Kultūra

2020.12.03 12:41

Garsus litvakas Markas Antokolskis nuolat grįždavo į Vilnių, čia surado ir antrąją pusę

Rasa Murauskaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.12.03 12:41

Vilnietis Markas Antokolskis dar jaunystėje susižavėjo humanistiniais idealais, rūpinosi tautinės žydų meno mokyklos kūrimu. Išgarsėjęs istorinių asmenybių ir religinės tematikos kūriniais, M. Antokolskis savo darbuose nevengė ir žydiškosios tematikos. Nors iš gimtojo miesto išvyko jaunystėje, ilgą laiką, kol pradėjo silpti sveikata, M. Antokolskis dažnai sugrįždavo į Vilnių, čia gimė ir dalis ryškiausių jo ankstyvųjų darbų.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusiems iškiliausiems litvakams prisiminti ir pagerbti. Dvidešimt septintasis pasakojimas yra skiriamas skulptoriui Markui Antokolskiui.

1843-ieji ir 1840-ieji – tokios dvi gimimo datos buvo siejamos su Vilniuje gimusiu skulptoriumi Marku Antokolskiu (tikrasis vardas Morduchas Antokolskis – LRT.lt). Būsimasis pasaulinio garso menininkas gimtajame mieste gyveno iki 18 metų. Labai anksti pamėgo piešti, mokėsi prancūzų kalbos, domėjosi istorija ir literatūra.


Penkerius metus Markas mokėsi drožybos, sakoma, kad tai ir paskatino jo skulptoriaus ambicijas. Jau ankstyvieji M. Antokolskio darbai buvo pastebėti – į Peterburgo dailės mokyklą jis įstojo gavęs Vilniaus generalgubernatoriaus žmonos rekomendaciją. Čia jis buvo įkvėptas humanistiniais idealais gyvenusių sutiktų rašytojų, dailininkų, kompozitorių ir kritikų.

„Markas Antokolskis visokeriopai rėmė kitus žydų kilmės dailininkus, litvakus, norėjusius kurti tautine tematika. Laiškuose savo draugams jis visada grįždavo prie minties, kad turėtų būti įkurta profesionali būtent žydų meno mokykla, ji mokyti turėtų priimti žydus.

Markas Antokolskis visokeriopai rėmė kitus žydų kilmės dailininkus, litvakus, norėjusius kurti tautine tematika.

1902-aisiais skulptoriaus labai mylimas mokinys Ilja Ginsburgas ir tapytojas Yehuda Penas ėmėsi iniciatyvos Vilniuje įkurti tautinę žydų meno mokyklą. 1904 metais buvo įkurta Vilniaus pramoninės dailės draugija, jai vadovavo skulptoriaus sūnus Levas Antokolskis. O 1905 metais atidaryta Vilniaus žydų amatų mokykla.

Į pastarąją buvo priimami mokiniai, nepaisant jų socialinio statuso, kilmės ir tapatybės. Būtent šioje mokykloje savo menininko karjerą pradėjo Lasaris Segallas“, – pasakoja menotyrininkė I. Šadzevičienė.

Apskritai, M. Antokolskis į skulptūras žiūrėjo tarsi į savotišką socialinį ir žmogiškąjį idealą. Lygiai taip pat kūryboje jam ypač svarbi buvo žydiškoji tematika. „Yra išlikęs jo įdomus kūrinys „Mefistofelio biustas“, įkvėptas Goethe`s „Fausto“, – toliau pasakoja Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadovė I. Šadzevičienė. – Biuste Antokolskis tarsi žaidžia tema, pajuokiamas antisemitizmas.“

Deja, bet M. Antokolskiui teko susidurti ir su pačia antisemitizmo banga, kilusia Rusijos imperijoje. Netrūko tų, kurie sakė, kad jis, būdamas žydu, negali vaizduoti Rusijos istorinių herojų. Apimtas liūdesio ir kartėlio, menininkas paliko Rusiją ir persikėlė į Paryžių.

Skulptorius vis sugrįždavo į gimtąjį Vilnių, čia surado ir būsimą žmoną.

Toliau M. Antokolskio kelias vedė į vakarus – Berlyną, Romą, Paryžių. Tačiau skulptorius vis sugrįždavo į gimtąjį Vilnių, čia surado ir būsimą žmoną. Tiesa, ilgainiui menininko kelionėms į gimtąjį miestą ėmė trukdyti silpstanti sveikata.

Visgi būtent Vilniuje gimė jo ankstyvieji kūriniai – „Žydas siuvėjas“, „Šykštuolis“. M. Antokolskis matė, kaip keitėsi, gerėjo jo neturtingo tėvo finansinė situacija, todėl kartais manoma, kad ši skulptūra tarsi atspindėjo skulptoriaus jausmus gimtajam Vilniui ir tėvui.

Labiausiai M. Antokolskis išgarsėjo istorinių asmenybių – carų skulptūromis, kūrė religinės tematikos darbus. Ypatingo įvertinimo sulaukė pirmaisiais 20 a. metais, tada Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje jo darbai buvo įvertinti Garbės legiono Komandoro kryžiumi.

Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje jo darbai buvo įvertinti Garbės legiono Komandoro kryžiumi.

1904 m. Vilniuje, Katedros aikštėje, buvo atidengtas M. Antokolskio kurtas imperatorės Jekaterinos Antrosios paminklas, tiesa, labai greitai, 1915 m., jis buvo demontuotas.

Markui Antokolskiui mirus, 1902 m. jo palaikus traukiniu gabenant į Peterburgą, sustota Vilniaus geležinkelio stotyje, kad čia su menininku galėtų atsisveikinti visi norintys tai padaryti jo gimtojo miesto gyventojai.

Pasakojimo apie Marką Antokolskį klausykitės ir radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.