Pasaulinės žvaigždės Tilda Swinton, Darrenas Aronofsky, Maggie Gyllenhaal, Isabelle Huppert juo jau pasigrožėjo. Pagaliau, po 4 metų, jį vėl pamatys ir Lietuva: vis dar naujausias Venecijos bienalės nugalėtojas – operos performansas „Saulė ir jūra“ – grįžta namo. „Daug jaudulio. Ir dėl to, kad Lietuva kūrinio ilgai laukė, ir dėl didžiulės atsakomybės žiūrovams, kurie bilietus iššlavė kone per parą“, – LRT.lt sako 2019 metų gegužę „Auksiniu liūtu“ įvertinto kūrinio autorės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė.
Gruodžio 16–20 dienomis Vilniaus taksi parke opera nepertraukiamai 5 valandas bus dainuojama lietuviškai. Ir pirmą kartą – žiemos metą. Pasirodymo prodiuseriai Rasa Antanavičiūtė, Ištvanas Tomas, Aušra Simanavičiūtė ir Erika Urbelevič daro viską, net tiesia šildomas grindis, kad dirbtiniame paplūdimyje būtų ne mažiau kaip 27 laipsniai šilumos, vyktų vasarojimas kaip reikiant.
„Mes siekiame kontrasto tarp žiemos lauke ir vasaros viduje, kad paplūdimys dar labiau šildytų ir veiktų emocijas“, – sako „Saulės ir jūros“ režisierė R. Barzdžiukaitė.
Pasirodymas Vilniaus „gugenhaime“
Operos libreto autorei rašytojai V. Grainytei pasiruošimas kitos savaitės pasirodymams primena rengimąsi Venecijos meno bienalei. Vaivą ir atlikėjus dabar lanko jaudulys, nes kūrinys po 2017 metų premjeros Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pirmą kartą grįžta į Lietuvą. Be to, jaučiama atsakomybė žiūrovams, kurie kaipmat išpirko bilietus net ir į papildomus rodymus.
„Įspūdis toks, lyg repetuotume naują kūrinį. Dainininkams iš atminties tenka išmušti anglų kalbą, angliškas struktūras. Labai gera klausytis lietuviško teksto, dabar jis atrodo kur kas dainingesnis“, – repeticijų įspūdžiais dalijasi Vaiva.
Jai antrina „Saulės ir jūros“ muzikos autorė menininkė L. Lapelytė: „Lietuvių kalba kūriniui suteikia naujų atspalvių, nes muzika yra vedama teksto, žodinių formuluočių, sakinių struktūros.“
Vilniaus taksi parką operos performansui jos buvo numačiusios dar prieš premjerą 2017 metais. Šypsodamos sako, kad erdvumu parkas joms primena Guggenheimo muziejų Niujorke. Po įvertinimo „Auksiniu liūtu“ tapo akivaizdu, kad Nacionalinėje galerijoje žiūrovams bus per ankšta. Taigi, Taksi parkas...
„Jo architektūra leis patirti kūrinį iš kelių perspektyvų: pažvelgti nuo palubės, tarsi iš kosmoso, o panorus – ir detaliau. Netgi skatiname žiūrovus tai daryti“, – pabrėžia Rugilė.
Pasaulis jų nepamiršo
Lietuvos paviljonas Venecijoje užsidarė paskutinėmis 2019-ųjų spalio dienomis. Ir palyginti greitai entuziazmą dėl plūstelėjusių kvietimų rodyti sėkmingąjį kūrinį drastiškai nuslopino koronavirusas. Žvelgiant retrospektyviai, „Saulė ir jūra“ dabar atrodo lyg pranašiškas ženklas, kad pasaulis netrukus sustos, liausis kelionės, skrydžiai, užsidarys atostogų maršrutai ir... paplūdimiai.
„2020-aisiais turėjome pasiekti Aziją, Australiją, užsukti į JAV, apšokti visą Europą. Tačiau viskas susiklostė fatališkai. Be abejo, tai siejasi ir su pačiu kūrinio turiniu, – pripažįsta Vaiva. – Vis dėlto ir kūriniui, ir mums naujos aplinkybės išėjo į gera. Pasirengimas Venecijos bienalei ir „Auksinio liūto“ sukeltas ažiotažas atėmė gana daug jėgų, tad buvo naudinga stabtelėti.“
Pirmoji operos performanso kelionė (į Bergeną Norvegijoje) įvyko prasidėjus pandemijai, dėl jos negalėjo išskristi Venecijoje suburta komanda. Teko suktis iš padėties – nutarta, kad lietuviai juos pavaduos, atliks po kelias partijas, prisimena V. Grainytė.
Tačiau pasaulis nepamiršo Venecijos laureato. „Priešingai, jis įgijo dar daugiau prasmių. Net ir JAV bilietai buvo iššluoti per kelias dienas“, – sako Lina, Rugilė priduria: „Los Andžele – per 8 minutes.“
Nuo 2020-ųjų pradžios „Saulė ir jūra“ aplankė Bergeną, Ciurichą, Hanoverį, Kopenhagą, Romą, Lukenvaldę, Atėnus, Malmę, Maskvą, leidosi į 5 savaičių trukmės gastroles JAV, susitiko su Niujorko, Bentonvilio ir Los Andželo žiūrovais.
„Gerai, kad dabar kūrinys pats keliauja pas žmones, o ne jie šimtais skrenda jo žiūrėti, – svarsto L. Lapelytė. – Nes mūsų klausia, kodėl akcentuojame klimato kaitą, o pačios ją skatiname, skraidydamos su visa komanda. Mes to nemėginame neigti. Vis dėlto galimybė keliauti pas žmones yra šioks toks pliusas, palyginti su tuo, kad jie patys mus vaikytųsi po pasaulį.“
Prasidėjusi pandemija nukovė ir pačią Venecijos bienalę, atkreipia dėmesį V. Grainytė. Tad lietuvės vis dar tebėra naujausios „Auksinio liūto“ laimėtojos.
Idėjų apykaita bauhauzo baseine
Įspūdingu įvykiu praėjusią vasarą tapo „Saulės ir jūros“ viešnagė Lukenvaldėje netoli Berlyno. Privačios meno institucijos „E-Werk“, kurią iš esmės sudaro du žmonės, kvietimu opera buvo rodoma apleistame bauhauzo architektūros baseino pastate, iškilusiame 1928 metais.
„Galbūt įspūdį sustiprino tai, kad maudymosi kostiumais vilkintys operos solistai baseine atrodo kur kas natūraliau nei kitose erdvėse“, – spėja R. Barzdžiukaitė.
Anot Vaivos, Lukenvaldės baseinas Rytų Vokietijos laikais buvo reikšminga vieta, joje treniravosi profesionalūs sportininkai. „Dabar jis apleistas, gaubiamas apokaliptinės atmosferos. „Saulei ir jūrai“ tai labai tiko“, – tvirtina ji.
Atgaivinti baseiną „E-Werk“ ryžosi būtent dėl lietuvių performanso. Pasirodymams tiekė elektrą iš pačių atnaujintos šiluminės elektrinės, kuri naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius. „Organizatorių filosofija labai artima „Saulei ir jūrai“. Jie nuoširdžiai siekė užtikrinti infrastruktūrą, kuri atitiktų kūrinio idėją“, – sako Lina ir Rugilė.
Šeimininkai pasiūlė baseiną užpilti netoliese kasamu smėliu, kuris iš esmės neatitiko techninių pastatymo parametrų, buvo žvyringas, grubus. „Vis dėlto patvirtinome jį dėl pačios institucijos principų, nes smėlis buvo iškastas netoliese ir po pasirodymų vėl grąžintas atgal“, – paaiškina R. Barzdžiukaitė.
L. Lapelytė atkreipia dėmesį į vieną tendenciją, kai rašantieji apie operos performansą publikacijose eskaluoja smėlio kiekį, mini tonas.
„Smėlis kaip smėlis – paprasta statybos medžiaga, reikia, kad nedulkėtų, būtų specifinės spalvos, – sako kompozitorė ir pabrėžia: – Stengiamės skatinti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją, kai dėl operos kaip kokio grobio varžosi kelios institucijos tame pačiame mieste ar šalyje. Institucijų kova iš esmės neatitinka konceptualių „Saulės ir jūros“ idėjų.“ Tokį bendradarbiavimą operos autorėms pavyko pasiekti Los Andžele – pastangas suvienijo „Hammer“ muziejus, MOCA ir CAP UCLA.
Muhidas prekeivis ir Patrickas gelbėtojas
Jei tik įmanoma ir leidžia pandemijos aplinkybės, autorės į performansą kūrybiškai integruoja vietos gyventojus. Graikijoje šitaip atsirado tikras gatvės prekeivis Muhidas iš Bangladešo, per pasirodymus jis pardavinėjo bižuteriją. Ir net uždirbo! Los Andžele į operos vyksmą įsitraukė banglentininkės – vaškavo banglentes.
O kai iki Niujorko premjeros Bruklino muzikos akademijoje (BAM) liko kelios dienos, kūrėjas pasiekė žinia, kad keli dainininkai iš Italijos dėl vizos komplikacijų vėluos atskristi. Suskubta ieškoti profesionalios pamainos, tačiau nesėkmingai. Tą patį vakarą Rugilė gatvėje išgirdo gražiai dainuojantį vaikinuką.
„Kiek pasekiau jį, įsitikinau, kad tikrai gražiai. Tada užkalbinau. Ir Patrickas Andrewsas sulaukė kvietimo į atranką ryte“, – pasakoja Rugilė. Mistinis sutapimas, anot Vaivos, kad Patrickas yra homoseksualus kaip ir jo įkūnijamas personažas – kaip tik ieškota antro atlikėjo gėjų duetui. Italų solistas Marco JAV pasiekė tik trečią pasirodymų dieną, tad P. Andrewsui teko garbė dainuoti per premjerą Niujorke.
V. Grainytei labai įsiminė pasirodymas Romos teatre „Argentino“. Rengėjai pašalino apie 400 kėdžių, kad parterį galėtų užpilti smėliu. „Radikali rekonstrukcija! Sunku patikėti, kad istorinis pastatas ryžtųsi tokiai radikaliai scenografijai“, – iki šiol stebisi rašytoja.
Operos gerbėjus Lietuvoje jau buvo pasiekusi žinia, kad Romoje „Saulę ir jūrą“ žiūrėjo pasaulinio garso aktorė Tilda Swinton. Lina, Rugilė ir Vaiva sako, kad tų žvaigždžių būta daugiau, tik ne į visas spėjo atkreipti dėmesį.
Tarp žiūrovų pavyko pamatyti kino režisierių, filmų „Juodoji gulbė“ ir „Motina!“ kūrėją D. Aronofsky, grupės „Talking Heads“ frontmaną Davidą Byrne`ą, aktorius M. Gyllenhaal, Peterį Sarsgaardą, Neilą Patricką Harrisą, Jamesą Franco, I. Huppert. Taip pat Lietuvoje mažiau žinomų Niujorko meno pasaulio garsenybių.
Trys
Operos performansas „Saulė ir jūra“ – trijų autorių kūrinys, tačiau joms susitikti – nemaža problema. „Per gastroles JAV net nespėjome drauge papietauti. Darbas yra darbas, visą dėmesį skiriame jam. O tikram pabuvimui tenka skirti specialų laiką“, – juokiasi Lina.
Rugilė tikina, kad per penkias JAV praleistas savaites pietavusios bent porą kartų. „Tačiau labai pasidžiaugti vienai kita nepavykdavo, pietūs virsdavo neatidėliotinų klausimų aptarimu“, – sako režisierė.
Tokio intensyvaus gyvenimo, prisipažįsta, anksčiau nebuvo patyrusios. O keliauti juk teko ir su pirmuoju kūriniu „Geros dienos!“, sėkmingai rodomu iki šiol. Ypač įsiminė gastrolės Prancūzijoje.
„Vis dėlto tokio didelio tempo tada nebuvo. Įvykdavo keli pasirodymai ir – vakaras laisvas. O „Saulė ir jūra“ kasdien trunka 5 valandas, baigiasi vėlų vakarą ir dar laukia susitikimai. Bet pačios sukūrėme tokį formatą, nieko nepadarysi“, – sako Vaiva.
Pastatymo prodiuserių komanda, anot pašnekovių, dirba išsijuosusi, be jokio atokvėpio. Kitais metais „Saulės ir jūros“ laukia Londonas, Briuselis, Paryžius, Izraelis, Islandija. Bus ir Azijos turas. Grįš ir į Lietuvą. Tačiau neskubėkime, pasidžiaukime šiuo kartu, kol neiškeliavo.
Taip pat skaitykite
