Kultūra

2021.01.23 20:40

Pasaulio pripažinta Nijolė Adomėnaitė – tėvynėje beveik nežinoma: jos filmai ardė sovietmečio tylą

Liucija Armonaitė2021.01.23 20:40

Nijolė Adomėnaitė – pasaulinį prižinimą pelniusi, tačiau Lietuvoje mažai žinoma menininkė. Rezistentų dukra susiejo savo gyvenimą su Rusija, režisavo teatre ir kine, ėmėsi draudžiamų, nepatogių SSRS istorijos temų. Paskutiniais imperijos metais pralaužė tylos ledus filmu „Koma“ – pirmuoju kino kūriniu apie moterų lagerį stalinizmo epochoje. Drąsi juosta įrašė lietuvės pavardę į 20 amžiaus kino istoriją.

N. Adomėnaitė (1958–2009) gimė, mokyklą baigė Kaune, studijavo Vilniaus universitete, išvyko į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), Maskvą kur teatro režisūros mokėsi pas garsiausius režisierius ir pedagogus – Oskarą Remezą, Georgijų Tovstonogovą.

Nijolė režisavo Klaipėdos, Leningrado, Čeboksarų, Charkovo dramos teatruose ir – pasuko į kiną. Nors sukūrė vos šešis filmus, du – „Koma“ ir „Namas ant smėlio“ – išgarsino ją visame pasaulyje.

Nauji faktai kūrybinėje biografijoje

Neseniai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų (LTMKM) pasiekė siunta iš Sankt Peterburgo – N. Adomėnaitės vyras, garsus Rusijos kino operatorius prof. Dmitrijus Dolininas perdavė daugiau kaip du šimtus 1985–1992 metais Nijolės siųstų laiškų, atvirlaiškių, kino festivalių raštų.

Šie unikalūs dokumentai atveria naujų talentingos lietuvių menininkės gyvenimo ir kūrybos detalių.

Tai antroji kino operatoriaus D. Dolinino dovana muziejui. Prieš 6 metus jis perdavė vertingų lituanistinių eksponatų – Lietuvoje mažai žinomos, daugiausiai Rusijoje kūrusios teatro ir kino režisierės N. Adomėnaitės asmeninį archyvą.

Tai tapo postūmiu papasakoti apie lietuvių menininkę, jos kūrybą: muziejuje surengta paroda, įvyko kūrybos vakaras, filmų retrospektyva.

2014 metais, solidarizuodamasis su Ukraina, nusipelnęs Rusijos meno veikėjas D. Dolininas pasirašė Sankt Peterburgo kinematografininkų sąjungos laišką „Mes su jumis!“.

Teatro grando pasiūlymas

Nijolė gimė 1958-aisiais, kai tėvas grįžo iš Intos lagerio. Mokėsi Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas anglų kalbos dėstymas.

1975-aisiais įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetą, anglų kalbos ir literatūros specialybę. Atėjo į Istorijos fakulteto „Požemio teatrą“, kurį įkūrė ir kuriam vadovavo Juozas Pocius, vėliau daug metų dirbęs Jaunimo teatre.

Kūrybinė „Požemio teatro“ atmosfera įkvėpė lemtingam žingsniui. Nebaigusi antro kurso Nijolė paliko universitetą ir 1978-ųjų vasarą išvažiavo į Leningradą, stojo į LGITMIK`ą (Leningrado valstybinis teatro, muzikos ir kino institutas), prof. G. Tovstonogovo dramos režisūros kursą.

Sėkmingai išlaikė visus kūrybinius egzaminus, o tada teatro grandas merginai pasiūlė... atvažiuoti po 5 metų, kai pasisems gyvenimo patirties.

1979-aisiais N. Adomėnaitė jau buvo Maskvoje, – įstojo į GITIS`ą (Valstybinis teatro meno institutas), prof. Oskaro Remezo vadovaujamą dramos režisūros kursą. Po 2 metų institutą paliko, grįžo į Leningradą.

Ten, prisiminusi G. Tovstonogovo patarimą semtis patirties, įsidarbino sanitare SSRS Mokslų akademijos ligoninės reanimacijos skyriuje, dirbo kitur. O kai prasidėjo egzaminai į prof. G. Tovstonogovo kursą, vėl atėjo pas garbųjį meistrą.

Patyrė sovietų represijas

Nijolės tėvų – pedagogų, aktyvių rezistentų Vinco Adomėno (1909–1986) ir Birutės Pečiokaitės-Adomėnienės (1922–2015) – gyvenimą skaudžiai palietė sovietinės represijos.

V. Adomėnas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas ir pedagogas, „Vaidilos“ teatro aktorius valdžiai „užkliuvo“ 1947 metasi dėl pjesės „Sugrįžimas“ rankraščio. Teko bėgti iš Vilniaus, vėliau paliko ir Kauną.

Adomėnų šeima apsistojo Baltreliškių kaime, mamos Birutės tėviškėje. Ten V. Adomėnas palaikė „Geležinio vilko“ rinktinės partizanus, daug rašė į laikraščius „Partizanas“, „Laisvės žvalgas“.

Suimtas 1953-iaisiais, – okupacinis karinis tribunolas nuteisė 25 metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties.

B. Adomėnienė, likusi su mažamečiais vaikais, neteko mėgstamo mokytojos darbo, tačiau nepalūžo, atlaikė politkalinio šeimą lydėjusius sunkius išbandymus.

Iš tremties grįžęs vyras atvežė Intos lageryje rašytos knygos rankraštį – 45 sąsiuvinius, prirašytus šachtose, paprašė, kad Birutė baigtų jo darbą, jei pats nespėtų. V. Adomėno romanas „Kas apverks jų dalią“ pasirodė jau po autoriaus mirties...

Parengusi vyro knygą, pradėjo rašyti ir B. Pečiokaitė-Adomėnienė. Išleido keturias knygas apie rezistenciją. Viena jų – romanas „Penktas: nežudyk“ – fondo „Į laisvę“ konkurse pripažinta geriausia.

Godžiai gaudė naujus vėjus

1987 metais Nijolė baigė LGITMIK`ą Leningrade. Diplominis spektaklis – Michailo Roščino „Tik viltis“, režisuotas Klaipėdos dramos teatre (premjera 1987 m. balandžio 23-iąją). Tai buvo pirmasis šios M. Roščino pjesės, vėliau labai išpopuliarėjusios Sovietų Sąjungoje, pastatymas.

Spektaklyje aikštingos mergiotės vaidmenį puikiai atliko aktorė Valentina Leonavičiūtė. 1988-aisiais respublikos teatrų festivalyje Panevėžyje spektaklis buvo apdovanotas prizu už „Aktualų nūdienos problemų sėkmingą įprasminimą“, o festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ jam skirtas žiūrovų prizas.

Nijolės darbų sąraše – Charkove, Čeboksaruose, Leningrade režisuoti spektakliai, grožinės literatūros vertimai iš anglų į lietuvių ir rusų kalbas literatūriniams Lietuvos ir Rusijos žurnalams, leidykloms.

Jauna režisierė dėstė Sankt Peterburgo valstybiniame kino ir televizijos institute, dirbo Lietuvos Respublikos konsulate. Pastarasis darbas padėjo išsilaikyti per sunkmetį, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, vyravo drakoniški darbo santykiai, o menai ir juos kuriantys žmonės nelabai kam rūpėjo...

Tačiau Nijolė, regis, nelabai išgyveno dėl buitinių sunkumų. Priešingai. Ji godžiai gaudė perestroikos atpūstus naujus vėjus, kurie atvėrė archyvus, išlaisvino iki tol draustas nepatogias SSRS istorijos temas. N. Adomėnaitė savo gyvenimą ir kūrybą paskyrė kinui.

Kūrybos metas. Kinematografininkai N.Adomėnaitė ir D.Dolininas

Ištremta už Mariną Cvetajevą

1989-aisiais su savo pirmu vyru, kursioku Borisu Gorlovu, N. Adomėnaitė debiutavo kino studijoje „Lenfilm“ – Aleksejaus Germano vadovaujamame kūrybiniame susivienijime „Pervyj film“ pastatė vaidybinį filmą „Koma“.

Tai pirmasis kino kūrinys SSRS, atskleidęs moterų lagerio baisumą Stalino režimo metais. Nijolė, sumaniusi filmą, dalyvavo ir rašant scenarijų. Jai rūpėjo kuo tiksliau atskleisti dramatišką tos epochos istoriją, kai studentę, draugų būrelyje įkvėptai paskaičiusią Marinos Cvetajevos poeziją, suėmė ir ištrėmė į Šiaurę, moterų pataisos koloniją.

Ten mergina pamilo prižiūrėtoją karininką, bet buvo priversta jį įskųsti saugumui – kad išsaugotų jųdviejų vaiką... Filmas dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose Venecijoje (pelnė diplomą), Berlyne (pelnė diplomą), Roterdame, Jeruzalėje, Los Andžele, Vankuveryje, Monrealyje, kt.

1991 metais N. Adomėnaitė režisavo vaidybinį filmą „Namas ant smėlio“ („Lenfilmas“) pagal Tatjanos Tolstajos apysaką „Sonia“.

Filmas dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose Toronte, Los Andžele, Anžere (Grand Prix PROCIREP), Venecijoje (pelnė diplomą), Umbrijoje (pelnė prizą už indėlį į meną), Kanuose, kt.

„Namas ant smėlio“, įtrauktas į retrospektyvą „Rusijos moterų kinas“, kelerius metus keliavo po JAV miestus.

Įdomi detalė: muziką šiems filmams parašė kompozitorius Algirdas Paulavičius (1945–2007), daug metų Sankt Peterburge gyvenęs ir kūręs garsus muzikas: kompozitorius, dirigentas, pedagogas.

Rengėsi istoriniam filmui

1994-aisiais N. Adomėnaitė įsteigė kino studiją „Admiral“. Parašė scenarijų, su JAV ir Didžiosios Britanijos kinematografininkais rengėsi režisuoti bendros gamybos istorinį filmą „Ana ir Admirolas“. Tačiau sumanymas liko neįgyvendintas.

1996 metais Rusijos ir Amerikos moterų aljansas suteikė N. Adomėnaitei teisę būti RAMA (RAWA) garbės nare Rusijoje ir Amerikoje.

Režisierė sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Nuolankus, bevardis tarnas“ (1996) apie Sankt Peterburgo istorinį priemiestį – Petro I pastatytą imperatoriškų pastatų (1714–1728) ansamblį Peterhofą.

Dalyvavo kuriant televizijos serialus „Pelenės medžioklė“ (2000), „Ešelonas“ (2004). Pastarajame seriale su Nijole dirbo antrasis jos vyras – garsus Rusijos kino operatorius D. Dolininas.

Vis dėlto, pasak D. Dolinino, jiedu ypač brangino ne serialą, o pilnametražį dokumentinį filmą „Monologai apie Ilją Averbachą“ (2004). Nes tai buvo filmas portretas apie jų bičiulį, legendinį „Lenfilmo“ kino režisierių. D. Dolininas filmavo jo garsiausius filmus „Svetimi laiškai“ (1975), „Meilės prisipažinimas“ (1977), „Farjatjevo fantazijos“ (1979), „Balsas“ (1982).

N. Adomėnaitė mirė 2009 metais nuo infarkto. Toje pačioje Sankt Peterburgo ligoninėje, kur dirbdama sanitare, sėmėsi gyvenimo patirties...

Susirašinėjo su Blekaičiu

LTMKM pasiekę lietuvių, anglų, rusų kalbomis rašyti laiškai, atvirlaiškiai, oficialūs kino festivalių dokumentai atspindi itin aktyviai Nijolės gyventus 1985–1992 metus: tarptautinį pripažinimą, susirašinėjimą su JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, kitų valstybių kūrėjais ir kino festivalių vadovais, atskleidžia iki šiol nežinomas detales apie draugystę su žmonėmis, kaip ir ji pasišventusiais kūrybai.

Ypač daug laiškų iš JAV, Naujojo Orleano. Ten gyvenantį, daug po pasaulį keliaujantį režisierių, kino teoretiką, pedagogą, kino festivalių Naujajame Orleane rengėją Andrew Hortoną ir N. Adomėnaitę siejo ir kūrybinis bendradarbiavimas, ir miela bičiulystė, kai festivalio apžvalgą ar filmo analizę papildydavo linkėjimai nuo žmonos Odetės ar mažametės dukros piešinys...

Ypač jautrūs laiškai iš Garliavos – juose mamos pasakojimas apie darbą su tėvo knygos rankraščiu ir... įdėta 1952 metų pažymėjimo kopija. Dokumentas liudija, kad tėvas, laisvės kovotojas, slapyvardžiu A. Uosis, už nenuilstamą talkininkavimą pogrindžio spaudoje, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo apdovanotas III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

Ypatingos vertės Jurgio Blekaičio (1917–2007) laiškai iš JAV. Pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje diplomuotas teatrologas, režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, „Amerikos balso“ Vašingtone vedėjas 1991-aisiais pasakoja apie savo gyvenimą, kad jau kelerius metus rašo Lietuvos teatro istorijos knygą, prisimena, kad Nijolės tėvo V. Adomėno pjesė „Svetimos plunksnos“ turėjo didelį pasisekimą Vilniaus „Vaidilos“ teatre, o pokary, iš atminties atkūrus tekstą, jis tą pjesę pastatė Hanau stovykloje, o vėliau Čikagoje.

Netikėtas atradimas – Algio Mečinsko, pravarde Spiritas (1957–1992), daug vilčių teikusio poeto, aktoriaus, režisieriaus laiškai-išpažintys, eilėraščiai iš kalėjimo...

„Manoji trejų metų „nebūtis“ jau greit baigsis, – 1989-ųjų gruodį rašė A. Mečinskas. – Išsinešiu rankraščius – pažiūrėsim, ko jie verti. Gal tikrai nereikės šio laiko suvis išbraukti iš gyvenimo. Optimizmo neprarandu. Turiu kuo tikėti, ko siekti, vardan ko kovoti.“

Šalia – eilėraštis, parašytas Šv. Kalėdų naktį per radiją besiklausant Bernelių mišių iš Arkikatedros...

Nes tai kūriniai apie meilę

Šiandien N. Adomėnaitės vyras prof. D. Dolininas dalijasi kino operatoriaus žiniomis ir patirtimi su studentais Sankt Peterburgo valstybiniame kino ir televizijos institute. Dalyvavęs kuriant apie 50 filmų (ne tik filmavo, bet ir režisavo, rašė scenarijus, net vaidino), menininkas įvertintas aukščiausiais Rusijos kinematografininkų apdovanojimais, pastaruoju metu daug dėmesio skiria fotografijai – rengia parodas, išleido kelis fotografijų albumus.

2016-aisiais D. Dolinino paroda „Tolima, artima...“ parodyta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tarp akimirkų, įamžintų įvairiuose pasaulio didmiesčiuose, pristatyti ir Lietuvoje sukurti darbai, Nijolės ir jos artimųjų portretai.

Puikiai žodį valdantis kino operatorius savo žmonos paveikslą įamžino ir grožinių kūrinių knygose – apysakose „Iliuzionas“, „Iliustratorius“. Paklaustas, kodėl rėmėsi prisiminimais apie Nijolę, trumpai atsakė: „Nes tai kūriniai apie meilę. Tik apie meilę...“