Kultūra

2021.09.19 08:57

Pandemija padėjo pagimdyti spektaklį apie atsiskyrusį rašytoją: bene vienintelis poetas, nekolaboravęs su sovietais

Ramunė Sakalauskaitė, 1989 m. ekspedicijos narė, Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) reporterė2021.09.19 08:57

Apie daugeliui nežinomą 1945–1992 m. gyvenusį poetą Antaną Kalanavičių aktorės Jurga Kalvaitytė, Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė pasakoja žiūrovus vedžiodamos po nepažintus Vilniaus senamiesčio kiemus.

Žaliuojančios vejos ir apgriuvę pastatai atkuria poeto gimtinės Dzūkijoje gamtą. Tokia aplinka padeda geriau suskambėti poeto parašytoms eilėms, įvilktoms į teatro „Labas“ teatrinį pasivaikščiojimą „Nedingęs“.

– Kaip ir kada kilo mintis priminti kai kurių primirštą, tačiau daugeliui nežinomą A. Kalanavičių?

Vitalija: Poeto tėviškė, Sapiegiškės, tik už kelių kilometrų nuo mano gimtojo Nedzingės kaimo. Mokiausi toje pačioje Nedzingės vidurinėje mokykloje, tik 24-eriais metais vėliau. Net būdama maža, žinojau, kad tas keistas dėdė, kurį retkarčiais matydavau prie Nedzingės krautuvės, yra tikras poetas (taip mama pabrėždavo). Deja, kad tai toks talentingas poetas, sužinojau tik praėjus porai metų po jo mirties, kai buvusios poeto žmonos Perpetuos Dumšienės pastangomis 1994 m. buvo išleista pirmoji jo eilėraščių rinktinė „Ne akmenys guli“.

Per knygos pristatymą Nedzingėje aš, tik aktorystės studijas baigusi jo žemietė, buvau pakviesta perskaityti keletą poeto eilėraščių. Prisimenu, nustebau, kad knyga tokia stora. Eilės iš pradžių pasirodė be galo sudėtingos, kartais net nesuprantamos. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo labiau žavėjausi. Gerai atsimenu, kad vienas iš eilėraščių, kurį pasirinkau, buvo „Devynžiede, devynžiedėla...“.

Juos deklamavau paprastai, nesu skaitovė, bet iki šiol atsimenu A. Kalanavičiaus kurso draugės poetės Onės Baliukonytės komplimentą: „Man labai patiko jūsų deklamavimas, be interpretacijų, be nereikalingų intonacijų“. Matyt, iš laimės tada pirmą kartą ir sukirbėjo mintis ką nors sukurti pagal Kalanavičiaus kūrybą ar gyvenimą. Nepraėjo nė dvidešimt septyneri metai ir idėja tapo kūnu.

– Kuo sužavėjo ši asmenybė?

Vitalija: Pirmiausia sužavėjo jo poezija. O poeto likimas sudėtingas ir skaudus. Gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo knyga. Nors literatūros bendruomenė visiškai nusisuko (pusiau draudžiamą A. Kalanavičių išdrįsdavo išspausdinti tik Robertas Keturakis „Nemune“), jis visą laiką nepaliaujamai rašė.

Tokia ištikimybė pašaukimui, toks atkaklus ėjimas pačiu sunkiausiu keliu ir sukrečia, ir įkvepia. Aktorius Valentinas Masalskis yra pasakęs, kad talentas yra niekis, svarbiausia, ką su tuo talentu darai. A. Kalanavičius Dievo apdovanotas dideliu kūrėjo talentu, nepaisydamas atskirties ir skurdo, sąžiningai tarnavo savo pašaukimui.

Jurga: A. Kalanavičius buvo paruošęs net 8 eilėraščių rinkinius: „Ne akmenys guli“, „Dulkėti erškėčiai“, „Drožiniai rankšluostinėj“, „Vakaro verpstas“, „Lenkties slenkstis“. Taip pat parengė eilėraščių knygas vaikams: „Žydruolis akmenėlis“, „Balsų šaltinis“, „Šviesios brydės“. Deja, visi rinkiniai buvo atmesti. Jam gyvam esant, nė vienas nebuvo išspausdintas.

Neringa: Įdomu žvelgti į žmogų, turiu galvoje A. Kalanavičių, kurio išorinis gyvenimas buvo toks priverstinai asketiškas, skurdus ir sunkus, bet tai neužgesino jo kūrybinės versmės. Taip jau susiklostė jo gyvenimas. Likti vienam… Žavi jo atsidavimas, natūrali, iš vidaus kilusi ištikimybė savo pašaukimui. Apie tai spektaklyje kalbame naudodamos kelio įvaizdį.

– Anksčiau kūrėte dviese su Neringa Varnelyte, o šį kartą pasikvietėte ir Jurgą Kalvaitytę. Kodėl?

Vitalija: Su Jurga esame kurso draugės, jau trisdešimt metų kartu dirbame Nacionaliniame dramos teatre. Kai nusprendžiau, kad reikia pagaliau išdrįsti kurti spektaklį apie Kalanavičių, pamaniau, kad kas nors turės įkūnyti poeto didžiąją ir vienintelę meilę, jo buvusią žmoną Perpetuą, artimųjų vadinamą Peta. Kažkodėl iškart prieš akis iškilo Jurga.

Petą turiu laimės pažinoti. Neretai su sūnumi Saugirdu ji aplanko Nedzingę, poeto kapą Sapiegiškių kapinaitėse ir visada užsuka pas mano mamą. Jurga išoriškai kiek panaši į poeto žmoną: abi aukštos, dailios, sportiškos, abi turi gero užsispyrimo. Paskambinau su siūlymu prisidėti ir jau tą pačią dieną visos trys – Jurga, Neringa ir aš – susitikome.

– Jurga, koks jausmas įsitraukti į dviejų dzūkaičių kompaniją?

Jurga: Fantastiškas! Ir nors užaugau Kaune, vėliau po studijų pasilikau Vilniuje ir, atrodytų, neturiu jokių saitų su Dzūkija, bet šis mūsų spektaklis – apie Kūrėją, jo vienatvę, jo gyvenimo kelią. O be to, tikra poezija, apskritai menas, turbūt, nepaiso geografinių ribų.

– Kuo skiriasi dirbti su dzūkėmis ir kaunietėmis?

Jurga: Man sekasi, nes dirbu su puikiais kolegomis, nesvarbu, iš kurio Lietuvos regiono jie bebūtų. Na, o kalbant apie dzūkus, nežinau, ar šiuos bruožus priskirti dzūkams, ar išskirtinai Vitalijai su Neringa. Tai draugiškumas, bičiuliškumas, jautrumas, empatija.

– Ar tiesa, kad teatrinis pasivaikščiojimas, kurio premjera įvyko gegužę Dzūkijos miškuose, prasidėjo per pandemiją?

Vitalija: Taip, pirmieji darbai vyko kavinėse prieš pat karantiną, kai dar leisdavo sėdėti lauke. Skaitėme A. Kalanavičiaus eiles, gilinomės į poeto gyvenimą. Rėmėmės P. Dumšienės knyga apie A. Kalanavičių „Dulkėti erškėčiai“.

Nagrinėjome literatūrologų straipsnius, poetų pasisakymus. Kol išgryninome idėją, prireikė laiko, nebuvo lengva. Nusprendėme, kad organiškiausiai, įtaigiausiai poezija, poeto likimas atsiskleis gyvoje gamtoje, poeto gimtinėje, dzūkiškame miške, ten, kur jis pragyveno beveik visą savo gyvenimą.

– Kodėl premjerai pasirinkote gimtinę?

Jurga: A. Kalanavičius, baigęs mokslus, kurį laiką bandė kabintis į gyvenimą Vilniuje ir Kaune, tačiau pastangos buvo nesėkmingos ir teko sugrįžti į tėviškę. Visas jo gyvenimas susijęs su Sapiegiške: ten gimė, ten grįžo po mokslų, iš ten iškeliavo Anapilin. Poeto kūryboje tiek daug gamtos, kuri supo, kad išplėšti jį iš gimtosios aplinkos atrodė neteisinga.

