Kultūra

2021.11.13 13:21

Agnė Narušytė. Apie Cvirkos paminklą: savivaldybės atstovui išsprūsta – kad tik kas nepamatytų

Agnė Narušytė, menotyrininkė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.11.13 13:21

Sakiau, nekalbėsiu apie Cvirką. Jį vis tiek nukels, kad ir ką darytume. Sprendimas priimtas. Cvirka niekada nebuvo mano rašytojas. Paminklą prieš keletą metų gyniau tik todėl, kad tai puikus sovietinio meno pavyzdys, gana nekenksmingas, nestyrantis kur nors įkyriai, gražiai susiliejantis su medžių lapija.

Puikus ne dėl to, kad tikroviška rašytojo figūros kopija būtų atradimas. Puikus kaip tik tuo savo neišskirtinumu, į kurį bakstelėjus galima publikai pasakyti: pažiūrėkite į Cvirką, tada pažiūrėkite į Basanavičių. Kuo jie skiriasi? Raiškos požiūriu – beveik niekuo. Socrealizmas amžinas, nes tokią meno formą supranta liaudis. Sovietinė valdžia jai tik davė tai, ko ji norėjo.

Jau išsilaisvinusi liaudis prielankumą socrealizmui ne kartą patvirtino – miestų aikštėse jai reikia atpažįstamos žmogaus figūros, veidas turi būti panašus į nuotrauką. Tik tada paminklas yra paminklas. O ne surūdiję metalo liežuviai, išsidraikę ant vejos Kauno Laisvės alėjoje. Todėl Cvirką reikia pašalinti, kad niekas nebeatsektų ryšio tarp ištrintos praeities ir dabarties. O palyginę aiktelėtų, nes šeštojo dešimtmečio architektų dėmesys paminklo dermei su aplinka bado akis – bado, nes dabar tam niekada nebūna nei laiko, nei pinigų, nei pritarimo.

Kol bronzinis Cvirka tebestovi, ateikite ir pažiūrėkite, kaip visa aplinka tarnauja paminklui, kaip laiptai tarsi natūraliai išauga į postamento uolą, ant kurios išdidžiai stovi rašytojas, kaip medžių lapija tampa teatro užuolaida, tarsi jis jau ruoštųsi sakyti kalbą scenoje. Mums ta kalba nepatiks, mes jį nušvilpsime, bet vis dar galime įvertinti, kaip sumaniai ideologiniam pasakojimui panaudojamas miesto reljefas, kaip pasitelkiant laiptus, terasas ir augalus kuriama urbanistinė choreografija, galų gale – kaip taikliai miesto gyvenimas paverčiamas spektakliu, o mes visi – jo dalyviais.

Todėl norėčiau, kad šis ideologinio meno pavyzdys išliktų ir kaip jau istorinio stiliaus reliktas, ir kaip profesionalumo pamoka. Bet nebeišliks. Menininkai, literatai ir menotyrininkai dar kartą pralaimėjo visada galingesniems politikams. Skulptoriaus Juozo Mikėno ir architekto Vladislovo Mikučianio kūrinys bus išardytas ir Vilniuje atsiras dar viena niekuo neišsiskirianti vieta, padedanti užmiršti. Juk tikslas toks ir yra – kad ateityje čia gyvenantys, vaikštantys, sėdinėjantys, pravažiuojantys vilniečiai nė nebeįtartų, kad čia kažkas buvo. Kokia pralaimėjimo paguoda!

Sakiau, nekalbėsiu apie Cvirką, bet štai kalbu. Priežastis – neklaužados menininkės. Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė sugalvojo apauginti Cvirką užmaršties samanomis, kurios nebeleis net pamatyti jo veido. Liks tik neaiški figūra, jau nykstanti, nes samanos baigia pasisavinti senovėje joms atiduotą kūną, kuris netrukus susilies su aplinka kaip ir visi žmonių ir nežmonių kūnai, daiktai ir apleisti statiniai. Nuo praėjusio penktadienio iki gruodžio vidurio menininkės žadėjo kviesti į spektaklį, kurio režisieriai ir aktoriai bus patys miestiečiai, pasiryžę čia ką nors suvaidinti, ant stendo palikti žinutę ar pasakojimą, „tiesiog būti“. Nežinau, ar daug būtų buvę dalyvių, bet svarbiausia, kad idėja įdomi, o samanomis apaugintas Cvirka – gražus objektas.

Smagu įsivaizduoti šią miesto erdvę kaip sceną, kurioje suvaidinamas galutinis atsisveikinimas su paskutiniu praėjusios epochos ženklu, palinkint sau patiems: NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI. Renginio pavadinimas yra oksimoronas, kuriuo menininkės šaiposi iš mūsų baimės prisiminti. Norint nebeprisiminti, reikia pastangų nepamiršti tai daryti, kas panaikina pačią galimybę pamiršti. Absurdo dvelksmas gaivina galvą, tinstančią nuo antivakserių kliedesių, didėjančių skaičių, hibridinio karo, šildymo kainų ir užuojautos šąlantiems migrantams. Menininkės taikliai įvardijo dabarties būseną – mes pasiutiškai stengiamės prisiminti, kad turime nebeprisiminti, nes atmintis mus kankina, verčia ginčytis, kovoti, trukdo nurimti. Ir aš esu bloga, kad nepakankamai nuoširdžiai neprisimenu.

Tiesą sakant, pats paminklas nelabai ką ir primena. Statiško objekto mieste niekas nebepastebi – tokia visų paminklų dalia. Tie, kas ragina nukelti paminklą, ne tiek rūpinasi užmiršti, kiek nebegali žiūrėti, kaip juo garbinamas šalį ir kolegas išdavęs rašytojas. Tai suprantama. Bet menininkai jau ne kartą siūlė, ką daryti su tokiais paminklais, kad jie ne garbintų išdaviką, bet skatintų mąstyti, kas atsitiko, kad atsirado, kas okupantus pakviečia, kas pasirašo, kas įskundžia ir tremia. Jie neatėjo iš kažkur, jie visada buvo čia, tarp mūsų, patikimi ir įkvepiantys, o štai pasikeitus aplinkybėms ėmė ir išdavė.

Ar dabar taip neatsitiktų? Stebiu politinį spektaklį, kai įvairūs veikėjai aukoja valstybę, piliečių teises ir žmonių gyvybes dėl reitingų, ir suprantu, kad istorija pasikartotų. Visada bus norinčiųjų tapti primestos santvarkos herojais. Todėl, jei turėčiau bent kiek galios, pasirūpinčiau, kad būtų įgyvendintas prieš porą metų Dainiaus Liškevičiaus pasiūlytas atrakcionas, kai paspaudus mygtuką būtų galima iškviesti Cvirką iš požemių arba vėl jį ten nuleisti, priklausomai nuo to, ar nori prisiminti, ar užmiršti. O dabar prižiūrėčiau, kad Grėbliauskaitei ir Gintalaitei niekas nesutrukdytų padengti Cvirkos dirbtinėmis samanomis.

Įsivaizduoju, kaip įdomu būtų mėnesį kasdien praeiti pro šią vietą: štai stovi kažkas apsamanojęs, tarsi iš pelkių iškilusi vėlė. Kas jis toks? Kas jam atsitiko? Kokia dabar epocha? Būtų galima savęs klausti, ar įžymybė – pavyzdžiui, nuomonės formuotojas, politikas, ekspertas, – atsako už tai, kaip jo žodžiai paveikia kitus, kur veiksmai veda: į gyvybę ar mirtį, į laisvę ar į vergovę? Trumpam apsamanojęs Cvirka primintų sovietinių paminklų statymo praktiką ir skatintų išsikalbėti apie traumos patirtis, diskutuoti, užuot iš visų jėgų siekus tuščio tikslo – nepamiršti nebeprisiminti.

Žinojau, kad pralaimėjome ir kad samanos laikinos, bet buvo smalsu, kaip vyks menininkių sumanytas „kasdienybės spektaklis“. Tačiau man berašant projektas pakibo. Mat savivaldybė, anksčiau davusi leidimą, jį netikėtai atšaukė. Kai jau iškilo pastoliai, kai menininkės jau nemažai investavo lėšų, liepta pastolius išardyti, samanas nuimti ir „nebežaisti tų žaidimų“. Ar kas nors ko nors nesuprato, nesusikalbėjo? Prašyme duoti leidimą renginiui parašyta, kad paminklas apsamanos. Reikalavime viską tučtuojau baigti stebimasi būtent samanomis. Atrodo, kad valdininkai prieš ką nors leisdami neskaito prašymų teksto.

O gal čia stebime kaip tik tai, kuo menininkės kaltina savivaldybę, – cenzūrą? Mačiau nufilmuotą siužetą, kaip savivaldybės atstovas liepia nuplėšti samanas nenuėmus pastolių, tik tokia darbų eiga leidžiama. Atvirkščiai negalima. Kodėl? Atstovui išsprūsta: kad niekas nepamatytų apsamanojusio paminklo. Pagautas už liežuvio, jis iš viso nebenori kalbėti. Kodėl taip baisu, kad pamatys apsamanojusį Cvirką? Turbūt todėl, kad tai bus mūsų elgesio su paveldu simbolis, kad jis bus paveikus ir galbūt privers suabejoti sprendimu pašalinti paminklą. Bet tai tik mano spekuliacijos. Nežinau, kas iš tikrųjų dedasi politikų ir biurokratų galvose.

Projektas „Nepamiršime nebeprisiminti“ Cvirkos skvere: nuspręsta demontuoti, tačiau to padaryti nepavyksta

Patogus kasdienybės spektaklio formatas leidžia visa tai įtraukti į renginį. Savivaldybės atsiųsti pareigūnai ir policininkai tampa nenumatytais spektaklio dalyviais. Man berašant dar tik įsivaizduojami protestuotojai prieš bet kokį Cvirkos vardo paminėjimą – irgi spektaklio dalyviai. Spektaklio draminė įtampa auga. Gal net bus uždraustas pats spektaklis. Išcenzūruotas.

Nežinau, kuo viskas baigsis. Bet brutali jau pradėto įgyvendinti kūrinio cenzūra nieko gero nesako apie miestą. Juk menininkės net neprotestuoja. Nieko nenaikina ir negriauna. Na, gal tik lengvai pašiepia pastangas užmiršti ir išreiškia nepritarimą valdžios veiksmams. Bet samanos yra ir ženklas, kad atminties ištrynimas neišvengiamas. Kodėl manoma, kad tai pavojinga? Kodėl nieko negriaunantis, neardantis, nerėkiantis menas pavojingas?

Galbūt savivaldybė bijo, kad pasikartos pavasarinis vėliavų piešimo, uždažymo ir atidažymo scenarijus? Iš anksto kapituliuojama prieš agresyviai nusiteikusius piliečius, kurie bet kokią jiems nepatinkančią išraišką turi sunaikinti. Jų veiksmai trikdo rimtį, todėl geriau apsidrauskime ir nieko nedarykime, nes įvykių ir taip, tiesą sakant, per daug. Juo labiau kad visų – ir ekspertų, ir neišmanėlių – nuomonės turi būti vienodai gerbiamos. Kol liks nebeaišku, kur tiesa, kur melas, kur grožis, kur bjaurumas, kur gėris, kur blogis. Nuspręsti neįmanoma, tad geriau tyla, išvykime menininkus iš aikštės. Jie silpni ir nesipriešins.

Ir taip mes grįžome ten, iš kur bėgome. Sovietų valdžia, visi tie cvirkos irgi dažnai cenzūruodavo menininkus ne dėl įsitikinimų, bet tik nenorėdami ko nors netikėtai užrūstinti. Kad tik kas neatsitiktų. Paskui sienos griuvo, buvo laisvė daryti ką nori, atrodė, niekas nieko nebebijo. Ir štai dabar vėl – nieko nedarykime, kad tik kas nepamatytų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt