Kultūra

2021.03.12 20:14

Vytautas Bikulčius. Svajonės vertė ir draugystės kaina: be svajonių žmogus paprasčiausiai greičiau miršta

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.03.12 20:14

Pessoa statiškąjį teatrą suvokia kaip teatrą, kuriame nėra veiksmo, kuriame personažai niekur nejuda, netgi nekalba apie judėjimą scenoje ir net nesiruošia atlikti kokį nors veiksmą. Veiksmo dramą turi pakeisti sielų drama.

Leidykla „Odilė“, sudominusi lietuvių skaitytojus portugalų rašytojo Fernando Pessoa`os (1888–1935) „Nerimo knyga“ (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis), vėl pradžiugino šio rašytojo gerbėjus, išleidusi jo vieno paveikslo statišką dramą „Jūreivis“ (ją irgi vertė Audrius Musteikis).


Autorius, parašęs šią dramą per vieną 1913 metų spalio 11-osios naktį, neatsitiktinai ją įvardijo kaip statišką. Sunku pasakyti, ar jis buvo susipažinęs su tuo metu jau garsaus, 1911 m. pelniusio Nobelio literatūros premiją, belgų dramaturgo Maurice`o Maeterlincko statiškojo teatro idėja, kurią šis siejo su nenutrūkstamu žmogaus ir jo lemties dialogu, su laukimo tema. Pats Pessoa statiškąjį teatrą suvokia kaip teatrą, kuriame nėra veiksmo, kuriame personažai niekur nejuda, netgi nekalba apie judėjimą scenoje ir net nesiruošia atlikti kokį nors veiksmą. Vadinasi, šiuo atveju scena tampa vieta, kur mes girdime šneką arba skaitome tekstą. Jo nuomone, veiksmo dramą turi pakeisti sielų drama.

Šioje dramoje vaizduojamos trys merginos, kurios gedi prie jų draugės katafalko. Gal netgi galime pasakyti, kad čia girdime tris balsus, nes mes nežinome, kokia yra tų merginų išvaizda, koks jų tikslus amžius ir pan. Jos dar užsimena apie jūreivį, kuris gyvena vienos iš jų svajonėse, tačiau joms iškyla klausimas, ar tik jos visos nebus to jūreivio svajonė. Tai rodo, kad jūreivis, kuris nėra dramos personažas, kreipia jos veiksmą tam tikra linkme.

Merginos nori prisiminti praeitį, papasakoti, kas jos buvo, kuo būtų galėjusios būti, kaip jos tapo tokios, kokios yra, nes, jų manymu, praeitis – ne kas kita kaip svajonė. Tačiau svarbiausia nenutraukti svajonių žavesio, kurį gali pažeisti paprasčiausias judesys. Viena iš merginų net perspėja: „Ne, nesistokite. Tai būtų judesys, o kiekvienas judesys nutraukia svajonę.“ Vadinasi, statiškumas čia suvokiamas net ir tiesiogine prasme. Kartu reikia atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju pati svajonė pakeičia veiksmą. Užtat jūreivis, egzistuojantis tik svajonėje, iš esmės tampa lemtinga dramos jėga.

Šią dramą galima suvokti ir kaip dramą apie lemtį, nes bėga laikas ar mes praeiname, o katafalkas tarsi primena, kas laukia mūsų visų. Merginos neturi konkrečių vardų ir yra įvardytos kaip Pirmoji, Antroji ir Trečioji, jas labai sunku atskirti vieną nuo kitos ir galima sakyti, kad jos yra tarsi vieno personažo trys pavidalai. Visos jos scenoje plevena tarsi sielos, apimtos savotiško transo, kuris jas sviedžia į ribinę situaciją tarp tikrovės ir svajonės. Netgi jų žvilgsniai nesusitinka ir jos nežiūri viena į kitą.

Dramos veiksmas vyksta naktį, nes, anot vienos merginos, šviesoje svajonės užsnūsta. Svajonei tenka labai svarbus vaidmuo, nes, visų pirma, svajonė niekada nesibaigia, o jei žmogus apsieina be svajonių, jis paprasčiausiai greičiau miršta. Šitaip Pessoa tarsi iš kitos pusės negu Maeterlinckas prieina prie mirties temos, nes pastarajam mirtis išnyra tarsi akivaizdus dalykas, tačiau ne kiekvienas ją įžvelgia.

Be abejonės, daugiausia minčių skaitytojui dramoje sukelia jūreivis, kuris joje taip ir nepasirodo. Gal čia jau į ateitį žvelgianti perspektyva, kai galiausiai Beckettas (beje, ėmęsis mokytis portugalų kalbos, kad galėtų skaityti Pessoa) privers savo pjesės personažus laukti Godo. Būtent savo svajonėje jūreivį regi Antroji mergina ir būtent jos svajonėje jis svajoja. Tačiau iškyla ir kitas klausimas: kokia yra jūreivio svajonė? Ar čia svajoja mergina, įsivaizduojanti jūreivio svajonę, ar čia svajoja jūreivis, įsivaizduojantis visą pasaulį. O gal tas jūreivis ir yra Pessoa?

Nepaprastai talpi ir įdomi, nors ir nedidelės apimties drama, už kurios kiekvienos replikos slypi painus minčių kamuolys. Iš jo ir narpliojasi skaitytojas, nuolat svyruodamas tarp tikrovės ir svajonės...

Pradėjęs skaityti JAV rašytojos Sigridos Nunez romaną „Draugas“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, išleido leidykla „Balto“), nejučiomis įsitrauki į savotišką polilogą, kuris aprėpia pasakotojos, dėstančios kūrybinį rašymą, ir jos mirusio draugo bendravimą, jos pašnekesius su draugo buvusiomis žmonomis, kartais net ir su šunimi Apolonu, kuris iki mirties priklausė jos draugui, beje, ir dėstytojui, ir rašytojui.

Pasakotojai sunku suvokti, kodėl jos draugas pasitraukė iš gyvenimo savo noru, nes atrodė kupinas gyvenimo džiaugsmo, nuolat megzdavo romanus su studentėmis ir ji tik stebėdavosi, kaip jam pasisekdavo išlipti sausam iš visų tų istorijų.

Jis atvirai sakė, kad „auditorija – erotiškiausia vieta pasaulyje“, ir savo šį polinkį parėmė netgi savo mokytojo, garsaus literatūros kritiko George`o Steinerio mintimi: „Erotizmas, užslėptas ar atviras, įsivaizduojamas ar faktiškas, neatsiejamas nuo mokymo...“ Tačiau, persiritęs į šeštą dešimtį, jis supranta, kad dabar jo kūnas jau nieko nebesuvilios. Ir tai tampa viena iš jo savižudybės priežasčių.

Beje, į jųdviejų pokalbį šia tema pasakotoja įtraukia ir Balzacą, ir Flaubert`ą, ir Hemingway`ų.

Dar viena svarbi tema, kuri juos sieja, yra, be abejo, rašymas. Pasakotoja prisimena savo draugo žodžius, kad rašyti yra be galo sunku. Rašymas nėra jokiu būdu savigalba, kaip daugelis mano. Jos geriau ieškoti lovos užtiesalų dygsniavimo būreliuose. Tačiau šiais grafomanijos laikais, jo nuomone, „visi nori rašyti lygiai kaip šikti“ ir tai veda tik į literatūros mirtį. Neatsitiktinai susidaro įspūdis, kad literatūra šiandien tampa merkantili, narciziška ir kartu praranda savo intelektualumą.

Šie svarstymai turėtų būti įdomūs literatūros studentams, nes yra labai subtilių pastebėjimų, tarkim, netgi naratologijos tema. Viena mama, prieš miegą skaitanti pasakas vaikams, nežino, kaip jiems atsakyti, kai šie paklausia, o kada pasakos herojai eis į tualetą. Arba kodėl romanuose merginos nesikalba telefonais, o važiuoja viena pas kitą į namus, kad aptartų kai kuriuos klausimus. Pasakotoja, dirbdama prekybos žmonėmis aukų terapijos centre, taip pat svarsto, kiek ir kaip literatūra gali ateiti į pagalbą prievartą patyrusiam žmogui, apskritai apie literatūros vietą žmogaus pasaulyje.

Vis dėlto, romane svarbiausia yra jos draugo šuns Apolono tema. Beje, jis vienintelis iš visų romano personažų turi vardą. Šį šunį jai įperša jos draugo buvusi Trečioji Žmona, nes jį įsigijęs jos vyras ir po jo mirties ji nepajėgianti juo pasirūpinti. Pasakotojos butas Niujorke be galo mažas ir ji pirmenybę teiktų katei, tačiau galiausiai sutinka su tokiu pasiūlymu, nors jos pastate šunų laikyti negalima. Taip jos namuose atsiduria Apolonas – dėmėtasis vokiečių dogas, be galo didelis (86 cm aukščio), sunkus (81 kg), ji jo neišdrįsta išvaryti nuo lovos ir miega ant pripučiamo čiužinio. Kita vertus, ji supranta, kad turėti šį šunį yra lyg turėti dalelę savo buvusio draugo.

Čia ir prasideda tikroji draugystės istorija, ji atskleidžia daugybę žmogaus ir šuns bendravimo niuansų. Pasakotoja sugeba užgniaužti Apolono širdgėlą, jam praradus šeimininką, suranda su juo bendrą kalbą. Ji tiek įsijaučia į šią draugystę, kad net ima svarstyti, kiek šuniui kainuoja jo pastangos, kad žmogus jį suprastų. Pasakotoja greit įsitikina, kad Apolonas turi puikią uoslę ir nujaučia, kad anksčiau jos butas buvo tikra kačių valda, ir jai įdomu, ką jis apie tai galvoja.

Ji mano, kad jie net gali turėti prisiminimų. Nėra ko stebėtis, jog ji užmiršta veterinaro perspėjimus, kad šuo neužvaldytų jos gyvenimo. Pasakotoja greit įsisąmonina, kad šunys yra nuoširdžiausi gedėtojai pasaulyje, tad jie kaip niekas kitas gali atlikti terapinę funkciją. Apolonas padeda ir jai įveikti savo skausmą.

Be galo nuoširdus, elegantiškas romanas, kupinas melancholijos, pasakojantis apie draugystę tarp žmonių, draugystę tarp žmonių ir gyvūnų, o kartu ir apie žmogaus ir knygos draugystę.

Literatūrologo Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt