Kultūra

2019.06.21 05:30

Kas pakeis žmonių širdis: auksinis lietuvių paplūdimys Venecijoje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.06.21 05:30

Menininkės sakė tiesą – Lietuvos paviljonas tikrai yra nuošaliame, atokiau nuo turistų srautų snaudžiančiame Venecijos kraštelyje – Arsenalo teritorijoje prie vaporetų prieplaukos „Celestia“. Tačiau klydo manydamos, kad per dieną sulauks dešimties lankytojų ir galės kiek daugiau pasivaikščioti po Venecijos meno bienalę. Atsitiko kitaip.

„Auksinis liūtas“ režisierei Rugilei Barzdžiukaitei, kompozitorei Linai Lapelytei ir poetei, dramaturgei Vaivai Grainytei atnešė pasaulinę šlovę ir užkrovė panašios apimties atsakomybę. Lietuvos nacionalinis paviljonas neatsigina lankytojų.

Radosi ir kita problemėlė. Sutelktų valstybinių ir privačių lėšų dabar pakanka „Saulę ir jūrą (Mariną)“ rodyti ir trečiadieniais, t. y., jau du kartus per savaitę. Tačiau smarkiai išaugo savanorių poreikis. Tai – užuomina, mieli skaitytojai, pamąstykit ir ryžkitės.

Artėjame prie paviljono

Lietuvos paviljono prieigas, palyginus su aplinkinėmis Campo de la Celestia gatvelėmis, šeštadienį galėjai vadinti sausakimšomis. Saulė tvoskė tiesiai į viršugalvį, regis, aplink naikindama visa, kas gyva. Tad visa, kas norėjo išlikti, nekišo nosies iš gryčios.

Mes elgėmės kiek kitaip. Išsilaipinę krantinėje „Arsenale“ ir laikydamiesi šiaurės, leidomės sugaunami gatvelių tinklo. Turistinių vietų pakeliui nebuvo, beveik vieni judėjome plyšiais tarp gyvenamųjų namų melsdami kuo ilgesnio šešėlio, kuo švelnesnės atokaitos.

Įveikę daugybę posūkių ir tiltelių, išvydome pažįstamus ženklus – „Sun & Sea (Marina)“ stendus. Progumoje tarp dviejų namų rikiavosi žmonės – ilga, ilga vora, kaip įsitikinome netrukus ją persmelkę.

Paviljono teritorijoje už plytinių sienų dominavo didžiuliai angarai, tarp neaukštų krantinių įspraustas vandens telkinys ir juodas povandeninis laivas, iškeltas ant postamento. Ką gi, tai Italijos kariniam jūrų laivynui priklausanti teritorija.

Nurengė

Po pusėtinai iškentėto penktadienio nauja diena nuo pat ryto svilino visu nuožmumu. Ir atrodė, kad visas tas Venecijos karštis sklido iš kambariuko, į kurį pirmiausia buvome įleisti.

Prieš performansą jame rinkosi pagrindiniai dalyviai – paviljono darbuotojai, dainininkai, garso režisieriai, savanoriai.

Nespėję pasiekti auksinio paplūdimio jau buvome išsimaudę savo prakaite. Matyt, suveikė ir tas mažytis espreso gurkšnelis, kurį nurijau pakelės kavinukėje. Kūno skysčiai užpylė akis.

Tuoj įsitikinome – pliažiniai operos kostiumai vertinami ypač atidžiai. Rankšluosčiai, patiesalai, maudymosi kostiumai, skaros, kuprinės turi būti pastelinių arba žemės spalvų. Mane pridengęs vienatinis drabužėlis netiko, buvo per ryškus, tad paviljono darbuotoja, pasiraususi dėžėse, rado šį tą panašaus į dažytojo šortus.

Prie pulto ant medinio paaukštinimo, pasiekiami kopėčiomis, darbavosi garso režisieriai. Pro kiaurymes medinėje sienoje skvarbiai lyg skrydžių valdymo centre stebėjo operos sceną – paplūdimį.

Pasisveikinome su režisiere R. Barzdžiukaite. Naujam asistentui italui ji ilgai išsamiai aiškino performanso scenografijos niuansus.

Nešini patiesalu ir užkandžių krepšeliu įžengėme į paplūdimį ir bene dvidešimt minučių galėjome stebėti dainininkų repeticiją. Kol kas jie dainavo stovėdami, tačiau netrukus atsiguls į šezlongus ir pakils tik po devynių valandų. Su trumpomis higienos ir tabako pertraukėlėmis.

Didis darbas

Kelis atlikėjus pavyko pakalbinti performansui dar neprasidėjus. Brazilų bosas Francisco Bois sakė į Veneciją atvykęs studijuoti operos dainavimo. Įveikė atranką ir tapo lietuvių performanso „dalininku“. Dainuoja nuo pirmų bienalės dienų. Sakė nieko panašaus anksčiau nebuvo patyręs.

Paklaustas apie ekologinę kūrinio tematiką Francisco pripažino, kad Brazilija šiuo požiūriu išgyvena ne patį garbingiausią metą: kertamos džiunglės, užterštos upės ir vandenyno pakrantės.

„O valdžia nenori jokių permainų. Tikiu, kad menas gali pakeisti žmonių širdis. Tai dar viena priežastis, kodėl esu laimingas dalyvaudamas šioje operoje“, – LRT.lt teigė F. Bois.

Turkijoje gimęs armėnų kilmės dainininkas bosas-baritonas Hazaras Mursitas nuo 2015 metų gyvena Padujoje, taip pat studijavo operinį dainavimą. Dabar yra laisvai samdomas scenos menininkas.

Jį labiausiai intrigavo netradicinis lietuvių pastatymas. „Pamačiau ir nudžiugau – pagaliau kažkas kurs operos performansą, o ne klasikinį kūrinį! Venecijoje juk statoma tik klasikinė opera ir drama“, – LRT.lt nusiskundė dainininkas.

Hazaras gyrė operos kūrėjas padarius „didį darbą“. „Jos nesitikėjo „Auksinio liūto“, labai nustebo jį pelniusios. O aš iš pat pradžių žinojau, kad taip atsitiks. Nes „Saulė ir jūra“ ne tik meno kūrinys. Tai – gyvas veiksmas ir tuo pačiu – labai neįprastas reiškinys“, – tikino H. Mursitas.

Personažas vandens paviršiuje

Įsitaisėme lietuviškame smėlyje ir nė nepajutome, kada į balkoną virš mūsų galvų sugužėjo žiūrovai. Netikėtai pasigirdo pirmieji operos garsai.

Viena lietuvių paviljono sėkmės priežasčių, be abejo, yra muzika. Užliejanti tave lėtai lyg saulės įdegis, įsigaunanti po oda. Ne pernelyg sudėtinga, tačiau įtaigi, įvairi – meditatyvi ir žaismingai pagreitėjanti lyg leistumeisi dviračiu į pakalnę.

Kartais primenanti liturginį kūrinį. Jau nepamenu kuri klausytoja vėliau prisipažino tokią rimties akimirką susigraudinusi iki ašarų.

Antrasis laimėjimas – lietuviško projekto interaktyvumas. Lietuviškai kalbant, galimybė tapti jo dalimi, savanorystė ir bendruomeniškumas. Net jei nemoki ar nenori dainuoti, gali klausytis operinių balsų ir jaustis nekasdienio įvykio centre. Menas, ypač sceninis, visada yra pakylėtas ritualas.

Trečia, klasikiniam operos žanrui menininkės suteikė šiuolaikišką formą. Tikros scenos nėra, žiūrovai gali stebėti vyksmą kiek geidžia širdis. Dar viena įdomybė – pliki dainininkai. Atsiprašau, vos prisidengę.

Ketvirta – aktuali, ypač Venecijai, operos tematika. Kūrinio personažai tiesiog užplūdę šį miestą, baubiančiomis kaimenėmis „selfinasi“ prie Rialto tilto, vartosi Lido paplūdimyje. O labiausiai ironiška operos veikėją sutikti žvilgtelėjus į savo atspindį vandenyje, grasinančiame miestui žūtimi.

Turi projektas ir trūkumų – 35 tonų smėlio gabenimas prasilenkia su kūrinyje iškeltomis ekologinėmis problemomis. O ir norint pamatyti operą tenka pirmyn ir atgal sukarti 3,5 tūkst. kilometrų. Per tokią kelionę vienam žmogui vidutiniškai tenka rausti dėl 200 kilogramų lėktuvo išmetamo anglies dvideginio. Aišku, tai jau keliautojo bėda.

Estetinis svaigulys

Kol taip ir panašiai rikiavau mintis, aplink dėjosi dalykai. Poilsiautojai užkandžiavo, žaidė badmintoną, mankštinosi, skaitė, snaudė – elgėsi gana standartiškai, jausdami, kad nuo antresolės yra stebimi viršesnių jėgų.

Dėmesio reikalavo skardžiai viauksintis dainininkės šunelis. Tačiau vos šeimininkė atverdavo burną arijai, keturkojis palaimingai nugrimzdavo į estetinį svaigulį.

Kita dainininkė nėrė vąšeliu. Natūraliausiai paplūdimyje elgėsi vaikai. Žaidė, trankė šiukšliadėžės dangtį, lodė šunis – gyveno atskirą gyvenimą.

Higieniniai reikalai, kaip baiminomės iš pradžių, netapo išmėginimu – vasarotojams leista ramiai paplūdimio pakraščiais ar net per patį centrą išeiti lauk. Dainininkų laisvę šiuo požiūriu kiek varžė operos libretas.

Pirmą valandą popiet paviljone buvo apsilankę 505 žmonės. 15 valandą jų jau buvo per 700. Prie šio skaičiaus gausiai prisidėjo Pietų Korėjos delegacija su kultūros viceministre, kaip sakoma, – priešaky.

Vėjo žvilgsnis

Paviljono lankytojai, pagaliau ištrūkę iš laukiančiųjų eilės, žiūrėti performanso žengdavo rimti, bejausmiais veidais. Laukimas ir tvanka darė savo. Tačiau išeidavo pralinksmėję, bent jau dauguma.

Gerų emocijų kupinos į dienos šviesą sugrįžo šveicarės studentės Nadine Sterren ir Iris Nufer. Kad pirmiausia aplankys „Liūto“ laimėtojų paviljoną, sužinojo tik ryte, taip joms pasakė mokytoja.

„O, Dieve, kaip sunku nusakyti žodžiais, ką patyriau. Atrodo, visi šie žmonės iš tiesų gyvena paviljone. Tai taip gyvybinga – ne teatras, o tikrovė“, – šypsojosi Nadine.

Iris sutiko su bičiule, kad reginys išties autentiškas. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad žiūrovams performansą leidžiama žiūrėti iš viršaus. Dievo, paukščio žvilgsniu? „Ne, – atsakė I. Nufer, – vėjo.“

Japonei priminė vaikystę

Viešnia iš Tokijo Eriko Osaka pirmiausia pasveikino LRT žurnalistą, Lietuvos atstovą, su nacionaliniu laimėjimu bienalėje. Eilėje prie įėjimo ji laukė 2,5 valandos.

„Performansas labai neįprastas, niekada nebūčiau pamaniusi, kad jis toks! – teigė Eriko. – Dabar įdomu sugretinti kelis jo aspektus – veiksmą, instaliaciją, dekoracijas. „Saulė ir jūra“ puikiai atitinka Venecijos bienalės šūkį: „Linkiu tau gyventi įdomiais laikais.“ Pasaulyje dabar tiek daug problemų, ir žmonės tiesiog neturi kada pasvarstyti apie ateitį. Mato tik tai, kas prieš akis, o pažvelgti į priekį jiems nepavyksta.“

Opera jai priminusi nerūpestingas vaikystės dienas, kai su tėvais ji leisdavo laiką pajūryje. Japonė tikino, kad kūrinys skatina pasvarstyti, kas yra „laimingas laikas“ ir laimė apskritai.

Jelena ir Galina

Muzikologės Jelena ir Galina atvyko iš Maskvos ir Novosibirsko. Pasirodymo joms teko laukti porą valandų. Tačiau dėl sugaišto laiko nesigailėjo. „Puikūs operiniai balsai ir muzika įdomi, – laimingos šypsojosi rusės. – Ko gero, ne taip paprasta dainuoti gulint. Balso aparatui apkrova juk kiek kita.“

Prancūzui Jeanui Pierre`ui Scheller ir jo žmonai opera pasirodė pernelyg šiuolaikiška. „Išgirsti tokį dalyką labai retas dalykas, beveik ir nepasitaikė. Man patiko muzika, bet vizualinė operos dalis kur kas svarbesnė“, – tikino jis.

Saulė ir jūra paliečia jausmus

Suradusi laisvą minutę režisierė R. Barzdžiukaitė papasakojo, kad šiuo metu operos komanda ieško dainininkų, lankosi choruose. „Mėginame surasti atlikėjų antrai, trečiai performanso sudėčiai. Kad dainininkai galėtų pakeisti vienas kitą, pailsėtų“, – LRT.lt teigė režisierė.

Pasak jos, paviljono populiarumu kai kas sumano pasinaudoti. Vieną šiokiadienį, kai opera nerodoma ir lieka tik paplūdimio instaliacija, kažkas į sceną iš balkono įmetė plakatą, reklamuojantį kitą renginį. „Likvidavom“, – nusijuokė Rugilė.

LRT.lt prašoma, sutiko pasvarstyti, kas lėmė „Saulės ir jūros“ sėkmę. „Girdėjau žmones kalbant, kad daugelį sujaudino operos emocionalumas. Vizualus menas yra statiškas, „sausokas“. O „Saulė ir jūra“ paliečia jausmus“, – teigė R. Barzdžiukaitė.