Kultūra

2020.02.20 18:50

Vasario 16-ąją išėjęs Navakas poetinį kelią baigė mįslingu simboliu – juodu stačiakampiu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.02.20 18:50

Knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) pristatė Kęstučio Navako eilėraščių rinktinę „Poetas pamiršta pavarde“. Savęs naikinti nesiliovusiam kūrėjui pritrūko vos kelių dienų, kad ją išvystų.

Po K. Navako mirties, laidotuvių LLTI Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis knygos sutiktuvių renginį pasiūlė vadinti „Be ašarų“. Rašytojas Alvydas Šlepikas paaiškino: po poeto mirties vasario 16-ąją feisbukas tiesiog sruvo ašaromis, tačiau per laidotuves daugelis tų ašarotojų taip ir nepasirodė.

Renginio dalyviai išvydo poeto Benedikto Januševičiaus (jutube – „Žiemos žodžiai“) užfiksuotus archyvinius kadrus iš praėjusių metų „Poetinio Druskininkų rudens“. Į jį K. Navakas atvažiavo neįgaliojo vežimėlyje, jame sėdėdamas skaitė eilėraščius. Sunkiai, kartais ir neaiškiai.

Po šio epizodo B. Januševičius prisiminė vieną pirmųjų pažinties su K. Navaku epizodų. Tai įvyko 1994 metais po „Naktinių skaitymų“ savaitgalio Rašytojų sąjungoje. K. Navakas buvo tų metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas, daugiau laiko praleisdavo Vilniuje.

„Pirmadienį į „Suokalbio“ kavinę susirinko skaitymus išgyvenę „kariai“, bet šeimininkė juos greit išvijo. Tada K. Navakas, Jurgis Kunčinas, viena jauna poetė ir aš atsidūrėme Sereikiškių parke. Buvo labai šalta, kažką kalbėjomės, kol galų gale patraukėme namo“, – pasakojo B. Januševičius.

Jis dalyvavo K. Navako knygyno „Septynios vienatvės“ Kaune atidaryme, o pastaruosius 20 metų santykiai buvo kiek išblėsę. B. Januševičius teigia dažniau filmuojantis jaunuosius poezijos kūrėjus, žinomų veidų privengia. Tačiau pats kiek nustebo, kad ir per pastaruosius 10 metų jis rado 14 su K. Navaku susijusių epizodų, iš kurių susidarytų net 104 minučių trukmės įrašas.

Reikalas tas, kad „Gyvosios poezijos“ serijos knygos, tarp jų ir „Poetas pamiršta pavarde“, leidžiamos su kompaktine plokštele, kurioje skamba paties poeto įgarsinti eilėraščiai.

Serijos vyriausiasis redaktorius G. Vaškelis papasakojo, kaip K. Navakui siūlė kuo greičiau imtis rinktinės sudarymo. Pirmoji paraiška dėl finansavimo Lietuvos kultūros tarybai buvo išsiųsta prieš trejus metus. Deja, ir tada, ir po metų ekspertai ją atmetė. „Jiems tokie dalykai per subtilūs“, sakė G. Vaškelis.

Galiausiai ledai pajudėjo praėjusį pavasarį. Iš pradžių planuotas studijinis įrašas, tam net rasta studija Kaune. „Tačiau vasarą Kęstutis aprimo, pradingo. O rudenį pasirodė neįgaliojo vežimėlyje“, – pasakojo leidėjas.

Raumenų atrofijos kamuojamas poetas įgarsinti savo kūrybos jau nebepajėgė, skaityti atsisakė. Todėl įrašų imta ieškoti LRT RADIJO archyvuose. Ir tikru išsigelbėjimu tapo B. Januševičiaus kauptas vaizdo archyvas.

Knygos „Poetas pamiršta pavarde“ sudarytoja Virginija Cibarauskė teigė, esą rinktinės pavadinimas taikliai nusako K. Navako gyvenimo poeziją ir pačios poezijos esmę. „Jis mėgo žaisti vaidmenimis, dažnai gana priešingais. Jis realiai gyveno savo poezijoje“, – teigė V. Cibarauskė.

Anot jos, ankstyvieji eilėraščiai labiau priminė bakchantišką puotos atmosferą, o vėlyvieji buvo tamsesni, niūresni, juose daugiau vienatvės.

Paskutinis K. Navako rinkinys „Šeši šeši“ atsidūrė leidyklos „Apostrofa“ vadovės Giedrės Kadžiulytės rankose. Tai paskutinė trijų rinkinių ciklo, kurį sudaro „100 du“ ir „Net ne“, dalis. „Rankraštį jis man atsiuntė vasario 3 dieną. Pridūrė: pamatysi, 3 dalis kiek pasikeitė. Atsivertusi pamačiau, kad trečia dalis „Vienas“ tėra juodas stačiakampis“, – pasakojo leidėja.

Taip pat skaitykite