Kultūra

2021.09.26 13:18

Netikėti 7 faktai apie geišas – pramogų pasaulio atstoves, menininkes ir profesionalias pašnekoves

Rita Šereivaitė2021.09.26 13:18

Geišos, dar vadinamos „geiko“ arba „geigi“, – tai tradicinius japoniškus menus, šokį, dainavimą, poeziją ir muziką išmanančios pramogų pasaulio atstovės bei profesionalios pašnekovės ir svečių priėmėjos (angl. hostess). „Geišų profesija buvo pirmoji galimybė moterims užsidirbti ir išsilaikyti pačioms save patriarchalinėje visuomenėje“, – teigia bakalauro darbą apie geišas pristačiusi japonologė Ieva Želvytė.

1. Pirmieji geišos – vyrai.

Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Kristina Barancovaitė-Skindaravičienė pasakoja, kad geišų atsiradimas remiamas keliomis teorijomis. Pagrindinė yra, kad geišos atsirado Edo laikotarpiu, 17–19 a. antroje pusėje, kai jau buvo susiformavę savotiški pramogų kvartalai. „Pirmieji geišos buvo vyrai ir jų paskirtis buvo užimti bei linksminti klientus, kol juos galės priimti aukščiausio rango kurtizanės, vadinamos oiran“, – dėsto pašnekovė.

Šie profesionalūs linksmintojai, Japonijoje vadinami hokan, dažnai turėdavo merginų pagalbininkių, o kadangi pramogų vietos lankytojai daugiausia taip pat būdavo vyrai, tai po truputį merginos buvo imtos matyti kaip patrauklesnės linksmintojų versijos. Tuomet atsirado moterų geišų ir netrukus šis gebėjimas užimti klientus buvo visiškai jų perimtas.

2. Geišos parduoda įgūdžius ir kompaniją, o ne kūną.

Nors už Japonijos ribų dar vis vyrauja įsitikinimai, kad geišos yra susijusios su prostitucija, šiais laikais tai visai netiesa. Toks stereotipas apie geišas formavosi dėl kelių priežasčių – visų pirma, geišos profesija kilo tuose pačiuose pramogų kvartaluose, kuriuose vykdavo įvairaus pobūdžio linksminimaisi ir jie nebūtinai buvo susiję su seksualinėmis paslaugomis.

I. Želvytė pasakoja, kad vakariečių nuostata apie geišas kaip apie prostitutes kilo dar ir dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo laisvo elgesio moterys pradėjo rengtis panašiai kaip geišos. Taip jos siekė atrodyti egzotiškiau, o kultūros nepažįstantys vakariečiai jas priskyrė tam pačiam sluoksniui. „20 a. antrojoje pusėje Japonijoje besilankantys ir tiek egzotikos matantys amerikiečiai net ir paprastas merginas vadino geisha-girl, kas iš tiesų neatitiko realybės“, – teigia pašnekovė.

Pačioje Japonijoje šios profesijos buvo giežtai skiriamos – Edo laikotarpiu buvo pradėti įteisinti minėtieji pramogų kvartalai ir valdžios pastangomis net įstatymiškai buvo stengiamasi atskirti geišas tiek nuo įprastų prostitučių, tiek nuo aukštos klasės japonių kurtizanių. Geišos ir pačios bandė prasimušti prisistatydamos kaip menininkės, kad pavyktų sukurti visai kitokią reputaciją.

K. Barancovaitė-Skindaravičienė aiškina, kad Antrojo pasaulinio karo metais ir kurį laiką po to visgi pasitaikydavo geišų, kurios teikdavo seksualines paslaugas, tačiau jos buvo laikomos žemesnio rango, o prostitucija 1956 m. Japonijoje buvo apskritai uždrausta. Šiais laikais yra pabrėžiama – geišos yra tradicinių menų profesionalės, apmokytos pašnekovės bei svečių linksmintojos, jos parduoda savo įgūdžius ir kompaniją, o ne kūną.

