„Kai atėjau į Šarūno gyvenimą, jam jau buvo daugiau nei keturiasdešimt. Per porą metų jis labai pasikeitė – baigėsi girtavimai, šėliojimai, klejojimai“, – LRT.lt sakė prieš dvidešimt metų išėjusio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno našlė Regina Violeta Šimulynienė.
Daugelis mums žinomų gyvų ir jau pasitraukusių klasikų skalsiai atsirėžė savo sėkmės ir populiarumo gabalėlį. O Š. Šimulyno (1939–1999) pavardė iškyla gerokai rečiau, nuošaliau.
Kūręs įstabius dalykus, sau skirtą laiką, atrodytų, išsėmė nepilnai atsiskleidęs, nepelnęs, ko yra vertas.
Kodėl taip atsitiko? Šis klausimas rūpėjo ir dailininko bičiuliui poetui Sigitui Gedai, 1999-ųjų vasarą rašiusiam: „Šarūno fenomenas dar tebėra mįslė, netgi tiems, kurie buvo jo draugai, pažįstami, bičiuliai. Kodėl?“
Mįslė neįspėta iki šiol
LRT.lt kalbinama dailininko antroji žmona Violeta minėjo kelias priežastis. Anot jos, Šarūnas buvo gana neparankus žmogus – kieto charakterio, užsispyręs, stačiokiškas. Tiesaus ir smarkaus žodžio. Savo nuomonę rėždavo be užuolankų, drąsiai. Kaip kirviu nukirsdavo. Tai trikdė žmones.
Antra, neturėjo ir nenorėjo turėti jokių reikalų su sovietų valdžia ir jos pateptaisiais. Nepadarė nė vieno anai santvarkai ideologiškai parankaus darbo. Nė vieno. O atsisakymas juos kurti dažniausiai reiškė nuošalę, paraštę, marginalo kelią.
Trečia, nesimeilino tada lietuvių dailės pasaulėlyje šeimininkavusioms personoms, nėjo į „panibratstvas“ su meno funkcionieriais. Laikėsi atokiau. Galbūt ne savo noru, o pamokytas skaudžių patirčių, nutvilkytas gyvenimo.
„Sudėtinga asmenybė, bet žmogus buvo labai geras“, – pabrėžė V. Šimulynienė.
„ArtVilniaus“ sensacija
2019 rugsėjo 18-ąją Š. Šimulynui sukaktų 80 metų. Jo ekspozicija „ArtVilniaus“ mugėje tapo mažyte sensacija. Unikaliais menininko darbais – grafika, tapyba, skulptūra – mėgavosi jį neblogai pažįstantys žiūrovai.
Sudomino jis ir nieko nežinančius: Kas tas autorius modernistine maniera? Kodėl jo vardas nutylimas 20 amžiaus antros pusės lietuvių dailėje? – galbūt gūžčiojo pečiais jie.
Atėjo ir tie, kurių žodis daug ką pakeitė dailininko gyvenime anais laikais. Atėjo reikšdami susižavėjimą, lyg atsiprašydami. Nors toks mandagumo reveransas jau mažumėlę pavėluotas.
Tarsi žemė žinotų
Žvelgiant iš šalies gali kilti įspūdis, kad Šarūno gyvenimas susiklostė taip, lyg pati apvaizda ar lemtis jam būtų pavydėjusi kūrybinės sėkmės, garso, titulų.
Ir charakteris grūdintas ne pačiu palankiausiu metu – per karą. Veliuoniškių Aldonos ir Justino Šimulynų šeimoje Šarūnas buvo vyriausias iš keturių brolių. Karo laiko vaikams niekas neprilygo gyvybingumu, noru išlikti, įsitvirtinti.
S. Geda rašė: „Jis buvo bene stipriausias iš tos generacijos... Gimęs prieš pat 1940-ųjų okupaciją... Tarsi žemė žinotų, jog reikia išleisti pačius stipriausius iš savo gelmių...“
Šiltesni santykiai susiklostė su tėvu. Nes mama, lietuvių kalbos mokytoja, galbūt daugiau reikalavo, namuose laikėsi griežtos tvarkos – kaip kitaip suvaldysi penkis vyrus.
Tėvas buvo savotiškas tų laikų verslininkas. Supirkęs obuolius iš Veliuonos apylinkių sodininkų, traukiniais danginosi į Sovietų Sąjungos tolumas jų parduoti. Iš ten grįždavo įsigijęs visokių daiktų, kilimų, indų.
„Laimingiausia“ gyvenimo diena
Pokaris šeimą išginė į Kauną. Tėvai vertė sūnus mokytis muzikos. Šarūnas, Gediminas, Rimtenis ir Algis stojo į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Šarūnas pradėjo skambinti pianinu.
Tačiau labiau mėgo piešti, drožinėti. Iš kaulinių pianino klavišų yra išskaptavęs skulptūrėlių. Matyt, muzikinis muštras gerokai pakyrėjo, nes pašalintas iš mokyklos tą dieną pavadino laimingiausia gyvenime. Vis dėlto tėvai dykinėti draudė, tuoj pat išleido sūnų mokytis dailės.
Šarūnas daug skaitė, norėjo studijuoti gamtos mokslus, tačiau 1957 metais pasirinko Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), grafikos specialybę.
Dėl kažkokio incidento pasitinkat 1959-uosius, įvardyto „chuliganizmu ir nelojalumu“, su keliais kurso draugais buvo išbrauktas iš auklėtinių sąrašų. „Laisvės radijas“ pranešė, kad studentai buvo pašalinti už „antitarybinę veiklą“.
Po poros metų Š. Šimulynui leista tęsti studijas. Tarsi sekdamas tėvo pėdsakais, tarp mokslo metų jaunuolis išvyko į Pietų Sibirą, Sajanų kalnus. Kelionių magija ir manija jį visiškai pavergė – per ateinančius 6-7 metus aplankė Vakarų Sibirą, Vidurinę Aziją, Baikalą, Kamčiatką, Ochotką.
Baigęs grafikos studijas, po metų tampa Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Visą dėmesį sutelkia į skulptūrą ir tapybą.
Dvi šeimos
Per gyvenimą dailininkas sukūrė dvi šeimas. Su lietuvių operos solisto tenoro Kipro Petrausko dukra Aušra susilaukė dviejų sūnų – Kipro ir Jorigio. Kūrybos kreivė tada kilusi aukštyn, skulptorius sulaukdavęs valstybinių užsakymų. Vienas kūrinys – medinis frizas „Miestai“ – atsidūrė net sovietų pasiuntinybėje Lusakoje, Zambijoje.
1976 metais jam pavyko net devynis mėnesius paviešėti Australijoje. Ten surengė parodą, pervažiavo visą žemyną, apsilankė Tasmanijoje. Mėnesį vienas pats praleido negyvenamoje Šv. Bitės saloje.
Žvelgiant iš šiandienos ta kelionė tapo lemtingu posūkiu dailininko gyvenime. Grįžęs daug dirbo, tačiau užsakymų jau nebegaudavo, parodų salių durys užsivėrė. Skleisti savąjį talentą ir pelnytis duoną galėjo tik dirbdindamas antkapinius paminklus.
Tamsokame pusrūsyje Adomo Jakšto gatvėje gavo patalpas studijai, tačiau išgyveno dėl kitame miesto gale drėgname garaže suverstų savo darbų. Nuolatinė įtampa, barniai privedė prie šeimos irimo. Šarūno santuoka iširo 1980 metais.
Violetą sutiko 1981-aisiais, vedė 1983 metais. Dar kurį laiką gyvenimas buvo neramus, tačiau ilgainiui nusistovėjo. 1983 metais Šarūnas ir Violeta susilaukė pirmagimės Ulos. Dailininkas tapo sėslesnis, pakako vos vienos kitos turistinės išvykos.
Visą gyvenimą rašė. 1986-aisiais išleido eilėraščių knygą „Ledynų motina“, po poros metų pasirodė pirmoji novelių knyga „Tėvonija“. Jau po mirties išleista ir antroji – „Rugiuose po obelim“.
Atgimimo metais šeima ėmė statydintis namą ant upytės, maitinančios Jeruzalės ežerėlį, skardžio. Pagaliau visi Šarūno kūriniai surado saugų prieglobstį. 1993 metais šeimoje sukrykštė dar viena mergaitė – Rusnė.
Didžiausia enigma ir šerlokai holmsai
Vartant Š. Šimulyno gyvenimo puslapius, aiškinantis subtilesnes jo biografijos peripetijas su našle Violeta ir dukra grafikos dizainere Ula, ką nors atskleidusios, jos nusišypsodavo ir dažnai pridurdavo: „Mes taip tik spėjame, jokiais dokumentais tai nėra užfiksuota“.
Kai prieš gerą dešimtmetį abi nutarė išleisti tėvui skirtą albumą „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“ (pasirodė 2009-aisiais), teko padirbėti šerlokais holmsais – išvaikščioti archyvus, gerokai pasigilinti į dailininko ir jo aplinkos žmonių praeitį. Kalbėjosi ir su sovietų saugumo veiklą tyrusiais mokslininkais, istorikais.
Didžiausia enigma visiems sutiktiesiems – Šarūno kelionė į Australiją. Kaip sovietmečiu jam buvo leista ištrūkti į Vakarus ir dar taip ilgai?!
