Kultūra

2021.05.11 21:10

Rašytojos knygoje – bevaikė visuomenė: tai yra didžiulė atsakomybė ir pasiaukojimas, ir galbūt jis ne visiems?

Ieva Žigaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2021.05.11 21:10

„Parašyti šį romaną prireikė daug emocinių pastangų, nes pati esu mama ir labai myliu savo vaikus. Tarsi tai būtų romanas, nukreiptas prieš vaikus, bet taip nėra“, – pripažįsta knygos „Burbulas“ autorė Rasa Sagė.

Kai tu, Tuopa, išvertei sultis tiesiai ant mano nuostabaus naujo vorų šilko sijono, o aš pašokau, garsiai ant tavęs užrikusi, jau tada Margiris pasakė tiesiai šviesiai:

– Gaila man vaikų ir jūsų. Kam reikėjo jų tiek daug prisidaryti.

– Tikrai? – valiausi sijoną apsimesdama, kai tai buvo tik juokelis, tačiau širdyje kažkas nemaloniai suspurdėjo. Tarsi nelaimės nuojauta.

– Visiškai, – jis padavė man servetėlę ir žiūrėjo į akis, bandydamas kažką jose išskaityti.

Rašytojos Rasos Sagės naujausiame romane „Burbulas“ – kelionė po pasaulį, praėjus 300 metų

Šis dialogas vyksta po 300 metų. Į tokią ateitį nukeliauja nauja Nyderlanduose gyvenančios rašytojos Rasos Sagės knyga „Burbulas“. Pasaulis joje pažengęs ne tik technologijomis – vyrauja ir kitoks požiūris į motinystę bei tėvystę: ateities žmonės tiesiog neturi vaikų. Drąsią ir jautrią temą nagrinėjanti rašytoja bei dviejų vaikų mama prisipažįsta – rašant apie pasaulį be vaikų prireikė daug emocinės stiprybės, tačiau kodėl nekalbėti apie tai, kas vyksta jau dabar?

– Rasa, jūsų naujame romane aprašomas ateities pasaulis yra gerokai kitoks nei dabartinis. Jame žmonės gyvena lyg ir puikiai, bet neturi vaikų. Kaip nusprendėte kūryboje keliauti į ateitį, juk iki tol trijose savo knygose fantastikos žanro nelietėte?

– Dabar, galima sakyti, eksperimentuoju literatūros srityje. Daug bendrauju su įvairiais žmonėmis, rašytojais, kūrybingais žmonėmis ir kalbantis ateina labai įdomių įžvalgų, idėjų, daug dalykų rezonuoja. Šiuo atveju taip ir atsitiko – susipažinau su kūrybiškumo dėstytoju, fantastikos klubo įkūrėju Gediminu Beresnevičiumi, su juo pradėjome kalbėti apie mano kitos knygos siužetą, jis pasakojo apie tai, kaip būtų galima jį kūrybiškai pakreipti.

O ta tema – vaikai, pasaulis su vaikais, pasaulis be vaikų – galima sakyti, mane persekioja. Man labai įdomu pažvelgti į vaiko pasaulį, kaip jis, būdamas vaikas, mato viską aplinkui suaugusiųjų pasaulyje, kaip patiria. Taip pat man visada buvo labai įdomi idėja, jog mes, suaugusieji, staiga nusprendžiame sukurti žmogų – visiškai unikalų, tokį, kokio dar nebuvo. Mes padarome tą sprendimą, sąmoningą arba galbūt nesąmoningą, kad mes sukursime ir užauginsime žmogų.

Ta mintis susiliejo į viena su fantastika ir gimė šis romanas „Burbulas“, kuriame nagrinėju, ką reiškia pasirinkti turėti vaikų ir ar iš tiesų mes norime ir galime tai pasirinkti, ką apskritai reiškia motinystė, ar tai tiesiog instinktas, o gal kažkas daugiau, ką reiškia vaikui būti vaiku. Tarsi jo niekas neklausė, ar jis norėtų čia atsirasti. Galima sakyti, tai fantastika su filosofiniais elementais.

– Kaip kilo mintis rašyti apie gyvenimą būtent be vaikų?

– Kaip ir dažnai būna, knygos idėja kilo iš akimirkos, kurią pamatau, išgirstu, išgyvenu. Ta akimirka įvyko, kai G. Beresnevičius papasakojo apie savo dviejų studenčių universitete pokalbį. Jos kalbėjosi apie savo ateitį, planus, svajones. Pokalbyje nuskambėjo kertinis sakinys – „Kas šiais laikais dar nori turėti vaikų?“ Man šis pasakymas surezonavo, apsižvalgiau aplink – iš tiesų daug žmonių galvoja nenorintys didžiulės atsakomybės ir pasiaukojimo. Tai iš tiesų didžiulė atsakomybė ir pasiaukojimas. Tada pagalvojau – o kas būtų, jeigu būtų?

Šis kūrinys – tai spekuliacinė grožinė literatūra, tokia pati kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“. Tiesiog paimu dabar vykstantį reiškinį ir piešiu jo progresiją. Kaip būtų, jei šis reiškinys stiprėtų, galingėtų – aišku, kad tai labai įmanoma. Mano ateities pasaulis kuriamas tuo principu, kaip sakė M. Atwood, – aš nieko neišsigalvoju, viskas jau yra. Tai ir mano kūrinyje tai, kas yra dabar, sustiprinta ir perkelta į ateitį.

Norėjau sukurti utopiją kaip Thomo More'o „Utopija“, kurioje žmonės gyvena labai laimingai, išreiškia save visapusiškai, tam, kad padėtų žmogui gyventi, sukurtos technologijos, nebereikia stengtis, bandyti išlikti, turėti stogo virš galvos. Ten viskas taip paprasta ir lengva, kad nebelieka esminių gyvenimo problemų, ir tada žmogus gali būti tarsi visiškai laisvas, būti savimi, suprasti, kas jis toks, ir pasirinkti viską, ką nori veikti gyvenime, tačiau neturi vaikų. Tai tarsi natūralus procesas.

Visi žmonės labai laimingi, tačiau yra ir mano pavadintas burbulas – jame gyvena daugiavaikės šeimos. Žinoma, koks romanas be konflikto? Konfliktas įvyksta tarp didelio pasaulio ir burbulo pasaulio žmonių. Kaip dažnai būna, knyga veda autorių, o ne autorius knygą, ir ši knyga mane nuvedė taip, kaip nuvedė, dėl to pati kartais nustebdavau.

Vaikų neturėjimo filosofija egzistuoja jau seniai – ji vadinama antinatalizmu. Ji pagrįsta daugiau moraliniais aspektais, kad negalime vaikų atsiklausti ir kas mes tokie esame, kad paleistume juos į šį pasaulį. Tiesą sakant, kai laukiausi pirmos dukrytės, turėjau tokių minčių – kas aš tokia, kad leisčiau tam vaikui gimti ir augti? Gal jis visai nenori, kad aš būčiau jo mama? Kodėl turėčiau taip nuspręsti?

Šis klausimas labai gyvas, be to, esama argumentų dėl didelio ir toliau didėjančio žmonių skaičiaus Žemėje. Dar vienas argumentas – apie pasiaukojimą: žmogus, turėdamas vaikų ir jais rūpindamasis, tarsi ne visai turi galimybių atskleisti savo potencialą. Galbūt šiais laikais jau lengviau, bet tai vis tiek neišnyko.

Manau, šie klausimai, prieš susilaukiant vaikų, turėtų būti apgalvojami. O iš kitos pusės – vaikai iš tiesų yra tas stebuklas ir ta didžioji meilė, kuri niekada negali būti patirta per kitus dalykus.

– Rasa, ar pati tikite, kad jūsų sukurtas scenarijus iš tiesų gali būti realus ateityje?

– Manau, tikrai kažkas tokio turėtų būti, nes tendencija aiški. Anksčiau net nebuvo kvestionuojamas klausimas, ar reikia turėti vaikų. Tarsi tai taip natūralu ir įprasta, o gyvenimo formulė tokia – reikia susirasti meilę, sukurti šeimą, turėti vaikų, turėti namą, karjerą, pinigų ir gyventi gražų gyvenimą.

Tačiau dabar pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, kinta ir vertybės, ir suvokimas, ir žinios. Pradedantis klestėti sąmoningumas ateina į visas sritis, taip pat ir į vaikų susilaukimo temą. Kaip minėjau, tai didžiulė atsakomybė ir pasiaukojimas, ir galbūt jis ne visiems?

Rašydama šį romaną kalbėdavausi su savo pažįstamomis, vaikų turinčiomis draugėmis ir labai dažnai jos pasakydavo „O, jei būčiau žinojusi. Gal būčiau pagalvojusi prieš tai.“ Būtent – sustokime ir pagalvokime, ko iš tiesų siekiame, ko norime. Neveikime automatiškai, nedarykime vien dėl to, kad visi taip pat daro, bet su pasirinkimu – kas mums iš tiesų svarbu ir reikalinga.

– Kokių reakcijų sulaukėte prakalbusi apie šią temą? Juk, kaip minėjote, ilgus metus klausimas, ar reikia turėti vaikų, net nebuvo kvestionuojamas.

– Galbūt bent jau mano burbule nėra itin konservatyvių žmonių. Kalbėdavausi ir su vyresnėmis moterimis. Tai nereiškia, kad mes nemylime vaikų. Mes juos labai mylime, bet būtent apsisprendimas svarbus.

„Taip reikia“ – pasakymas, kuris nuo vaikystės man buvo labai nemalonus. Kai išgirsdavau „taip reikia“, visuomet priešindavausi viduje ir galvodavau: „Kas pasakė, kad taip reikia? Kodėl taip reikia?“ Taigi pastebėjau, kad net vyresni žmonės reaguoja labai atvirai į šį klausimą.

– Bet turbūt sutinkate, kad tema, kurios ėmėtės, bent šiandienos visuomenėje yra labai drąsi?

– Labai naujoviška, dėl to ji drąsi. Parašyti šį romaną prireikė daug emocinių pastangų, nes pati esu mama ir labai myliu savo vaikus. Tarsi tai būtų romanas, nukreiptas prieš vaikus, bet taip nėra.

Paliečiau laisvės temą, kiek mes galime pasirinkti. Sakyčiau, šis kūrinys emociškai paveikus tiek man, tiek, tikiuosi, skaitytojui. Iš kitos pusės – kodėl apie tai nekalbėti? Tai gyvenimo dalis. Tad ši drąsa yra reliatyvi.

– Ieškojote ir bendravote su poromis, apsisprendusiomis bent šiuo metu neturėti vaikų. Ką pastebėjote bendraudama?

– Dažniausiai tokie žmonės nesako, kad „aš nusprendžiau visą gyvenimą neturėti vaikų“. Dažniausiai tai būna „šiuo metu nusprendžiau neturėti vaikų“. Manau, tai labai sąmoningas sprendimas, juk nežinome, kas pasikeis ir kas gali atsitikti. Tarsi neuždarome tų durų, kaip kad radikaliai užtrenktume, dar užrakintume ir išmestume raktą į upę.

Manau, turėtume būti lankstūs ir sąmoningi, o nuomonės pasikeitimas yra tik tobulėjimo pavyzdys. Manau, labai gerai, kai žmonės tarsi ne iki galo nusprendžia. Bet taip, buvo ir tokių žmonių, kurie pasakė: „Aš iš tiesų nusprendžiau to nedaryti.“ Dažniausiai tokie žmonės yra labai jautrūs, jie sako: „Esu per daug jautrus šiam pasauliui ir tikrai nenoriu nerti į dar sudėtingesnę būseną.“ Galbūt žmonės patys, kaip ir noriu pabrėžti, pažinę save, ir gali padaryti sprendimą.

– Ar knygos skaitytojai galės atpažinti Jus kuriame nors iš herojų?

– Kaip sakoma, visi rašytojai yra savo knygose ir, kad ir kaip norėtum, nepasislėpsi. Romane konfliktas vyksta tarp daugiavaikės mamos ir vaikų neturinčio žmogaus iš didžiojo pasaulio, jie bendrauja dialogais. Aš esu jie abu. Iš vienos pusės, labai myliu vaikus – ir savo, ir apskritai. Man jie labai artimi, svarbūs, juos jaučiu.

Iš kitos pusės – auka, nuolatinis kaltės, nerimo jausmas, manau, lydi kiekvieną mamą. Vidinis konfliktas ir būtent pabrėžimas, kad tą akimirką, kai tampi mama, nebėra kelio atgal. Iki tol galėtume pagalvoti – ar tai mano kelias?

Skaitytojai, kurie jau skaitė rankraštį, vieni susitapatino su viena puse, kiti – su kita. Man ir įdomu, kad ši knyga sukelia klausimų ir diskusijų – manau, toks ir turėtų būti literatūros tikslas.

– Turbūt rašant buvo proga pasvarstyti ir apie savąjį apsisprendimą?

– Aš iš tiesų visada norėjau turėti vaikų, man vaikai yra stebuklas. Pati labai gerai atsimenu, kaip būdama vaikas jaučiausi. Vaikai man – svarbi tema ir svarbi gyvenimo dalis, turbūt dėl to apie juos ir rašau. Tačiau manau, kad jeigu taip būtų, kad neturėčiau vaikų, aišku, šiek tiek reikėtų su savimi padirbėti, kad išspręsčiau šią tarsi problemą, bet manau, kad tikrai būčiau laiminga bet kokiu atveju – su vaikais ar be jų.

Vaikai mane traukia tarsi pašaukimas. Kiekvienas turi savo pašaukimą. Vienas iš mano pašaukimų – būti su vaikais, nors nesu ta mama, kuri nuo ryto iki vakaro su jais užsiima. Daugiau gyvenu savo pasaulyje, jie – savo, tačiau jie man – labai svarbi gyvenimo dalis. Manau, kad esu ta, kuri apsisprendė turėti vaikų.

– Rasa, beveik dvejus metus gyvenate Nyderlanduose, jūsų vyras – olandas. Lietuvoje dar įprasta ilgiau draugaujančios ar susituokusios poros klausti apie planus turėti vaikų, o olandai gal šio klausimo nebeužduoda?

– Manau, olandai tikrai neklausia. Jeigu žmogus užsimena, kad norėtų turėti, galbūt tada paklaus dėl to, kad jis pats užsiminė: „Kaip tavo planas? Ar vyksta, ar nevyksta? Kaip sekasi?“ Tačiau formulės, kad jei yra šeima, tai ir vaikai, manau, yra mažiau.

Net man buvo keista: kai susituokėme, mano vyrui buvo virš 30 metų ir, kai jo paklausiau, ar jo mama kada nors teiravosi, „ar sukursi šeimą, ar turėsi vaikų“, jis man pasakė – ne, niekada. Taip nustebau ir pagalvojau, kad iš tiesų tai gražu – mama tiesiog priima vaiką tokį, koks jis yra, nesvarbu, ar jis turės šeimą, ar ne. Tai nėra priėmimo kriterijus. Tai nėra vertybė, ką turi ar ko neturi. Tiesiog yra žmogus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.