3. Santūresnė geišos išvaizda kalba apie patirtį.

Prieš tapdama geiša, mokinė yra vadinama maiko – „šokanti mergaitė“. Mokinės dažnai plaukuose turi daugiau dekoracijų ir jų šukuosena kuriama iš natūralių plaukų. Maiko, kaip ir geiša, rengiasi tradicinį japonų drabužį kimono, tik šis paprastai turi raudoną, o ne baltą apykaklę, daugiau spalvų bei raštų, ilgesnes rankoves; ilgesnis būna ir platus diržas, juosiantis liemenį. Maiko avi medinius batus aukšta siaurėjančia platforma – išmokti jais vaikščioti yra būtina mokymosi dalis, rašoma „Festival of Japan“. Taip pat paprastai mokinės raudonai dažosi tik apatinę lūpą.

Tiek geiša, tiek maiko dažosi veidą baltai. Maiko iš nugaros paliekami nenudažyti du arba trys išilgai kaklo viršūne žemyn einantys trikampiai. Taip siekiama pabrėžti kaklo ilgį – jis japonų yra laikomas itin erotiška moters kūno dalimi. Tradicija balinti veidus išlikusi nuo laikų, kai kambarius buvo galima apšviesti tik žvakėmis. Balta oda tamsoje atrodo ryškesnė, sukuria geišai paslaptingumo ir savotiško nepasiekiamumo aurą.

Atskirti maiko siekiama tam, kad su mokinėmis susidūrę klientai priimtų jų klaidas atlaidžiau, o gražios detalės nukreiptų dėmesį. Geišų apranga santūresnė – jos dėvi perukus, mažiau puošnius kimono, o su patirtimi tradicinių menų puoselėtoja gali dažytis vis mažiau, įskaitant net ir veido balinimą. Taip yra todėl, kad sėkmingai tapus geiša apie šios profesijos atstovę daugiau pasako nebe išvaizda, o jos įgūdžiai, manieros, gebėjimas bendrauti.

Geišų ir maiko apdarų kaina, beje, yra itin didelė – piešiniai ir kiti papuošimai ant kimono yra unikalūs, kuriami rankomis, o moterys turi turėti po skirtingą kimono kiekvienam sezonui ir šventei. Geišų dėvimi perukai yra iš natūralių plaukų, joms nuolat reikia įvairių aksesuarų – papuošalų, vėduoklių, todėl seniau jos kartais netgi turėdavo itin turtingus asmeninius rėmėjus, kurie apmokėdavo didžiules maiko ar geišos išlaidas. Tai bylojo apie rėmėjo aukštą statusą ir turtus.

4. Geišos buvo tapusios madų novatorėmis, tačiau sugrįžta prie tradicijų puoselėjimo.

I. Želvytė pasakoja, kad Edo periodu, kai buvo stengiamasi geišas atskirti nuo prostitučių, geišos skiriamuoju bruožu tapo gana kukli išvaizda, o kurtizanės atrodydavo ekstravagantiškai, kartais net iki neskoningo lygio. Taigi, geišos taip pradėjo įgauti daugiau populiarumo ir netgi tapo savotiškomis madų diktuotojomis.

Tačiau su vakariečių įtaka 20 a. geišos pradėjo sekti madas, kurios nebebuvo susijusios su japonų kultūra. Pasak pašnekovės, „visuomenėje buvo pradėtos kelti diskusijos, nes geiša pradėjo prarasti savo identitetą. Taigi, po Antrojo pasaulinio karo buvo nuspręsta, kad jei geišos nori išlikti kaip profesija, jos visgi turėtų būti ne madų novatorės, o tradicijų puoselėtojos“.

5. Norint tapti geiša, laukia ilgi mokymai ir įprasto gyvenimo atsisakymas.

Anksčiau mergaitės dar labai jauno amžiaus, vos penkerių-šešerių metų, kartais būdavo parduodamos nepasiturinčių tėvų į okiya – geišų namus – prižiūrinčiai geišų „motinai“. Jos kartu su suaugusių geišų dukromis buvo mokomos šios profesijos nuo mažens. Pradžioje mergaitės turėdavo tik stebėti ir padėti maiko bei geišoms buityje. Taip po truputį jos mokydavosi stebėdamos ir atidirbdavo už savo išlaikymą. Geišomis joms pavykdavo tapti dar nesulaukus pilnametystės.

1947 m. Japonijoje įvestas įstatymas, draudžiantis dirbti vaikams iki 15 metų, tad nuo tada į geišų namus priimamos tik savo noru atėjusios merginos, siekiančios atstovauti tradiciniams menams ir šiai unikaliai profesijai. Dabar maiko mokymas užtrunka apie penkerius metus, tad jos dažniausiai tampa kvalifikuotomis geišomis tik sulaukusios dvidešimties metų.

Šiuo metu geišų nėra tiek daug, nes merginas atgraso ilgos mokymosi valandos ir savo įprasto gyvenimo aukojimas – priimtos merginos nebeturi laiko nei mokyklai, nei šeimai ar draugams. Maiko turi vos dvi laisvas dienas per mėnesį, o jų dienotvarkė yra užimta pamokomis nuo ankstaus ryto ir darbu su klientais iki vėlaus vakaro.

Geišomis siekiančios tapti merginos mokosi bendravimo meno, kaligrafijos, groti įvairiais senoviniais japonų instrumentais, dainuoti, šokti, parodyti svetingumą klientui. „Dabartinės merginos nenori tokio sunkaus kasdienio darbo, juo labiau kai geišos ateitis šiais laikais atrodo nebe tokia šviesi, tradicinių menų žinovė nebėra tokia paklausi, kaip anksčiau“, – teigia K. Barancovaitė-Skindaravičienė.

6. Geišų profesija – pirmoji galimybė moterims užsidirbti ir išsilaikyti pačioms save.

I. Želvytė pasakoja, kad iki 20 a. pradžios Japonijoje dominavo suplanuotos vestuvės (arranged marriage), sutuoktinis moteriai buvo parenkamas tėvų: „Iš žmonos buvo tikimasi, kad ji bus namų šeimininkė – tyli ir kukli, atsidavusi savo namams, vaikams, bus paklusni vyrui. Vyro pareiga buvo šeimą išlaikyti, o statuso ženklas – turėti dar ir antrą žmoną. Tad iki tol paprastos moterys buvo visiškai finansiškai priklausomos nuo vyrų, gyveno vyrų dominuojamoje visuomenėje.“

Geišos, padengusios savo skolą geišų namams, tapdavo (ir dabar tampa) nuo nieko finansiškai nepriklausomos, dažnai net gali rinktis, kiek ir kokių klientų turės. Nemažai jų taip pat tiek praeityje, tiek ir dabar gali steigti savo verslus, net jei tęsia geišos karjerą. Anksčiau jokios kitos profesijos atstovės to daryti negalėjo. Geišos karjeros tenka atsisakyti tik susituokiant, nes jų gyvenimo būdas laikomas nesuderinamu su vedybiniu gyvenimu. „Taigi, geišų profesija buvo pirmoji galimybė moterims tapti finansiškai nepriklausomoms patriarchalinėje visuomenėje“, – tvirtina pašnekovė.

7. Šiais laikais ir užsienietės gali tapti geišomis, per karantiną su geiša buvo galima pabendrauti internetu.

Šiuo metu tikrųjų geišų pamatyti galima daugiausia tik Kioto mieste. Kitur jos dažniausiai nėra taip gerai menus išmanančios profesionalės, o kai kuriose vietose Japonijoje vos kelioms valandoms per savaitę gali būti samdomos paprastos merginos apsimesti geišomis. Be to, šiuo metu tradicinėmis japonų linksmintojomis gali tapti net ir užsienietės – žinoma, jeigu moka kalbą ir bent šiek tiek išmano japoniškuosius menus.

Anot I. Želvytės, dar neseniai pirmą kartą geišų namuose besilankantys klientai be pakvietimo būdavo neįleidžiami. „Anksčiau jeigu norėjai susitikti su geiša, turėjai būti arba nuolatinis klientas arba kitas nuolatinis klientas turėjo supažindinti tave su geišų namų savininke, kitaip tavęs negalėjo priimti nepriklausomai nuo tavo statuso. Taip buvo dėl to, kad visa atsiskaitymo sistema ir aptarnavimas buvo labai stipriai grindžiami pasitikėjimu ir geru pažįstamų klientų aptarnavimu“, – pasakoja ji.

Vis dėlto geišų specialistė nuramina – mažėjanti paklausa verčia keisti taisykles: „Šiais laikais, dar ir pamačius vis didesnį turistų susidomėjimą, geišų namai tampa vis labiau prieinami net ir užsieniečiams. Daug geišų paslaugų darosi paprasčiau užsakyti – atsiranda galimybė rezervuotis internetu, paprasčiau darosi ir už organizuojamas veiklas atsiskaityti. Per karantiną netgi buvo įmanoma pabendrauti su geiša internetu.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt