Kultūra

2020.11.28 15:54

Rašytoja Ruseckaitė: Salomėjos Nėries pasmerkimas – neteisingas

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2020.11.28 15:54

„Manau, Salomėjos Nėries pasmerkimas nėra teisingas. Nuo jos nenukentėjo nė vienas žmogus“, – pasakoja knygos „Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį“ autorė rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Apie apdovanojimus ir kontroversišką Salomėjos Nėries autobiografiją rašytoją kalbina LRT PLIUS laida „ 7 Kauno dienos“.

– Rodos, esate apdovanota visais įmanomais ordinais ir premijomis: Riterio kryžiumi, Kunigaikščio Gedimino, Vyriausybės kultūros ir meno premija. Taip pat visai neseniai pelnėte Salomėjos Nėries literatūrinę premiją. Šis apdovanojimas – brangiausias?

– Ko gero, taip. Salomėjos Nėries literatūrinė premija man brangiausia vien dėl to, kad aš rašiau biografinį Salomėjos romaną ir prie jo sugaišau nemažai laiko, nes reikėjo rinkti ne tik archyvinę medžiagą, į ją įsigilinti, bet ir daug skaityti.

Rašytojai, apie kuriuos pasakoju knygose, man tampa artimi lyg broliai, seserys ar tėvai. Salomėja man tapo tarsi vyresniąja seserimi, į kurios gyvenimą įsitraukiau ir labai dėl jos išgyvenau. Dėl to ši premija man – labai maloni.

Rašytoja Ruseckaitė: Salomėjos Nėries pasmerkimas – neteisingas

– Ko mes dar nežinome apie S. Nėrį? Ar teisingas jos pasmerkimas už atvežtą Stalino saulę? Regis, dėl kairuoliškų pažiūrų jai nebuvo leista mokytojauti Panevėžyje...

– Atsakysiu iš karto į antrąją klausimo dalį – tai nėra tiesa. Tuo metu ji neturėjo darbo, jai reikėjo pragyventi ir ji nelabai norėjo mokytojauti. Kadangi Salomėja buvo lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja, draugai padėjo jai gauti paties prezidento Antano Smetonos leidimą, kurį jis pasirašė ir leido mokytojauti Panevėžyje.

Iš tiesų tai buvo problematiška, nes visi jos kairuoliškas pažiūras žinojo. Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorius nebūtų galėjęs jos priimti taip paprastai, jeigu ne prezidento parašas. Įdomu tai, kad mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje ji sutiko mylimąjį skulptorių Bernardą Bučą.

O ar teisingas jos pasmerkimas? Žinoma, ne. Su vyrais rašytojais Petru Cvirka, Kostu Korsaku, Antanu Venclova ir kitais ji vyko į Maskvą „saulės parvežti“.

Reikia atsiminti, kad dėl S. Nėries nenukentėjo konkrečiai nė vienas Lietuvos žmogus. Ji nepasirašė jokių parodymų, skundų. Ji buvo jautri, rūpinosi ištremtaisiais į Sibirą, rašydavo Justui Paleckiui raštelius su prašymu padėti „tarybiniams žmonėms“.

Taip pat ji užsisukusi verkdavo, išgyvendavo, negalėdavo suprasti, kodėl žmones veža į Sibirą. Tiesa, negalime sakyti, kad poemą apie Staliną, kurią ši sukūrė per vieną naktį, kažkas stovėdamas su šautuvu šalia vertė rašyti. Sovietų Sąjungos žmonės jai pavedė parašyti poemą Josifo Stalino garbei, jos ištrauką rusų kalba ji 1940 metų rugpjūčio 3 dieną SSRS AT sesijoje, įtraukiant Lietuvą į SSRS sudėtį, perskaitė viešai. Tą kartą Salomėja su savimi turėjo knygą, perrištą lietuviška juostele. Ji norėjo ją perduoti Stalinui, sėdėjusiam keliomis eilėmis aukščiau, tačiau jo nepasiekė.

Ši poema jai atnešė garbę, ji buvo greitai išspausdinta. Salomėja gavo didžiulį honorarą, buvo išleista atskira knygelė. Ji išversta ne tik į rusų, bet ir į kinų bei kalmukų kalbas.

Salomėja negalėjo atsistebėti, kokia ji laisva ir į kiek daug kalbų jos kūryba verčiama. Ir tas buvo visiškai suprantama.

Kairuoliškų pažiūrų S. Nėris pasidarė dėl savo draugų, dėl to laiko, nes buvo turtingų tėvų dukra. Tai buvo savotiška ambicija, kad ji, moteris, tarp vyrų pripažinta, daug pasiekusi.

Bet manau, kad ji visą laiką abejojo sovietine sistema ir susivokė dėl trėmimų į Sibirą tada, kai ir Rusijoje tapo sunku. Visuomenės požiūris į Salomėją gali būti labai piktas tada, kai mes nesigiliname į buvusią situaciją. O gilintis reikėtų ne tik į istorines aplinkybes, bet ir patį žmogų.