Kultūra

2020.11.20 17:18

Lietuvių animatoriai garsėjo iki Disney ir skynė laurus sovietmečiu: prašė stiklainiuose atnešti tarakonų

Saulius Pilinkus, LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.11.20 17:18

Nors jų kūriniai nėra žinomi taip gerai kaip Walto Disney į pasaulį paleisti personažai, lietuvių kilmės animatoriai įsirašė svarbiuose šio žanro istorijos puslapiuose. ATR sukilėlio sūnus Vladislavas Starevičius pirmą filmą sukūrė dar 1910 metais, o jaunesnės kartos atstovės Gražinos Brašiškytės kūriniai pelnė apdovanojimų sovietmečiu.

V. Starevičiaus tėvas, lenkų karininkas, dalyvavo 1863 metų sukilime. Sukilimą pralaimėjus, būsimo kinematografininko tėvas pasitraukė į Maskvą, joje 1882-aisiais ir gimė V. Starevičius. Berniukui sulaukus 4-erių, mirė jo mama ir tėvas vaiką atvežė pas senelius į Kauną. Jame berniukas praleido jaunystę – 25 metus.

„Kartą sėdėdamas Žaliakalnyje ant suoliuko, jis pastebėjo du vabalus – pešėsi elniaragiai. Žiūrėdamas į vabalų kovą, Starevičius pagalvojo, kad gal būtų neblogai sukurti filmą apie tai.

Kitą dieną kartonine dėžute pasigavo vabalus, parsinešė namo, išsikirpo dekoracijas, pasistatė ant stalo, įjungė dvi lempas, kad būtų pakankamai apšvietimo, ir išleido du priešus į inscenizuotą areną“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros lektorius Gediminas Jankauskas.

Tiesa, nieko efektingo su išsigandusiais vabalais jam sukurti nepavyko.

Amžių aplenkusi lietuvių animacija: grakštūs Brašiškytės veikėjai ir Starevičius, kurį bandė prisikviesti Waltas Disney'us

„Paskui toptelėjo mintis, kad jeigu negali filmuoti su gyvais vabalais, galbūt juos užmigdyti eteriu, įverti į rankytes ir kojytes vielas, kad būtų galima judinti, ir pokadriniu filmuoti? Taip ir gimė elniaragių kova, unikalus visomis prasmėmis filmas, kuris išgarsino V. Starevičių dar jo pirmuose žingsniuose“, – kalbėjo V. Starevičiaus animacijos žinovas G. Jankauskas.

Pirmieji animatoriaus darbai iki šių dienų neišlikę, tačiau 1910 metais sukurta „Gražioji Lukianida“, taip pat su vabalais, išliko ir patenka tarp pirmųjų lėlinės animacijos filmų. Tuo metu, kai pagamintas šis filmas, W. Disney buvo 9 metai.

Nors čia gimė garsenybė, sovietinė Lietuva buvo bene vienintelis kraštas, kuriame iki 9-ojo dešimtmečio pradžios nekurta animacija, sako Nideta Jarockienė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) direktorė.

Pats V. Starevičius tuo metu kūrė Prancūzijoje, nesutikęs bendradarbiauti su W. Disney, buvo kiek primirštas, tačiau „Sojuzmultfilm“ produkcijos titruose dažnai buvo galima rasti kitą lietuvišką pavardę – G. Brašiškytės.

Gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, nuo 1937 metų ji mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau tęsė mokslus Maskvoje. Tikėdamasi kurti gimtinėje, G. Brašiškytė grįžo, tačiau netrukus suprato, kad darbo čia paprasčiausiai nebus, todėl grįžo dirbti į SSRS sostinę.

„Ji kiekvieną vasarą atvažiuodavo atostogų į Lietuvą, visada atveždavo paveiksliukų. Vasarojau ir pas ją pamaskvėje, vėliau ji daug sirgo, važinėjo mažiau. Labai ją mėgau kaip tetą, ji buvo šmaikšti, mėgstanti pasakoti, labai moteriška ir miela“, – pasakojo Daina Tilvytytė, LTMKM muziejininkė ir G. Brašiškytės dukterėčia.

„Ją išskėstomis rankomis priėmė studija „Sojuzmultfilm“, kuri kūrė visus pagrindinius animacinius filmus Sovietų Sąjungoje“, – sakė N. Jarockienė.

Bene žinomiausias jos kūrinys taip pat iš smulkių gyvių pasaulio – tarakonas. G. Brašiškytės kurtas animacinis filmas 1963 metais pripažintas geriausiu SSRS.

„Pirmiausia ji unikali tuo, kad buvo pirmoji profesionali animatorė iš Lietuvos. Atskira istorija, kaip ji tą tarakoną kūrė: enciklopedijas skaitė, studijavo tarakonų anatomiją, prašė draugų, kad jie stiklainiuose tų tarakonų jai neštų, tada suprato, kad jų yra įvairiausių rūšių. Tas filmas tikrai reto grožio“, – pasakojo N. Jarockienė.

V. Starevičiaus ir G. Brašiškytės meninis braižas skiriasi. Savo technika 20 a. Ezopu vadinamas V. Starevičius kūrė natūralistinius filmus, jo lėlės pasižymėjo ypač paslankiais veido bruožais, išraiškingomis emocijomis.

„Per daug natūralistiški jie man“, – taip sakė G. Brašiškytė apie V. Starevičiaus kūrinius ir savo piešiniuose ieškojo pasakiškumo, stebukliškumo, spalvų ir erdvių. Jos personažai – linksmi, satyriški, kiekvienas pieštas ranka.

G. Brašiškytė visą gyvenimą kūrė ir gyveno Rusijoje, Maskvoje, nors kai kuriuose jos darbuose galima įžvelgti sentimentų gimtajam kraštui, jo peizažams ir pajūriui. Į Lietuvą negrįžo ir V. Starevičius, jo kūrybinį palikimą Paryžiuje saugo dukra. G. Brašiškytės darbai turimi čia, Lietuvoje.

„Dailininkai juk savo turto labai nesaugo. Mes, kai su vyru nuvažiavome į jos butą, radome antresolėse sugrūstų visą aibę, buvo ir sulamdytų. Krovėme į dėžes, nešėme į pašto skyrių ir siuntėme į Vilnių, kai ką parsivežėme traukiniu iš Maskvos“, – pasakojo menininkės dukterėčia D. Tilvytytė.

Visas siužetas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.