Kultūra

2020.04.26 20:13

Kęstutis Navakas ant įkvėpto Rosinanto lėkė nežinia kur ir nebūtinai žinia ko

Julius Keleras, „Kultūros barai“2020.04.26 20:13

Nuo didžiosios scenos 2020 m. vasario 16-ąją nulipus Kęstučiui Navakui, ilgokai neatslūgo jam skirta užuojautos, atsiminimų, refleksyvaus liūdesio banga. Dabar norisi pasvarstyti, kas sudarė didesnę reiškinio Kęstutis Navakas dalį – gyvenimas ar kūryba ir kuris iš jų sparčiau seko šiame, neretai beprotiškai skubančiame smėlio laikrodyje.

Akivaizdu, kad „atminties erotika“ (Joyce Carol Oates terminas) Kęstučiui nerūpėjo, jį vežė dabarties ir ateities precedentai, pretekstai, avantiūros, prieš gerą dešimtmetį nuspalvindavusios ir gyvenimą, ir kūrybą, bet vėliau visa tai vėrėsi jau tik tekstų erdvėse.

Priešingai negu daugelis menininkų, jis įnirtingai, atvirai, kartais nuožmiai gynė kūrybos teritoriją, bet kartu be jokių skrupulų kūrė ir puoselėjo savo įvaizdį. Buvo tiek pat egocentriškas, kiek ir kūrybingas. Tai jį palaikė, leido išskleisti sparnus, o ambicingai gyvenimo pjesei suteikdavo netikėtų, spalvingų mizanscenų.

Prieš maždaug penkiolika metų yra sakęs: „Aš arba rašau, arba myliu.“

Prieš maždaug penkiolika metų yra sakęs: „Aš arba rašau, arba myliu.“ Kartais jis žeisdavo tą meilę, kartais – jinai jį, tačiau nepaneigiama konstanta išliko kūryba, tarsi didysis kraujo apytakos ratas, beprotiškai varantis į priekį. Kur? Kartais būdavo nelabai aišku. Šiaip ar taip, jis gyveno literatūra, rašymu, kurį neretai paversdavo publikos mėgstamu „žaidimu gražiais paviršiais“. Kęstutis to neslėpė.

Viename interviu juokavo, kad nuotykiams, panašiai kaip grybams, būdinga didžiulė rūšių ir formų įvairovė. O viena įspūdingiausių avantiūrizmo atmainų, žinoma, yra kūryba. Vieną nuotykį sekė kitas, gražūs paviršiai, kuriais mėgo žaisti, nuolatos keitėsi. Eilėraščiuose gerai sukaltas rimų burlaivis beregint virsdavo poetinės prozos tanklaiviu, gabenančiu emocinę ir intelektualinę navakišką energiją.

Kęstutis buvo „didžėjus“, beje, nuo šio užsiėmimo viename Kauno restorane jis ir pradėjo kūrybinę veiklą, – išmoningai kaitaliojo stiliaus vinilus, meistriškai manipuliuodamas kultūriniais kontekstais, vardais, poetinėmis formomis, žarstydamas sąmojus. Dendžio (kuriuo jis tikrai buvo) rankose įvairiais greičiais (kartais 33, kartais 78) sukiojosi balti kavos puodeliai, vyno taurės, taurynai, vėliau tekilos stikliukas, skaisčiai įsimylėjęs geometrinį pagreitį. Manding, ši metafora geriausiai apibūdintų gyvensenos šerdį, apibrėžtų bent jau išorinį poeto įvaizdį, kuriuo jis kruopščiai rūpinosi.

Dendžio (kuriuo jis tikrai buvo) rankose įvairiais greičiais (kartais 33, kartais 78) sukiojosi balti kavos puodeliai, vyno taurės, taurynai, vėliau tekilos stikliukas, skaisčiai įsimylėjęs geometrinį pagreitį.

Daug kas pabrėžia jo estetizmą (kadaise, kokiais 1985 ar 1988 m. siūlė man kartu rašyti estetizmo manifestą), žavisi aristokratišku skoniu, rafinuota elegancija – visa tai neabejotina tiesa. Tačiau sėkmingos pjesės dramatizmui išlaikyti reikia kontrasto, priešpriešos, šiurkštaus motyvo, temos permušimo, taip ir Kęstutis stengėsi jei ne išjuokti tą gerai matomą aristokratišką skonį, tobulus motyvus, elegantišką poetinį kalbėjimą, tai apversti jį aukštyn kojomis, pasitelkdamas įvairias stilistines priemones, kaitaliodamas temas ir nuotaikas. Naikinti klasiką, ją palaikant, – šis donkichotiškas motto jam labai tiko. Laisva dvasia, avantiūrizmas ir klasikinės formos, kurių tiek daug Navako poezijoje, puikiai derėjo tarpusavyje. Jokios prieštaros čia nebuvo – lyrikas nė kiek netrukdė avantiūristui ir vice versa.

Naikinti klasiką, ją palaikant, – šis donkichotiškas motto jam labai tiko.

Avantiūrizmui būdinga drąsa krėsti kvailystes, kurios sudrumsčia nuobodžią proto aritmetiką. Pėdas ir skiemenis stropiai skaičiuojantis poetas kartais lyg vaikas išmėtydavo viską aplink save, kad išradingas jo metaforas skaitytojai patys sudėliotų į vientisą, nevienareikšmę sistemą. Ant įkvėpto Rosinanto lėkdamas nežinia kur ir nebūtinai žinia ko, Kęstutis nenusisuko nuo meilės, garbės troškimo, neniekino publikos.

Kęstutis nenusisuko nuo meilės, garbės troškimo, neniekino publikos.

Mėgo literatūros festivalius, sambūrius, savo paties atžvilgiu neturėdamas nė lašo skepticizmo, bent jau kruopščiai jį slėpė. Drąsiai improvizuodamas ir gyvenime, ir kūryboje, pasiūlė etaloną, kuris nepripažįsta pesimizmo, atmeta neelegantišką, todėl nepateisinamą banalybę. Avantiūristui lyrikui nepriimtinas nei drovumo, nei gėdos perteklius – jam viskas galima, nes jis pats yra ir Don Kichotas, ir Sanča Pansa, ir net Rosinantas. Tad ko čia varžytis? Jojam! Svarbiausia – laisvė ir įkvėpimas. „Geri eilėraščiai nesensta, kiekvieną kartą juos skaitydamas išgyveni autentiškos akistatos nuostabą. Iš esmės visi geri eilėraščiai yra nusikaltėliai, klastojantys įprastus dėsnius, pagal kuriuos viskas nusibosta, praeina, suyra“, – rašė Kęstutis apie Antaną A. Jonyną, kurio poeziją ypač vertino. Mėgdavo sakyti: „Poetai skolų negrąžina.“

Nebuvo asketas, nors yra save taip apibūdinęs. Gal turėjo omenyje poetinių formų taupumą, žodžių saikingumą, nes kiti dalykai gerokai, net kategoriškai tam priešintųsi. Didžiulė asmeninė biblioteka (apie 5000 tomų), gerbėjų armija, išleistų knygų gausa ir nedviprasmiškai demonstruojama gurmano aistra, nevengiant kitų juslėms skirtų pagundų, liudija, kad poetas visais atžvilgiais buvo azartiškas, sklidinas gyvenimo džiaugsmo. Lūkesčių horizontas, progresuojant kataraktai, deja, negailestingai užsivėrė, tačiau išliko neabejotinai karnavalinis eilėraščių vitališkumas. Poetas nemačiomis keitė kostiumus, kaukes, manieras, intonacijas, kurdamas iliuziją, tarsi tos fiestos epicentre svaigstame kartu su autoriumi.

Byrono tomelį visada nešdavosi su savimi, kai gyvenimas išmesdavo jį iš namų.

Kęstutis mėgo germanų kultūrą, buvo beveik sudaręs didžiulę savo vertimų antologiją. Vokietijoje netrumpai gyveno, tad niekas nėra atsitiktina, nei viduramžių literatūra, nei minezingeriai. Nepamirštami ir anglų romantikai, ypač Byronas, kurio tomelį visuomet nešdavosi su savimi, kai gyvenimas išmesdavo jį iš namų. Puikiai išmanė šiuolaikinę lietuvių poeziją, turėdamas griežtai apibrėžtą kritinį požiūrį į kai kuriuos autorius, į kai kurias knygas. To neslėpė. Kam simpatizavo, liudija dvi jo sudarytos poezijos antologijos „Dar penkios minutės nakties“ ir ką tik pasirodžiusi „Lyrika plius“.

Yra užsiminęs, kad paskutines poezijos knygas rašė kitaip. Manyčiau, ten svarbesnis įkvėpimas, o ne šachmatų lentos plokštuma, ant kurios figūros dėliojamos nors išradingai, bet pagal racionalias taisykles. Kita vertus, kas žino? Autoriaus nebepaklausi, o jeigu tai ir būtų įmanoma, vargu ar jis pasakytų. Meilės ir mirties motyvai, Navako tekstuose susipinantys, susikryžiuojantys itin muzikaliai, ironiškos kaukės, net poeto laikysena patvirtina, kad yra tekę išgyventi ir itin sunkių akimirkų, kurias stojiškai nutylėdavęs, skaudžią patirtį intuityviai sublimuodamas į meninius tekstus.

Navako tekstai atskleidžia šiuolaikinės poetinės kalbos įvairovę. Liudija meistriškumą, tobulumo geismą, neprėską gyvenimo skonį.

Summa summarum, Navako tekstai atskleidžia šiuolaikinės poetinės kalbos įvairovę. Liudija meistriškumą, tobulumo geismą, neprėską gyvenimo skonį. Poetas atsisveikino kaip nenugalėtas generolas, kuris priblokšdavo fantazijos šėlsmu ir neįveikiamu užsispyrimu, net jeigu jo gyvenimą ir kūrybą vertintume kaip lengvabūdišką, sykiais gąsdinančią avantiūrą.