Kultūra

2021.11.19 20:15

Donatas Puslys. Prarasta Europa ir neatrasta sala

Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.11.19 20:15

„Pažadu tau, kad apie tave rašysiu, tik jei tavęs tragiškai gedėsiu“, – savo mylimajai, meno istorikei istorijos mūzos Klėjos vardu taria rašytojas Ilja Leonardas Pfeijfferis jiedviem vaikštant Venecijos, į kurią neseniai persikėlė, krantinėmis.

Lemtingi žodžiai, nes po kurio laiko iširus santykiams rašytojas iš Venecijos atvykta į didingus laikus menantį, o šiandien ne pačias geriausias dienas išgyvenantį, investuotojo iš Kinijos perimtą viešbutį „Grand Hotel Europa“, čia ir sėda rašyti knygos. Ir rankraštin gulantys žodžiai rašytojui tampa ne tik priemone susitvarkyti su netekties skausmu papasakojant meilės istoriją be laimingos pabaigos, tačiau ir galimybe apmąstyti Europos būklę, paliečiant tokias temas kaip masinis turizmas, migracija, istorijos svarba, meninė tradicija.

Praeities sunkis

Olandų rašytojo Ilja Leonardo Pfeijfferio, gyvenančio ir kuriančio Genujoje, knyga „Grand Hotel Europa“, kurią išleido „Alma littera“, o iš nyderlandų kalbos vertė Jolita Urnikytė, yra tiek aistros kupinas meilės nuotykis, tiek meninis detektyvas, kuriame siekiama įminti pradingusio genialaus dailininko Caravaggio paveikslo, vaizdavusio Mariją Magdalietę, istoriją ir paties menininko tikrąsias mirties aplinkybes, tiek idėjų romanas, kviečiantis apmąstyti ne tik šiandieninę Europos būklę sparčiai kintančiame globaliame pasaulyje, kur Europos balsas ir įtaka jau nebėra lemiami, o kontinentas, vis labiau slegiamas istorijos naštos, nostalgiškų nuotaikų, palaipsniui tampa muziejumi po atviru dangumi bei viso pasaulio turistų rekreacijos zona, tačiau ir pačią Europos idėją.

Tad nenuostabu, kad „Grand Hotel Europa“ viešbutyje rašytojas laiką leidžia ne tik rašydamas prisiminimus apie laiką su Klėja, tačiau ir prie vakarienės stalo su vienu iš nuolatinių viešbučio gyventojų, ponu Patelskiu diskutuodamas apie filosofo George`o Steinerio žymiąją esė „Europos idėja“.

Tiesa, jau pats viešbutis yra savotiška Europos idėjos metafora, Steinerio tezių apie Europą iliustracija, bylojanti apie idėjų svarbą ir pagarbą filosofijai, atskleidžianti istorijos įsiveržimą į mūsų kasdienybę bei jos sunkį ir kalbanti apie savo paties baigtinumo suvokimą. Juk investuotojų noras pertvarkyti viešbutį taip, kad jis masiniam turistui įkūnytų tai, kas esą tipiškai europietiška, seniesiems jo svečiams reiškia ne ką kita kaip pabaigą, kur gyvenimas ir kūryba užleidžia vietą dekoracijoms ir simuliacijai.

Pasakotojas knygos lapuose išlieja nerimą dėl to, kad vis labiau savo praeitį eksploatuojanti Europa taip kompensuoja savo neįgalumą kurti ateities viziją, kad atvirumas pinigus atnešti galintiems turistams žengia kartu su uždarumu migrantams, kurie, anot pasakotojo, galėtų suteikti Europai naują gyvybinį postūmį.

Viešbučio pasiuntinukas Abdulas, į savo kaip pabėgėlio istoriją įpinantis nuorodų į Vergilijaus „Eneidą“, jam dėl savo kultūrinio įsišaknijimo tradicijoje yra tikresnis europietis nei tie europiečiai turistai, kuriems savosios tradicijos pažinimas apsiriboja asmenukėmis prie vieno ar kito meno šedevro taip jį tiesiog savinantis, o ne gilinantis.

Būtent masinis turistas pasakotojui yra didžiausias antiherojus, blogiukas, kuriam, kaip susidaro įspūdis, neprilygtų nei Voldemortas, nei Sauronas, nei kiti jums žinomi literatūriniai blogio įsikūnijimai. Šis turistas piešiamas kaip kultūrinis barbaras, nieko nenumanąs apie Europą formavusias tradicijas ir šiandien niokojantis paveldą, kaip miestų griovėjas, dėl kurio vietiniai išstumiami iš centro, kuriame ima dominuoti tik apgyvendinimo paslaugų tiekėjai, dėl kurio visur ima dominuoti pigios menkaverčių suvenyrų parduotuvėlės, kurio santykis su kitomis kultūromis apsiriboja siekiu ne pažinti, o išvysti unikalų spektaklį.