Neringa: Nedzingėje, Sapiegiškės apylinkėse gyvena žmonės, kurie, kaip ir Vitalija, turėjo tiesioginį kontaktą su poetu. Manome, kad jiems labai brangus šis spektaklis kaip jų kraštiečio atminimas. Tai – vietos, kuriose jo vaikščiota, būta ir išjausta. Geresnės dekoracijos spektakliui nesukursi.

– Kokios esminės temos, be kurių spektaklis apie A. Kalanavičių neįsivaizduojamas?

Jurga: Akmuo, medis, ugnis, geležis, žvaigždynai. Visa, kas mus supa. Jis gebėjo išgirsti, ką sako ugnis, akmuo, vanduo… „Sapiegiškėje – vieni smėlynai, žvyrynai. O tokiose vietose, lyg kokiose talpyklose, labai gerai kaupiasi energetiniai įrašai, t. y. praeities įvykiai. Jautrus žmogus gali tai išgirsti ar net pamatyti.“ Tai tekstas iš mūsų spektaklio.

Vitalija: A. Kalanavičius neįsivaizduojamas be jo sunkiai pakeliamos vienatvės. Dar be Motinos, Tėvo, be Meilės.

– Kaip jautėtės būdamos moterys ir kurdamos apie vyrą?

Jurga: Tai buvo iššūkis. Galvojome, ar nevertėtų pasikviesti vyro, nebūtinai aktoriaus. Galiausiai nusprendėme papasakoti apie jį taip, kaip mokame, moteriškai. O pats poetas irgi dalyvauja mūsų spektaklyje savo eilėmis.

Neringa: Spektaklio kūrimo pradžioje sau pasakėme: tiesiog papasakosime apie Kalanavičių, jo gyvenimą ir paskaitysime jo poezijos. O kai įsigilinome, pasidarė nebesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Poezija iš esmės yra sielos kalba. Kalanavičiaus poezija turi stiprią magiją.

– Spektaklio kūrėjos – trys. Kaip dalijotės jo poeziją ir gyvenimo laikotarpius? Ar nekilo nesutarimų?

Vitalija: Trejetas A. Kalanavičiaus gyvenime buvo labai svarbus. Poetas mirė nuo trečio infarkto. Trejetas labai dažnai sutinkamas ir jo poezijoje: „...ant trečio lieptelio buvo sėstelėjusi trečioji prakaulė mirtis...“ Todėl trys aktorės, pasakojančios apie poeto gyvenimą, labai tinka. Aš atstovauju dzūkiškajai pusei: Motinai, giminėms, artimiesiems, Jurga – tarsi Mylimoji, Mokytoja, Neringa – literatė, poetė, kritikė. Bet vienintelės Neringos lūpomis kalba ir vyrai, poetas R. Keturakis, melioratorius J. Glavickas.

Kai kūrėme, stengėmės priimti bet kokią idėją, net jeigu iš pirmo žvilgsnio ir atrodydavo keistai. Pasitaikydavo, kad po kurio laiko vadinamoji nesąmonė tapdavo puikiausia atspirtim. Kai atradome, kad pasakoti apie poetą galime per sakmes, viskas labai organiškai pradėjo gultis į vietas.

Neringa: Etnologija ryškiai juntama Kalanavičiaus kūryboje ir jo gyvenime. Ji atsirado ne iš knygų, o iš gyvenimo būdo, atėjo iš Motinos, Tėvo. Nusprendėme, tad trys moteriškės, laumės, ves žiūrovą poeto gyvenimo keliu, retkarčiais pasitelkdamos išmintį.

– Nors ir atsisakėte vyrų, pirmajame spektaklyje Vilniuje iš trobos išniro senukas, jis, it reikšmingas dalyvis, pasižvalgė, surūkė cigaretę ir dingo už trobos durų.

Jurga: Manau, kad tą senuką siuntė pats dangus pažiūrėti, kaip vyksta spektaklis. Juokavome, kad tai paties Kalanavičiaus palankumo ženklas.

– Ar kūriant būta ženklų, tarsi iš aukščiau atsiųstų? Ar lengvai radote vietas teatriniam pasivaikščiojimui?

Vitalija: Gamtoje viskas atrodo kaip ženklai. Kai nuvažiavome į Sapiegiškį repetuoti, buvo gegužės vidurys. Gamta tviskėjo gražiąja gaivia žaluma. Repetuojant vieną sceną staiga tolumoje pradėjo klegėti gervės.

Vaidybines aikšteles poeto tėviškėje padiktavo aplinka. Dar vis stovi senoji pirkaitė, kurioje gimė poetas. Dabartiniai sodybos šeimininkai maloniai leido čia pradėti spektaklį. Vietą scenai, kurią pavadinome „Akmenų laukas“, pasirinkome miško vietą, kur susikryžiuoja penki keliai ir auga didžiuliai poeto numylėti ąžuolai. Dabar ta kryžkelė sumalta miškovežių. Ši vieta suteikė didžiulį emocinį krūvį spektakliui.

– Akivaizdu, kad A. Kalanavičiaus poezijoje gausu naujadarų. Ar yra daug prasmingų, vertų perkelti į šnekamąją kalbą?

Jurga: Paprastai poezija fiksuoja tai, kas jau yra įvykę, o A. Kalanavičius – akimirką, kurioje tebevyksta veiksmas: „pašaukdinėdamas“, „pareidinėju“, „sukniubdinėju“, „apvilkdinėjo liepsnos, žarijomis užgesdinėjo“. Jis mėgo iš daiktavardžių sukurti veiksmažodžius: lieptėjo, rūtėjo, debesėjo. Arba „lakštingalėki man nakties paukštėjančiu balsu“, „mėlynas liningasai gyvenimas“.

Pavyzdžiui, žodis „poringė“. Nors sukūrė jį ne Kalanavičius (tai labai senas lietuvių kalbos žodis, reiškiantis pasakojimą, pasaką), bet poeto ištartas žodis „poringė“ įgauna papildomų prasmių. Jis taip vadino savo trumpuosius eilėraščius. Poetas Rimvydas Stankevičius siūlo vartoti šį žodį vietoj „haiku“, kai kalbame ne apie japonų poeziją.

Vitalija: Pamirštas, gražus, deja, dabar retai vartojamas žodis „vilgatis“ dažnai randamas A. Kalanavičiaus eilėse: „Ir žemės turtų suieškotojai, ir prosenelių kapaviečių įsipelenavę atrasdinėtojai gyrė mūsų šiulinio vilgatį, šaltinio gyslos...“. Vilgatis reiškia drėgmę, pačią pirmąją, kada dar nelabai drėgna, bet jau vilgo.

– Kuo ypatinga A. Kalanavičiaus poezija?

Vitalija: Labai fundamentali. Rodos, O. Baliukonytė jį pavadino paskutiniuoju Lietuvos poezijos pagoniu.

Jurga: Kai kurie jo eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sunkūs. Reikia skaityti daug kartų. Paradoksalu, kuo daugiau juos skaitai, tuos „sunkiuosius“, tuo labiau jie įtraukia ir jaudina. Tarsi žiūrint į „graižtvingą šulinį“ ima suktis galva… Jo poezijos, manau, ir dabar esame įtrauktos.

Neringa: Yra negirdėtų žodžių. Kai atsiverti lietuvių kalbos žodyną, sužinai, kad tai senas, dabar jau pamirštas arba jau nevartojamas žodis. Jo kalba labai savita ir turtinga, kai kurie žodžiai taip keistai pavartoti arba neįprasta jų forma. Girdisi dzūkiškumas.

– Kokie buvo kūrybos iššūkiai?

Vitalija: Kai kuriuos jo eilėraščius mokiausi kaip japonų kalbos. Norint suvokti tekstą, teko nagrinėti atskirų žodžių prasmę. Štai eilės tiesiog apie tai, kokia graži ugnis:

Gražiausia man

Paūždinėjanti, paspengdinėjančios

Davaselės žalių, o riešutojų

Su žirginiais papurusiais

Net suresvai švelnėjančiais

Skaistledžio skaistybe anųjų pagalaičių

Iš po kirvio pasišokėjančių

Liepsnų kaitrios atokaitos ugnaitė.

Iš šito vieno eilėraščio režisierius Eimuntas Nekrošius turbūt būtų sukūręs visą spektaklį. Man atrodo, kad šių menininkų kūryba turi labai daug bendro. Sudėtinga, gili, fundamentali, o kartu ir labai jautri, šviesi. Taip pat labai sąžininga.

Jurga: Repetuoti per kovidą per „Zoomą“ buvo nelengva. Kurį laiką net buvo apėmusi neviltis. Nesunku aptarti tekstus, bet kai reikia įsivaizduoti, kad keliauji, – uždavinys ne iš lengvųjų. Kaip sėdėdama prie kompiuterio ekrano gali pajusti smėlį, akmenį? O ir kurti patį scenarijų atskirai prie kompiuterio yra gerokai sunkiau negu susibūrus gyvai.

– Kodėl atsisakėte teatro erdvės?

Vitalija: Teatras jau seniai išplėtė savo ribas. Kai gimė idėja apie spektaklį-kelionę, gamta atsirado labai natūraliai. Dzūkijos gamta išskirtinė, todėl kur kitur galėtum pradėti kelionę apie dzūką poetą?

Jurga: A. Kalanavičius atrodo neaprėpiamas, todėl nesinorėjo užsidaryti patalpoje. Norėjosi pločio, aukščio ir gylio, derančio jo asmenybei. Taigi pasivaikščiojimas atviroje erdvėje tapo geriausia forma.

– Kada supratote, kad jau turite spektaklį?

Jurga: Kai buvo galima susitikti gyvai. Tuomet supratome, kad kūrinys sualsavo, kad bus.

Vitalija: Man tai labai įsiminė žiūrovų reakcija per premjerą: mūsų laukė prie poeto pirkios, o mes miško vieškeliu iškilome iš daubos. Žiūrovai sakė, kad įspūdis buvo, tarytum mes atkeliaujam iš pačios žemės gelmių. Nuvilnijo toks „Ach…“ Po šio „Ach“ atrodė, kad spektaklis ir pradėjo alsuoti.

Neringa: Kai antrą kartą vaidinome jo tėviškėje, regis, pati gamta dalyvavo. Buvo tiek daug uodų… Norėdami apsiginti žmonės mojavo nusilaužtomis medžių šakelėmis. Atrodė lyg gyva dekoracija, lyg ošiantis miškas. Ta, kuri skaitė eilėraštį, negalėjo nuginti dešimt uodų, kandančių į veidą. Tačiau, „nepaisant sudėtingų oro sąlygų“, niekas nebėgo ir laukė, kas bus toliau. Tai ir mes, ir žiūrovai tapome viena.

– Kokie daiktai ir detalės padėjo išryškinti A. Kalanavičiaus portretą?

Vitalija: Akmenys, medis, smėlis. Ir, žinoma, peiliai. Kalanavičiaus tėvas – kalvis. Kalvystė ir poetui buvo viena didžiausių gyvenimo aistrų. Jo gaminti peiliai, kaip prisiminimuose rašo bičiuliai, kurso draugai, buvo ypatingi, amžini, labai aštrūs. Poetas miške ieškodavo stirnino, briedžio ragų ir iš jų darydavo rankenas peiliams. Pats paišydavo peilių eskizus. Eskizais iliustruota ir jo poezijos rinktinė.

– Ar liko įdomių poeto gyvenimo detalių, nepatekusių į teatrinį pasivaikščiojimą?

Neringa: Liko nepanaudota vienintelė jo gyvenimo kelionė į Kaukazą, kur vyko su būsima žmona. Jam didžiulį įspūdį padarė kraštas, akmeniniai kalnai, Damasko plienas, vėliau jį minėjo poezijoje. Vis pagalvojame, ar nevertėtų ateityje šia tema paplėsti spektaklio.

„Už kadro“ liko daug Kalanavičių charakterizuojančių artimųjų, bendramokslių atsiminimų.

Mes vadovavomės principu „mažiau yra daugiau“. Svarbu pagauti žiūrovo dėmesį, o likusį darbą padaro žmogaus vaizduotė.

Vitalija: Dar nepanaudojome nuostabių Antano laiškų mylimai Petai (būsimai žmonai).

– Kaip manote, kodėl šiam kūrėjui taip sunkiai sekėsi ir sovietmečiu, ir nepriklausomoje Lietuvoje?

Jurga: A. Kalanavičius nors ir netiesiogiai, bet kalbėjo apie pagonybę, Lietuvos praeities didybę, išsivadavimo kovas...

Vitalija: Manau, kad nepriklausomoje Lietuvoje jam pritrūko laiko. Atgavus nepriklausomybę, Rašytojų sąjunga prisiminė poetą ir paskyrė stipendiją. Manau, netrukus būtų buvusi išleista ir jo poezijos knyga. Deja, tik gavęs pirmuosius pinigus, poetas atidavė visas skolas ir mirė. Deja, mirusiųjų rašytojų knygos sutinkamos kitaip nei gyvųjų...

Sovietmečiu jo eilės buvo išspausdintos nelegaliame studentų laikraštyje, o leidėjai pateko į KGB akiratį. Tai galėjo būti priežastis, kodėl poetas buvo sustabdytas. Vėliau jis rašė: „Mane sustabdė dvidešimčiai metų…, o niekam nelinkiu, kad būtų sustabdytas dvidešimčiai metų.“ Kita vertus, man atrodo, kad tai bene vienintelis poetas, kuris nekolaboravo su sovietais. Jis neparašė nė vienos eilutės, giriančios Leniną ar sovietinę santvarką.

Neringa: Poetui buvo tik 28-eri, kai „Vagos“ leidykla aiškiai leido suprasti, kad jo knygos niekada neišleis. Po skyrybų išvažiavo į tėviškę ir kūrė. Tai labai reta, kad menininkas, rašantis į stalčių, bręsta. Menininkui svarbu būti išgirstam, spausdinamam, sulaukti savo skaitytojų reakcijų. To poetas neturėjo.

Vitalijos mama pasakojo, kad A. Kalanavičius retkarčiais ateidavo su ja pasikalbėti ir ji vis klausdavo: „Ar tu rašai?“. Poetas atsakydavo: „Negaliu nerašyc, pacys žodziai aina.“ Savo artimiesiems yra sakęs: „Va, dabar manį nereikia, o kap numirsiu, visiem manį reikės.“ Matyt, jautė savo ypatingumą...

Literatūrologai teigia, kad brandžiausi A. Kalanavičiaus eilėraščiai parašyti gyvenant atskirtyje.

– Kurdamas apie kitą menininką žmogus dažnai iš jo mokosi. Ką jums davė A. Kalanavičius?

Vitalija: Sustabdė, privertė iš naujo pasverti, kas gyvenime svarbu, o kas nereikalinga.

Neringa: Suvokiau, kaip svarbu būti ištikimam sau, eiti savo keliu.

– Kuo šiandien aktualus A. Kalanavičius?

Jurga: Jis tikėjo savimi ir tuo, ką darė. Iki paskutinio atodūsio. Žavi jo stiprybė atsidėti darbui, kuriam manė esąs sutvertas. Tam reikėjo tikrai begalinės stiprybės. Anot R. Stankevičiaus, tai ir subrandino jo kūrybos grynuolius, jo poezijos perlus. Tuose eilėraščiuose ypač jaučiama vienovė su gamta.

Vitalija: Mane žavi jo stojiška laikysena. Pagarba Motinai, Tėvui. Mūsuose žmonės užsivelia su išoriniu pasauliu ir mažais dalykais, o A. Kalanavičius lyg sugrąžina prie esmės.

– Dzūkijoje nesunku surasti gražų gamtos kampelį, o Vilniuje, kurio gyventojai turėjo progą išvysti „Nedingusį“ rugpjūtį, žalių erdvių paieškos dažnai būna sudėtingos. Kaip ieškojote vietų, tinkamų spektakliui, kurio dalys pavadintos „Vaikyste“, „Pirkaite“, „Universitetu“, „Akmenų lauku“ ir „Žvaigždynais“?

Neringa: Toli neieškojome (juokiasi). Gyvenu greta Tilto ir Žygimantų gatvių, jų kiemuose gausu paslaptingų žalumos užkaborių, senų miesto istoriją menančių nerestauruotų namų, gūdžių takų tarp jų. Kartą visos vaikščiojome po šias vietas ir pamatėme lyg iš kaimo atkeltą pakrypusią trobelę. Apžiūrėjome ir ėmėme fantazuoti, kad kokia spektaklio dalis galėtų ten būti vaidinama. Džiaugiuosi, kad spektakliui pasirinkta ši miesto erdvė pasiteisino.

– Vitalija, judvi su Neringa ne pirmą kartą kuriate apie dzūkus. Teatro „Labas“ repertuare – nuo siaubo, Jono Basanavičiaus ir Norberto Vėliaus surinktų ir užrašytų mitologinių sakmių, vedančių į anapusinį pasaulį, siaubo pasakų iki 1945–1953 m. pogrindžio moterų portretų, atgimusių „Miško seseryse“. Ar ketinate į dienos šviesą ištraukti visus atminimo įamžinimo įvertinimo vertus nedzingiečius ir dzūkus?

Vitalija: Pirmas spektaklis – „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“, sukurtas pagal dzūko Petro Zalansko užrašytas pasakas, smagiai atskleidžia dzūkišką charakterį, gyvenimo būdą, stumtelėjo eiti būtent šiuo keliu. Profesionaliame teatre niekas dzūkiškai nevaidina. Abi su Neringa mylime Dzūkiją ir manome, kad turime savo kūryboje pristatyti Dzūkijos žmones, jų gyvenimą ir istoriją. Tai turi didelę prasmę. Tai liudija žiūrovų atsakas į mūsų kūrybą.

– Kuriate be režisieriaus. Į kieno pastabas ir komentarus įsiklausydavote?

Jurga: Į Vitalijos mamos nuomonę. Vitalija panaši į mamą, etnografę Vandą Mockevičienę.

Vitalija: Jeigu būčiau panaši į mamą, būtų daug geriau (juokiasi). Taip, mamos nuomonė man labai svarbi. Ypač kai kalbam apie mūsų pačių kūrybą. Kada režisuojame pačios, tai ir pastabas vienos kitoms sakome ir stengiamės įsiklausyti.

– Kokios jūsų gautos A. Kalanavičiaus pamokos?

Vitalija: Šis darbas sugrąžino į primirštą poezijos pasaulį. Dabar vis dažniau skaityti pasidedu pundą poezijos knygų.

Kalanavičiaus mama buvo žoliautoja, poetas sukūrė daug nuostabių eilėraščių apie laukų gėles, žolynus. Kai eilėraštyje skaitai „į raibą kalną lipsiu, žvyrynėlį, į baltojo barkūno kvapą tarsi medų, į perletų gundančiai giliai geltoną gėlę“, turi sužinoti, kokie tai žolynai. Dabar eidama mišku galiu parodyti, kur auga barkūnas, perlažolė ar vingiorykštė.

Jurga: Prieš premjerą kalbėjome: jeigu po spektaklio žmonės prisipažins, kad nori paskaityti šio poeto eilių, būsime labai laimingos ir džiaugsimės rezultatu. Džiugu, kad daug žmonių tai pasako.

– Patvirtinu, kad eisiu ieškoti A. Kalanavičiaus rinktinių. Vis prisimenu spektaklio pabaigoje nuskambėjusias jo eiles:

Rėmiuos gulbėm gūdžiom,

Pakelių akmenim, pamiškių

Ugnimi, žalio kiemo žolės

Rasomis, savo mirusio tėvo

Žemėtais sapnais iš to amžino

Lekiančio smėlio

Rėmiuos savo vilčių

Lizdais išdraskytais,

Skaudinančiom galvą

Skriaudom svetimų

Padarytom, žvilgsnį

Keliančiom ryto žvaigždėm

Ir aštrėjančia saulės

Šviesa.

Remiuos medžių aukštųjų

Vainikais, bemiegių naktim,

Švento plieno ginties ašmenim

ir duonos žemėtos

Juodais guriniais.

Ir to miego bedugnėm

Prieš pat prabudimą,

Galgi ryto, žmogau nesulauksi...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt