„Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams paraiškas šiemet teikę šokio filmų kūrėjai jau sulaukė žinių iš Kultūros ministerijos – komisija nusprendė nevertinti šių kūrinių, rašoma Lietuvos šokio informacijos centro pranešime žiniasklaidai. „Priimdama nagrinėjamą sprendimą Komisija rėmėsi premijavimo nuostatais“, – tvirtina „Auksinių scenos kryžių“ komisijos pirmininkas Martynas Petrikas.
„Kaip nutiko, kad šokį į ekranus perkėlę ir taip pandeminiais 2020-aisiais prie naujos kultūros realybės prisitaikę šokio srities menininkai neteko teisės tapti lygiaverčiais apdovanojimų konkurso dalyviais?“ – klausia šokėjai.
„Auksinių scenos kryžių“ komisijos pirmininkas M. Petrikas LRT.lt tvirtino, kad Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija vadovaujasi Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų įsteigimo ir profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo nuostatais. Šio dokumento 11 punkte teigiama: „Kartu su siūlymu pateikiamas scenos meno kūrinio vientisas ir nesumontuotas vaizdo įrašas skaitmeninėje laikmenoje arba pateikiama nuoroda į vaizdo įrašą, esantį viešai prieinamoje interneto svetainėje.“ „Priimdama nagrinėjamą sprendimą Komisija rėmėsi šiuo punktu“, – tvirtina M. Petrikas.
„Kultūros ministerijos laiškuose šokio filmų kūrėjams nurodytas argumentas – šokio filmai yra video-, o ne scenos meno kūriniai. Bet ar tikrai? Visų pirma, šokio filmų kūrimas Lietuvoje finansuojamas per Lietuvos kultūros tarybos Šokio, o ne Kino srities programą. Šokio filmų recenzijas taip pat rašo scenos menų, o ne kino kritikai. Verta pažvelgti ir į žanro istoriją“, – tvirtinama Šokio informacijos centro pranešime.
„Vienas pirmųjų videomeną šokyje pradėjo naudoti postmodernaus šokio pradininkas Merce`as Cunninghamas, – komentuoja šokio kritikė ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė. – Eksperimentiniai 20 a. septintojo dešimtmečio ir vėliau sukurti Cunninghamo šokio kūriniai vaizdo kamerai – tai šokio filmų pirmtakai. Per kelis dešimtmečius jo ir vėliau kitų choreografų sukurtos įvairios šokio filmų atmainos laikomos inovatyviais meno kūriniais. Šių stilistinę įvairovę pabrėžiančių terminų kaip moving-picture dance, screen dance, video dance, dance for camera, film dance, cine dance ir kt. vertimo į lietuvių kalbą vis dar neturime.“
Anot I. Gerbutavičiūtės, Merce`o Cunninghamo „Variations V“ (1966), Yvonne`os Rainer „Hand Movie“ (1966), trupės DV8 Physical Theater „Dead Dreams of Monochrome Man“ (1990) ir „Enter Aschilles“ (1995), daugybė Matso Eko Cullbergo baleto trupės baletų televizijai, Williamo Forsythe`o „One Flat Thing, Reproduced“ (2006) ir kt. yra chrestomatiniai šokio filmų pavyzdžiai. Apie juos, anot jos, mokoma ne kino, bet šokio istorijos paskaitose, nes ir meno žanras pirmiausia čia yra šokis, o ne kinas, pirmiausia kuriama choreografinė idėja ir kompozicija, o ne kinematografinis naratyvas.
„Labai apmaudu, kad „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nariai šokio videomene neįžvelgia tarpdiscipliniškumo, žanrų vystymo ir jų kismo svarbos visam Lietuvos kultūros ir meno laukui. Sakydami, kad „šokio filmai nėra šokis“, scenos menų kritikai parodo savo šokio istorijos žinių trūkumą, nesuvokia šokio meno kūrybos principų ir lieka užsisklendę tradicinių formų sąvokomis“, – teigia I. Gerbutavičiūtė.
M. Petrikas LRT.lt atsakė: „Meno žanrų apibrėžimas nepriklauso Komisijos darbo apimčiai. Komisija priimdama nagrinėjamą ir kitus sprendimus vadovaujasi formaliaisiais Nuostatų reikalavimais. Komisijos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma.“
Šokio sričiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje atstovaujanti Silvija Čižaitė-Rudokienė sako nesutinkanti su komisijos sprendimu nevertinti šokio filmų. „Manau, komisija negali prisiimti galios pozicijos nuspręsti, kas yra ir kas nėra scenos meno žanras. Galų gale, tai yra ilgas procesas, į kurį įsitraukia praktikai, teoretikai, mokslininkai, tyrėjai, kūrėjai“, – teigia S. Čižaitė-Rudokienė.
Anot jos, pagrindo iš vertinamų darbų išbraukti šokio vaizdo įrašų nėra net vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo apibrėžimu. Jame rašoma: „Profesionaliojo scenos meno kūrinys – pasitelkiant erdvinius, garsinius elementus ir (ar) judesį sukurtas originalus aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūrinys – spektaklis, koncertas ar kitas renginys.“ „Šokio kritikai ir Lietuvos šokio kūrėjai šokio videoįrašus traktuoja kaip vieną šokio meno žanrų, tad kaip komisija gali į tai neatsižvelgti? Retorinis klausimas, bet ar komisija yra galinti apspręsti žanrus ir principus?“ – svarsto S. Čižaitė-Rudokienė.
Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė teigia, kad liūdniausia šioje situacijoje yra tai, jog atmesti kūriniai, kurie tapo vienu iš Lietuvos šokio bendruomenės stiprybės ir kūrybiškumo įrodymų pandeminiame laikotarpyje.
„2020-aisiais dėl visiems suprantamų priežasčių dauguma šokio menininkų neturėjo galimybės kurti ir pristatyti tradicinės formos šokio spektaklių. Ne tik dėl savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinami ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatyta 11 šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkstančių peržiūrų bei geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto „Šokis plius miestas“ šokio videokūriniai. Manau, šie kūrėjai turi teisę būti įvertinti šokio meno kontekste“, – teigė G. Masteikaitė.