„Grand Hotel Europa“ kaip idėjų romanas įdomiai paliečia muziejų vaidmens klausimą, kalba apie skirtingų civilizacijų susidūrimus ir meta iššūkį Samuelio Huntingtono idėjoms klausdamas, ar susidūrimas reiškia neišvengiamą konfliktą, ar kažko naujo ir atveriančio naujas galimybes gimimą. Akcentuodamas, kad toli gražu ne visos kultūros tiek daug dėmesio skiria praeičiai ir ją menantiems artefaktams išsaugoti, pasakotojas kviečia susimąstyti, kodėl Europoje istorija yra tiek svarbi, kad siekiant būti pripažintam nevengiama ją ir išsigalvoti ar bent jau pagražinti.

Dėl norimų paliesti klausimų gausos knyga išties yra monumentalios apimties ir, tiesą pasakius, kartais temos ima kartotis, o pasakojimas tampa dirbtinokai sudurstytas pamiršus, jog dorybė yra ne viską apžioti, o pajausti saiką ir nepasiduoti puikybei demonstruojant savąjį išmanymą. Lygiai taip pat dalis charakterių labiau primena ne gyvus žmones, o pasakotojo rankomis valdomas marionetes, kurių vienintelė užduotis – įkūnyti vieną ar kitą pasakotojo idėją.

Pavyzdžiui, viešbučio gyventoja poetė Albanė yra tiesiog feministės karikatūra, iš popieriaus išsikerpama lėlė, o ne gyvas žmogus. Galiausiai skaitant kiek erzina ne iki galo atliktas redakcinis darbas – pasitaiko apmaudžių klaidų, kaip kad, pavyzdžiui, vietoje „mama virė kavą“ skaitome „mama mirė kavą“. Kad ir kaip būtų, nepaisant visų kritinių pastabų, „Grand Hotel Europa“ yra įdomi knyga kiekvienam, kuris domisi Europos idėja.

Ateities viltis

Taigi, Ilja Leondardo Pfeijfferio knyga kalba apie Europos pabaigą ir dvelkia nostalgija prabėgusiems laikams, o štai portugalų rašytojo Jose Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“ gręžiasi į tai, kas dar neatrasta, dar tik laukia ateityje ir dovanoja gyvenimo aistrą bei viltį.

Knyga, kurią išvertė Audrius Musteikis, o išleido leidykla „Odilė“, pasakoja apie atkaklų vyriškį, kurio ryžtas sugebėjo karalių atitraukti nuo jo taip mėgstamų garbstymų durų ir atėjus prie prašymų durų galiausiai patenkinti savo troškimą gauti laivą. Laivą, kuriuo jis plauktų ieškoti neatrastos salos. Argi ne kvailystė, juk visos salos jau atrastos?

Saramago kuria pasakojimą apie svajonę ir aistrą jos vaikytis, apie savojo pašaukimo ieškojimą ir tai, kad, kaip rodo karaliaus rūmus į darbą laive išmainiusios valytojos pavyzdys, niekada ne per vėlu keisti savo gyvenimą atsiliepiant į širdies kvietimą. Tai yra pasakojimas apie žmogaus drąsą išeiti iš komforto zonos, mesti pabodusią rutiną ir ieškoti pilnatvės. Tai yra pasaka apie mūsų santykį su kitais žmonėmis ir daiktais.

Ar pagunda savintis, turėti nenužudo meilės, žavėjimosi? Saramago kalba apie tai, ką šiandien dar galime atrasti, kai, atrodytų, viskas jau atrasta. „Keista, kad tu, jūros žmogus, tvirtini, kad neatrastų salų nebėra, o štai aš, žemės žmogus, išmanau, kad visos salos, taip pat ir atrastos, yra neatrastos, kol mes ten neišsilaipiname“, – teigia kelionėn susiruošęs ir laivą iš karaliaus išsiprašęs vyras, o jo žodžiuose spindi paskata atsiverti pasauliui.

Juk atradimas gali būti ne tik apsilankymas ten, kur niekada dar nebuvai, tačiau ir savęs pažinimas naujose situacijose, leidžiančiose į save pažvelgti iš šono. Tokiu būdu kelionė tampa ne tik to, kas išorėje, tačiau ir to, kas mūsų viduje, atradimu. Kelionėje mes patys sau esame neatrasta sala, išplaukusi ieškoti savęs.

Galiausiai Saramago sukurta pasaka yra pasakojimas apie meilę, kai kelionės troškimas dovanoja bendrakeleivę, o pati kelionė kreipia jau nebe į kokią nors salą vandenyne, o į savęs atradimą šiame meilės santykyje su kitu žmogumi. Kreipia į to žmogaus gilesnį pažinimą, nes įsimylėjusiojo akys kitaip pamato ir iš naujo atranda šalia esantį žmogų. Ir galiausiai pati kelionė dviese nuolatos vienam kitą atrandant meilėje tampa svarbiausiu tikslu.

Pagyrimo vertas ir knygos dailininkas Jurgis Griškevičius. Ryškiai geltoni lapai, spalvingi ornamentai spinduliuoja šiluma, energija, viltimi keliauti ir atrasti – nebūtinai už jūrų marių, tačiau galbūt čia, panosėje, – ir yra būtent tai, ko reikia dažnai pilkomis ir niūriomis lapkričio dienomis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt