Kultūra

2021.01.16 14:10

Spektaklio jubiliejų mininti Birutė Mar: jaučiausi, tarsi vaidinčiau vaikams, kuriems apie tai garsiai kalbėti dar tabu

Aušra Gudavičiūtė2021.01.16 14:10

Dėl pandemijos ir jai suvaldyti įvesto karantino sustojo kultūros įstaigų, tarp jų ir teatrų, veikla. Tačiau tai, kad teatrai uždaryti, nereiškia, kad teatras mirė. Menininkų gyvenimas nesustoja: kūryba mezgasi ir skleidžiasi, ateina ir praeina sukaktys, kurių paminėjimai, kaip ir spektaklių premjeros, kaip ir planuotos gastrolės, nukeliami į geresnius laikus.

Ilgėdamiesi gyvo teatro, pasidomėjome, kaip karantino metą išgyvena teatro menininkė, žymiausia Lietuvos monospektaklių kūrėja Birutė Mar, sausį mininti vieno iš subtiliausių savo monospektaklių „Meilužis“ dvidešimties metų jubiliejų.

– Prieš dvidešimt metų, 2001-ųjų sausį, įvyko Tavo antrojo monospektaklio „Meilužis“ pagal Marguerite Duras autobiografinį romaną (išleistą 1984-aisiais, tais pat metais apdovanotą Goncourt`ų premija, į lietuvių kalbą išverstą Prano Bieliausko), premjera. Sveikinu su jubiliejumi! Jeigu ne pandemija, tikriausiai kalbėtumės susitikusios prieš šį spektaklį arba po jo kurioje nors Vilniaus erdvėje – juk „Meilužis“ dabar įtrauktas į Tavo įkurto Solo teatro repertuarą ir reguliariai rodomas Vilniuje bei kituose miestuose.

Be to, kaip ir kitus savo monospektaklius, nuolat pristatai „Meilužį“ tarptautiniuose teatro festivaliuose visame pasaulyje, jis skina laurus. Apie šį spektaklį esi sakiusi, kad tai vienas rizikingiausių Tavo scenos eksperimentų, kad M. Duras romanas ilgokai užsigulėjo ant Tavo rašomojo stalo viliodamas inscenizacijos ir atlikimo scenoje galimybe. Išties, koks buvo tas impulsas, anuomet paskatinęs dar tik pradedančią monospektaklių kūrėją imtis tokios atviros, apnuoginančios, gal net skandalingos (spektaklio herojei – tik penkiolika metų) medžiagos? Kas Tau joje buvo svarbiausia?

– Taip, „Meilužiui“ sukanka jau 20 metų. Planavome šį spektaklį parodyti sausio 20-ąją, premjeros dieną, po dvidešimties metų... Rengiausi pasidalyti su žiūrovais ir savo kelionės po Vietnamą dienoraščiais, nuotraukomis – keliavau ten prieš keletą metų aplankyti M. Duras „Meilužyje“ minimų miestelių, kuriuose autorė gyveno vaikystėje. Tai turėjo būti antroji, autobiografinė, vakaro dalis, kurioje būtų įvykęs ir susitikimas su spektaklio kūrėjais: kompozitoriumi Antanu Jasenka, dailininkais Artūru Šimoniu ir Jolanta Rimkute, videomenininku Andriumi Jakučioniu. Norisi tikėti, kad šis planuotas vakaras vis tiek įvyks pavasarį.

Anuomet svarbiausias impulsas kurti spektaklį buvo paprastas – tai pirmosios meilės, aistros, santykių pažinimo tema, kurią M. Duras taip subtiliai perteikia „Meilužyje“. Šis kūrinys man – vienas gražiausių, atviriausių perskaitytų romanų apie meilę. Be to, veiksmas vyksta egzotiškoje aplinkoje – 20 a. ketvirtojo dešimtmečio Indokinijoje: tai prancūzės paauglės ir kino milijardieriaus meilės istorija. Norėjau, pasislėpusi už M. Duras žodžių, ir pati atsiverti, o sykiu – iš naujo išgyventi tą didelį jausmą scenoje... Bet ir labai bijojau liestis prie romano – jį perskaičiusi, spektaklį ryžausi kurti tik po kokių aštuonerių metų.

– Iš pat pradžių nėjai lengvu keliu: 1998 metais sukurtas pirmasis Tavo monospektaklis „Žodžiai smėlyje“ pagal Samuelio Becketto pjesę kėlė vienokių iššūkių, antrasis, „Meilužis“, – visai kitokių, bet ne menkesnių (Saulius Macaitis po „Meilužio“ premjeros 2001 metais rašė: „Fiziškai prikaustytą prie scenos S. Becketto heroję Vini „Meilužyje“ keičia ekspresyvi, prasmingų pauzių pertraukinėjama dinamika.“). Kokie pavojai tykojo pradedančios monospektaklių aktorės, inscenizuojant ir pateikiant žiūrovams M. Duras „Meilužį“?

Pati romano autorė jau buvo išreiškusi nepasitenkinimą ir nusivylimą 1992 metais sukurtu Jean-Jacques'o Annaud filmu (reaguodama į jį, perrašė romaną, pavadindama jį „Meilužis iš Šiaurės Kinijos“). Kaip pavyko išlaviruoti, kad spektaklis netaptų nei popsiškai saldžia ir sentimentalia (ar netgi vulgaria) pirmojo karto istorija, nei blankiu, bekrauju prisiminimu – juk istoriją ir romane, ir spektaklyje pasakoja sena moteris? Kokios pagalbos tuomet sulaukei iš režisierės Reginos Garuolytės?

– Kai kūriau spektaklį, pernelyg negalvojau, ar tai bus sentimentalu, ar ne. Tiesiog degiau ta medžiaga. Ir visi spektaklio kūrėjai ja degėme – ta energetika išliko ir muzikoje, ir vaizdo projekcijoje, ir scenografijoje. Nežinojome, kas iš viso to išeis, bet visi jautėmės lyg įsimylėję, M. Duras aistros apsėsti... Trūko racionalaus, išmintingesnio žvilgsnio, ir tuomet į pagalbą atėjo Regina. Ji – ilgametė Nacionalinio dramos teatro režisierių asistentė, su ja susipažinau atėjusi dirbti į teatrą.

Matydama mano užsidegimą, ji man labai padėjo jau kuriant pirmąjį spektaklį „Žodžiai smėlyje“ – dirbusi su įvairiais režisieriais, mokėjo taikliai įvardyti aktorines užduotis, į aktorinę kalbą vertė repeticijose apsilankiusio tuomečio Nacionalinio dramos teatro vadovo Rimo Tumino pastabas. Ir išsyk tapdavo aišku, ką ir kaip vaidinti. Ją pasikviečiau ir kurdama „Meilužį“. Nejučia pasidalijome užduotimis: aš rūpinausi savo pirmųjų spektaklių visuma, o ji padėjo man kurti aktorinę partitūrą. Be to, anuomet man dar labai trūko gyvenimo patirties ir išminties – Regina jos turėjo žymiai daugiau. Ji padėjo išsilaisvinti ir atsiverti – esu jai labai dėkinga, vadinu ją savo pirmųjų monospektaklių režisiere.

– Dar sykį pacituosiu S. Macaitį: „Neilgas, minimalių, bet tikslių detalių spektaklis, (...) ritmiškai toks turtingas, kad tariesi matąs kone visą žmogaus gyvenimą. (…) Spektaklyje žavi sunkiai derančių dalykų samplaika.“ Kaip manai, kas lėmė, kad spektaklis pelnė daugiau nei dešimtį pagrindinių apdovanojimų tarptautiniuose teatro festivaliuose ir buvo entuziastingai sutiktas netgi tokiose šalyse kaip Izraelis, Jungtiniai Arabų Emyratai, Libanas, Turkija, kuriose tradicijos itin griežtai smerkia spektaklyje atskleidžiamą aistra grįstą nesantuokinį ryšį?

– Išties unikalus „Meilužio“ likimas. Lietuvoje jis nebuvo kritikų liaupsintas, girdėjau jų priekaištų, kad aš „ne penkiolikmetė“, tik šviesaus atminimo S. Macaitis, anuomet man tikras autoritetas, parašė jautrią ir sykiu analitišką recenziją, apčiuopęs pačią spektaklio esmę. Tačiau netrukus po premjeros šį spektaklį parodėme žinomo režisieriaus Eugenio Barbos įkurto „Odino“ teatro surengtame festivalyje Danijoje. Taip prasidėjo „Meilužio“ kelionės svetur, kvietimai, su juo apkeliavome per dvidešimt šalių.

Net nustebau, prieš metus gavusi Čilės teatro festivalio rengėjos laišką: „Mačiau jūsų spektaklį „Odino“ teatre prieš keliolika metų, ar jūs jį dar rodote? Norėtume jį pakviesti...“ Tad pernai turėjome keliauti su „Meilužiu“ į Čilę... Bet ir Lietuvoje šiam spektakliui niekad netrūko žiūrovų – nei Nacionaliniame, nei vėliau – Mažajame, o dabar – Solo teatre.

Jau ateina visai kita žiūrovų karta, o M. Duras jausmų istorija universali visais laikais. Turbūt spektaklio sėkmę nulėmė mūsų talentingos komandos darbas – spektaklis itin minimalistinis, lakoniškas, estetiškas, nuostabi poetiška scenografija (jūra) ir vaizdo projekcija (į jūros bangavimą panašus cigaretės dūmelis ekrane), paveiki A. Jasenkos muzika. Man kaip aktorei beliko išsilaisvinti ir maudytis šioje puikiai sukurtoje spektaklio formoje.

O į Jungtinius Arabų Emyratus „Meilužį“ pakvietė ne išsyk. Iš pradžių festivalio vadovas, pamatęs spektaklį Vokietijoje, pasakė: „Kaip gaila, kad savo šalyje negalime parodyti.“ Bet po keleto metų pakvietė – arabiškuose kraštuose irgi keičiasi gyvenimas. Pamenu, ten (ir kitose griežtų tradicijų šalyse) vaidinant žiūrovai – daugiausia vyrai – klausėsi spektaklio teksto lyg slapčiausios išpažinties.

O kai salėje kažkam suskambo telefonas, visi puolė sutrukdžiusįjį piktai tildyti – kad tik ko nors svarbaus spektaklyje nepraleistų! Tuomet jaučiausi, tarsi vaidinčiau spektaklį vaikams, kuriems apie tai garsiai kalbėti dar tabu, užtat dešimt kartų įdomiau. Dieną po spektaklio festivalio dalyviai arabai net suko drovius žvilgsnius nuo manęs, jiems buvo nejauku... Šis spektaklis – toks trapus, rodos, tuoj subyrės. Viskas priklauso nuo žiūrovų atliepiančios reakcijos – jų pačių prisiminimų, išgyvenimų, kuriuos pajuntu scenoje.

– Vaidindama spektaklį jau dvidešimt metų, amžiumi vis labiau tolsti nuo savo herojės amžiaus. Tačiau spektaklio herojė dvilypė: ji – ir ta sena moteris, kuri apmąsto jaunystės patirtį, sukrėtimą ir „aistrą, nuo kurios galima numirti“. Ar metams bėgant spektaklyje labiau ryškėja būtent ta refleksyvioji, rimstančioji, vertinančioji pusė? Kokių naujų prasmių atrandi šioje prancūziškoje melancholijoje?

– Įdomiausia man kaip aktorei, kad romane (ir pjesėje) tą istoriją pasakoja dvi herojės: penkiolikmetė mergaitė ir brandi moteris, prisimenanti savo jaunystę (šį autobiografinį romaną M. Duras parašė septyniasdešimties). Kai įvyko premjera, man buvo trisdešimt, vadinasi, buvau arčiau penkiolikmetės. Tuomet buvo sunkiau suvaidinti seną, patyrusią moterį. Pamenu, kaip spektaklio finalinėje scenoje pernelyg stengiausi būti savimi pasitikinti, rūkyti cigarą ir kalbėti žemu gergždžiančiu balsu kaip dama...

O paskui, laikui bėgant, man keičiantis, keitėsi ir spektaklio prasmės. Ėmiau tolti nuo mergaitės ir artėti prie moters, įgyjančios vis daugiau gyvenimo patirties. Potekstėse ėmė rastis vis daugiau manęs pačios. Ir finalas darėsi vis natūralesnis, regis, nebereikia nieko vaidinti. Į save kaip buvusią penkiolikmetę ėmiau žvelgti labiau iš šalies, su ironija, šypsena. Kokia pati buvau juokinga ir graži savo naivumu premjeros metu. Šiandien spektaklyje man įdomiausia laiko – ir M. Duras herojės, ir mano pačios laiko – tema, laiko atsukimas atgal. Į „Meilužį“ galiu sudėti vis kitas savo – moters – patirtis. Tai be galo įdomu ir paveiku. Šiame spektaklyje keliauju jau ir per savo gyvenimą.

Nors... turbūt dar ne viską žinau, ką išgyveno septyniasdešimties sulaukusi M. Duras, rašydama apie savo jaunystę. Tikriausiai tik pasiekusi jos amžių suprasiu, kaip ištarti paskutinį spektaklio žodį „jūra“, aprėpiantį visą akimirksniu praskriejusį gyvenimą.

– Dabar dingtelėjo, kad Tavo aktorinėje kūryboje ryškus vaikystės, jaunystės, ankstyvųjų patirčių dėmuo: ir Antigonė, ir „Meilužio“ mergaitė, ir spektaklio „Ledo vaikai“ pasakotoja yra dar vaikai, dar galutinai neįžengę į suaugusiųjų pasaulį, dar nepraradę naivaus gebėjimo grožėtis, gėrėtis, tikėti ir pasipriešinti. Kažkuo vaikiškos ir spektaklio „Buda palėpėje“ japonės, kai nuvyksta į Ameriką, kurioje sudūžta visos jų iliuzijos... Naujausiame spektaklyje „Motinos pienas“ pagal Noros Ikstenos romaną viena iš veikėjų – taip pat mergaitė.

Atrodo, kad vaikystę sąmoningai esi pasirinkusi kaip gyvybinės energijos bei visų vertybių pradžią, kertinį akmenį, ant kurio statai savo kūrybos namus. Sykiu gal taip tarsi medžiagą pasitelki savo mergaitišką fizinę išvaizdą, kuri metams bėgant, rodos, nesikeičia.

– Apie tą mergaitišką fizinę išvaizdą dabar vis pagalvoju kaip apie Dievo dovaną – dėl jos spektakliuose galiu nesunkiai pavirsti vaiku. Galiu iki šiol vaidinti ir „Meilužį“ – spektaklyje daug plastikos ir kūniško veiksmo. Ir viduje man toji vaiko būsena – labai artima, pažįstama, dažnai aplankanti. Ji padeda gyventi, tarsi apsaugo savo tyrumu, šviesa, tikėjimu; ji kontrastuoja su kitomis – ego spalvomis.

Vidinis vaikas svarbus kiekviename vaidmenyje, ir tai labai paveiki sceninė būsena – tyros vaiko akys ir širdis. Į ją žvelgdamas žiūrovas atpažįsta savo asmenybės brangiausią, slapčiausią dalį, pažeidžiamumą ir tyrumą. Labai gražiai apibūdinai vaikystę – tai visų vertybių pradžia, kūrybos namų esmė...

– Pernai rugsėjį drauge su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu pristatėte premjerą – dar vieną spektaklį pagal M. Duras pjesę „Agata“ (į lietuvių kalbą išvertė Jurga Vilė). Tai dar viena neįmanomos, neleistinos, bet labai aistringos ir gilios meilės istorija. Kuo Tave traukia M. Duras?

Sprendžiant iš Lietuvoje matytų jos pjesių pastatymų (pvz., 1978 metų televizijos spektaklio „Muzika“, kuriame vaidino Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Šurna, arba 2008 metų „Muzika 2“, kuriame vaidino Viktorija Kuodytė ir Povilas Budrys), jos rašymas sunkiai pasiduoda veiksminiam, realistiniam, psichologiniam teatrui. Tavieji M. Duras pastatymai lyg ir arčiausiai jos poetinės, muzikinės teatro sampratos.

– M. Duras – visiškai unikali, ji kūryboje su niekuo nesitaiksto, yra savimi – galima ją mėgti, bet galima ir laikyti monotoniška. Jos autorinis kinas irgi daugeliui ne kinas. Bet tie, kas M. Duras monotonijoje ir melancholijoje pajunta jos teksto energetiką, virpesius, negali ja nesižavėti. Man M. Duras kūryba – tikra muzika. Ypač „Agata“. Ją repetuojant, mudviem su Andriumi kilo klausimas – kaip pasakoti šią jausmų istoriją?

Pjesės siužetas – brolio ir sesers susitikimas viloje prie jūros, kur juodu prisimena uždraustą paauglystės meilę vieno kitam, nuo kurios laikui bėgant nebegali išsivaduoti. Jų susitikimo dialoge – jokio veiksmo. Vien emocijos: skausmas, saldumas, ilgesys, pyktis, aistra... Tos emocijos prancūziškame teatre yra legalios, o lietuviškame – beveik tabu. Ieškojome visiškai poetinės, muzikinės kalbos. Manau, jei ir šio spektaklio likimas būtų ilgas – personažų kalboje muzikos rastųsi vis daugiau. Bet tai labai nelengva. Mes įpratę teatre psichologizuoti, ieškoti veiksmo. Išsyk patys cenzūruojame savas emocijas, kad tik neatrodytume pernelyg sentimentalūs...

– „Meilužyje“ pirmą kartą panaudojote ir vaizdo projekcijų ekraną, vėliau jis tapo nuolatiniu Tavo monospektaklių komponentu – tarsi scenos išplėtimu, už Tavęs atsiveriančia erdve. Apskritai labai rūpestingai kartu su scenografais, kompozitoriais bei kitais komandos nariais kuri savo spektaklio aplinką – erdvę, garsą, kostiumus, rekvizitą.

Klausantis Tavo istorijų apie vieną ar kitą spektaklyje veikiantį daiktą, atrodo, kad sceną apgyvendini Tau ypač svarbiais daiktais, tarsi įsikuri scenoje namus. Papasakok, kuo ypatingi „Meilužyje“ veikiantys daiktai.

– Tiesa, monospektakliuose mėgstu susikurti pasaulį su man artima estetika, minimaliu scenovaizdžiu, muzikos garsais. Tad mėgstu dirbti su bendraminčiais kūrėjais, kuriuos suprantu iš pusės žodžio, kurie panašiai jaučia scenos estetiką. Daiktų tuose scenos namuose visados nedaug, bet jie turi būti labai tikslūs. Trys svarbiausi daiktai „Meilužyje“ – kriauklė su vandeniu, granato vaisius ir kiniška skrybėlė. Šie daiktai – Indokinijos, vaikystės prisiminimai.

Dar cigaretė ir būtinai elegantiškas įdėklas jai – kaip iš nuotraukų, kuriose M. Duras, rūkanti senatvėje... Dar dažnai – smilkalai, prieš spektaklį pasmilkau sceną. Granato vaisius atsirado kaip aistros simbolis, jį nuluptą valgau spektaklio pradžioje – mergaitės, plaukiančios keltu, scenoje. Per vieną iš pirmųjų spektaklių ant žemės padėtą granato vaisių netyčia prispaudžiau ranka ir jis ištiško būtent per pirmosios nakties sceną kaip kraujo lašai... Paskui sąmoningai toje scenoje stengdavausi ranka suspausti ant baltų grindų gulinčią granato sėklelę.

Beje, dėl granato visuomet baisu, kad bus ne sezonas ir jų parduotuvėje nerasiu. Ta baimė atsirado po gastrolių su „Meilužiu“ Kolumbijoje – jau ten, atrodė, tikrai gausim nusipirkti šį vaisių. Bet apėję visas krautuves granatų neradom. Ką daryti? Tad Kolumbijoje, net sunku tuo patikėti, vietoj granato scenoje teko valgyti obuolį! O gastroliuojant Armėnijoje granato vaisiaus metafora buvo labai natūrali – ten nešioja sidabrinius granato vaisiaus papuošalus ant kaklo (armėnams tai meilės simbolis), ten mus tikino, kad kiekviename granato vaisiuje yra tiek sėklų, kiek metuose dienų.

Kiniška skrybėlė buvo pagaminta specialiai. Vėliau, keliaudama po M. Duras vietas Vietname, nusipirkau tikrą, bet ji lengvutė, mažesnė, tad spektakliui naudoju tą pagamintą, sceniškesnę. Vizualus atradimas projekcijoje – cigaretės dūmas. Iš pradžių ketinome ekrane vaizduoti jūrą, tekančią upę, rytietiškus kalnus. Bet vieną dieną vaizdo menininkas Andrius atėjo repeticijon ir, parodęs nufilmuotą vingiuojančią juostą, kuri priminė stilizuotą upės tėkmę, sako: „Spėkit – kas čia? Ogi nufilmavau cigaretės dūmą.“ Taip šis stiprus vaizdinys tapo spektaklio dramaturgijos leitmotyvu, vis pasikartojančiu tėkmės, vingiuojančio ir tolstančio gyvenimo įvaizdžiu. Gyvenimo, pranykstančio kaip cigaretės dūmelis...

Iš pradžių svarstėme, kaip spektaklyje sukurti vandens įvaizdį, – M. Duras kūrinyje vis minima jūros stichija kaip žmogiškų emocijų, gyvenimo patirčių, laiko gelmė. Taip atsirado blizgi balta scenos danga, kuri, melsvai pašviesta, virsta jūra. Prieš premjerą scenografas A. Šimonis norėjo, kad meilės scenoje vanduo lašėtų dar ir iš viršaus, net buvo atvedęs vamzdį iš grimo kambario. Bet atėję iš ryto pamatėme, kad dėl surūdijusių teatro vamzdžių visa užuolaidėlė ištepliota rūdimis... Tuomet vandens lašų atsisakėme, liko tik vanduo kriauklėje.

„Meilužyje“ sceninės dramaturgijos kūrimą diktavo būtent šie daiktai – vienas po kito atsirandantys prisiminimai: pradžioje, užsidėjusi kinišką skrybėlę ir lukštendama granato sėkleles, imu prisiminti ir pasakoti istoriją, o finale, laivu iškeliaudama į Prancūziją, nusiėmusi skrybėlę, palieku ją ant mirguliuojančios melsvos scenos dangos, jūroje – tarsi atsisveikindama su vaikyste.

– Vroclavo tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Wrostja“ 2004 metais gavai prizą už spektaklių trilogiją – „Žodžius smėlyje“, „Meilužį“ ir „Antigonę“. Įdomu, kad aktoriaus kūryba gali susieti, sujungti tokių skirtingų epochų, skirtingomis kalbomis parašytus, skirtingų stilių kūrinius. Kaip dokumentinės moterų kūrėjų istorijos susisieja „Poetė“, „Unė“, „Lietuviškoji Nora“ (pastarasis – ne monospektaklis).

Esi minėjusi, kad, pavyzdžiui, diptiku laikai savo spektaklius „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“. O kaip naujausias Tavo spektaklis „Motinos pienas“, ar jis kur nors prisišlieja? Sovietmečio kontekstas, regis, tik pastaraisiais metais pateko į Tavo kūrybos lauką.

– Praėjusių metų pavasarį ir vasarą kurtą „Motinos pieną“ parodėme dar tik sykį – monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine 2020 metų rudenį. Jo premjera Vilniuje dėl karantino atidėta. Šiuolaikinės latvių rašytojos N. Ikstenos iš dalies autobiografiniame romane, kurį į lietuvių kalbą išvertė Laura Laurušaitė, pasakojama motinos ir dukters istorija sovietmečiu: motina gimusi karo metais, duktė – 1969-aisiais. Tai ir mano, ir romano autorės gimimo metai. O baigiasi pasakojimas Baltijos kelio įvykiais ir Berlyno sienos griuvimu.

Vadinasi, tai ir mano laikas, mano vaikystė sovietinėje mokykloje. Perskaičiusi romaną, daug ką prisiminiau. Kaip jaučiausi augdama, kaip jautėsi mano mama. Tai savitas spektaklio „Ledo vaikai“ tęsinys. Tad irgi pasukau dokumentinio spektaklio keliu – ieškojau vaikystės nuotrupų: tėvų namuose atradau savo mokyklinius sąsiuvinius (karinio parengimo, istorijos pamokų, kur pripiešta sovietinių simbolių ir kariškų pogonų, prisiminiau, kaip mokėmės surinkti ir išrinkti kalašnikovą, šaudyti, ruoštis gynybai nuo priešų iš Amerikos...).

Bibliotekoje atradau savo vaikystės knygų su absurdiškomis iliustracijomis: kareiviai, šautuvai ir sovietiniai tankai; vėl prisiminiau kadaise mokykloje mums kaltas istorijas ir eilėraštukus apie vaikus mylėjusį Leniną, apie išaukštintus darbininkus, melžėjas ir darbo pirmūnus... Buvo įdomu atrasti jau pamirštą dokumentinę medžiagą – Brežnevo laidotuvių televizinius įrašus, rytinius TSRS radijo, televizijos signalus, prisiminti sovietinius multiplikacinius filmus, melodijas.

Tyrinėdama savo praeitį, vėl prisiliečiau prie to absurdiško dvilypio pasaulio, kuriame gyvenome mes ir mūsų tėvai, kaip tuomet augome ir kaip buvo plaunamos mums smegenys. Ir supratau, kad šiandien apie sovietmetį kalbėti labai įdomu, nes tai ir juokinga, ir skauda – kai imi galvoti apie sužlugdytus daugybės žmonių, mūsų tėvų ir senelių kartos, gyvenimus...

Labai laukiu šio spektaklio premjeros. Tai ir vėl susitikimas su savimi vaiku, paaugle mergaite. Ir su savo mama – netekusi jos prieš keletą metų, šį kūrinį irgi jaučiu kaip iš dalies autobiografinį. Spektaklyje vaidinu poliariškus mamos ir dukters vaidmenis.

Mamos gydytojos, sužlugdytos sovietinės realybės ir nebenorinčios gyventi, ir paauglės dukters, tikinčios šviesia sovietine ateitimi ir pasiryžusios tapti mama depresija sergančiai motinai. Medžiaga labai paveiki ir universali. Manau, ji bus įdomi ir jaunajai kartai, kuriai sovietinis laikas jau visiška egzotika, tačiau daug dalykų atpažįstama visiems: motinos ir dukters santykiai jautrūs ir dramatiški visais laikais.

– 2020-ųjų pabaigoje ir šių metų pradžioje Solo teatro feisbuko paskyroje pradžiuginote teatro gerbėjus paskelbę apie trumpų dokumentinių filmukų pasirodymą. Kiekvienas iš tų 15–20 minučių trukmės vaizdo siužetų pristato po vieną Solo teatro spektaklį. Kol kas jų – keturi: apie spektaklius „Antigonė“, „Poetė“, „Unė“ ir „Buda palėpėje“.

Lietuvoje tai kol kas novatoriškas spektaklių pristatymo būdas. Ėmėtės ir projekto profesionaliai nufilmuoti visus Solo teatro spektaklius. Papasakok daugiau apie šias karantinines teatro veiklas. Kada pasirodys vaizdo siužetai apie kitus spektaklius? Kuo dar gyvena Solo teatras karantino metu?

– Jau pavasarį, kai buvo sustabdyti darbai, viduje ėmė kunkuliuoti kūrybinė energija ir mintys, ką gi dabar nuveikti. Dokumentinių filmų idėja kilo žiūrint operos „Metropolitan“ pastatymus internete: tose laidose prieš spektaklį ar po jo kūrėjai pasakoja apie kūrybinį procesą, pristato autorių, sumanymą. Tai mane labai sudomino.

Be to, pati kadaise svajojau kurti kiną. Tad ir sumanėme šį projektą, jį parėmė Lietuvos kultūros taryba. Dėl jo ruduo tapo prasmingas, užsibrėžus į penkiolika minučių sudėti, papasakoti, fragmentais atskleisti spektaklio esmę, nuotaiką, kūrimo istoriją. Tai ir liudijimai apie mus, mūsų laiką.... Nes teatras – toks efemeriškas menas, tiek daug atradimų ir kūrinių lieka neužfiksuota.

Žiūrovų atsiliepimai liudija, kad tie filmai, kurie prieinami visiems viešai jutubo Solo teatro kanale, paveikūs ir jiems. Be to, profesionaliai nufilmavome ir sumontavome dalį repertuaro spektaklių, jie bus Solo teatro mediatekoje. Kitąmet planuojame tęsti šį projektą – sukurti filmus ir apie likusius repertuaro spektaklius.

O labiausiai laukiame nesulaukiame gyvų susitikimų – ir „Motinos pieno“ premjeros, ir „Meilužio“ po dvidešimties metų, ir visų atidėtų gastrolių... Ir laiko, kai vėl galėsime planuoti ir tai priklausys nuo mūsų.

– Ačiū už pokalbį. Priminsime žiūrovams ir skaitytojams, kad Solo teatro sukurtus dokumentinius filmus galima rasti jutubo kanale čia.