja kaip užuominą, kuri padeda tai idėjai gimti žiūrovo galvoje.
– Kada minimalizmas atkeliavo į Lietuvą ir kaip tai vyko?
– Manau, kad mąstymas, jog viskas Lietuvos mene yra paremta įtakomis, ateinančiomis iš Vakarų, juolab visada vėluojančiomis, yra neteisingas. Skirtingose pasaulio vietose įvairūs meno reiškiniai turi ir savo laiką, ir tam tikrą specifiką. Vėlavimo konstatavimas galimas tik menamo lyderio, pirmeivio atžvilgiu, o meno istorija liudija, kad įvairios „lyderystės“ dažnai yra sukonstruotos galią turinčių asmenų ir institucijų.
Tiesmukai galvodami, turėtume sakyti, kad minimalizmas niekada neatkeliavo į Lietuvą, nes 7 dešimtmetyje Lietuvoje dėl konkrečių politinių ir kultūrinių aplinkybių tokių kūrinių nebuvo, o vėliau pats minimalizmas transformavosi į įvairesnes raiškas.
Tačiau jei išplėsime savo požiūrį į tai, kas yra minimalistinio meno strategijos, ypač turėdami omenyje jam būdingą tradicinio vaizduojamojo meno kritiką, įsitikinsime, kad vienu ar kitu būdu tai reiškėsi ir Lietuvos menininkų kūriniuose ir 8, ir 9 dešimtmetyje, ir vėliau.
– Ar minimalizmas yra plačiai paplitęs Lietuvoje?
– Nemanau, kad minimalizmas šiandien yra plačiai paplitęs Lietuvoje. 21 amžiuje sunku kalbėti apie vienokios ar kitokios krypties grynumą, nes gyvename hibridinio mąstymo ir matymo kultūroje. Grynas abstraktumas, geometriškumas sunkiai įsivaizduojamas šioje būklėje.
– Ar tinkama minimalizmo terminą vartoti kasdienėje kalboje? Kalbant apie interjerus, daiktų, drabužių dizainą ar apskritai matomą peizažą ir pan.?
– Nebeišbrauksime termino „minimalizmas“ iš savo kalbos, kai turime omenyje tiesiog supaprastinimą, sumažinimą, detalių, spalvos atsisakymą. Bet tai nėra tas pats, apie ką mąstė menininkai minimalistai 7 dešimtmetyje. Nepamirškime, kad jie nekūrė naujos estetikos ar, kitaip tariant, grožio standartų, o kėlė esmingesnį klausimą – kas yra menas ir kaip mes jį suvokiame.