Dukra Ula apie tai teiravosi istoriko Arvydo Anušausko. Jo atsakymas buvo toks: „Pasitaikydavo ir išimčių, tačiau šiuo atveju lėmė patikimos, santvarkai lojalios šeimos statusas. Tikriausiai kas nors už jį laidavo.“
Su pirmąja šeima Šarūnas gyveno sovietų nomenklatūros rajone, sostinės Raseinių gatvėje, Kipro Petrausko name, kurį šiam perleido Antanas Sniečkus.
Australijoje Šarūną globojo ten pasitraukęs K. Petrausko sūnus Leonas (Liuka), A. Petrauskaitės šeimos draugai keramikė Jolanta ir tapytojas Jurgis Janavičiai. „Visos jo kelionės, visos kamčiatkos ir sibirai buvo bėgimas nuo problemų. Keliaudamas mėgino užglaistyti gyvenimo sunkumus“, – teigė abi LRT.lt pašnekovės.
Ulos teigimu, per parodą Sidnėjuje pardavęs kūrinius tėvas dairėsi įsigyti žemės. Mama Violeta gi tvirtino, kad rengėsi pabėgti į JAV. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms turėjęs grįžti į SSRS.
Šimulyno nuopuolis
Tada prasidėjo Šimulyno krytis. Moterims tėvas gana skausmingai pasakojo turėjęs apsilankyti saugume ir „atsiskaityti“ už kelionę. Susikrovė eskizus, nuotraukas ir išėjo. Ten jam buvo ne visai švelniais žodžiais paaiškinta, kokios medžiagos iš jo tikimasi.
„Ko gero, informacijos teikti nenorėjo. Atkreipėme dėmesį, kad nuotraukose, kurias parsivežė iš kelionės, nebuvo įmažinęs nė vieno sutiktojo – tik paukščiukai, uogytės, gamta. Tikslingai nefotografavo nei žmonių, nei vietų“, – pastebėjo Ula.
Apie tai, kad tėvas būtų saugumo įdarbintas ar kaip kitaip bendradarbiavęs, Ula teigė archyvuose nieko neradusi. Bent jau tuose, kurie nebuvo išvežti į Rusiją, liko Lietuvoje.
Matyt, negavę, ko norėjo, saugumiečiai nulėmė tolesnį dailininko likimą. Valstybiniai užsakymai liovėsi, smarkiai suvaržytos ir galimybės eksponuotis parodose. Beliko eiti į kapines gaminti antkapių. Ir skandinti gėlą stiklelyje, šlaistytis. Viską vainikavo skyrybos su pirmąja žmona.
Dailininkas pajuto, kad yra sekamas saugumo. Dirbtuvėlėje miesto centre atsirado tamsios aklinos štoros. Žmogus buvo ne juokais įbaimintas. Nepatikliai iš pradžių žiūrėjo ir į naują draugę Violetą – nežinia kaip ir iš kur atsiradusią. Matyt, manė, ši irgi jį šnipinėjanti...
Violeta mena santuokos akimirką metrikacijos skyriuje, kai ceremonijos vedėja jaunikio klausė: „Šarūnai Šimulynai, ar imate Reginą Dapkūnaitę į žmonas?“ „Ką?! – šūktelėjo Šarūnas perkreiptu veidu. Mat iki tol mylimosios asmenyje visada bendravęs su Violeta. „Raminkis, dokumentuose aš Regina, gyvenime – Violeta“, – čia pat paaiškinusi nuotaka.
Kietas grynuolis
Viešai pradėjęs rodyti savo skulptūras Š. Šimulynas buvo sutiktas kaip ateivis iš kitos tradicijos, kaip svetimas. Savo darė ir nonkonformistinė menininko laikysena. Nekurti negalėjo, o kalti sovietinių stovylų nenorėjo. Todėl teko susitaikyti su pasekmėmis – gyventi tyloje ir nuošalyje.
„Plastikos požiūriu jo darbai iš tiesų gerokai skyrėsi 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūros lietuvių skulptūroje. Ne tik nusižengė žmogaus vaizdavimo normai, bet pažeidė temos reikšmingumo taisyklę, kurdamas rafinuoto pavidalo tūrines formas, kurių realūs prototipai nepriklausė visuomeniškai aktualių reiškinių kategorijai“, – citata iš „Vikipedijos“.
Taip, dailininko nuostatos kirtosi su santvarkos reikalavimais menui. Tačiau laikas pasikeitė, Lietuva atkūrė nepriklausomybę, pats dailininkas džiūgavo ir visa širdimi dalyvavo permainose. Ideologiniai pančiai nukrito ir jau niekas, regis, negalėjo sutrukdyti talentui išsiskleisti.
Deja, pripažinimo Š. Šimulynas nesulaukė. Anot Violetos, pripažinimas labai priklauso nuo meno vadybininkų, menotyrininkų. O tie, kurie kenkė ar nepadėjo Š. Šimulynui tada, įžengė ir į šiuos laikus. „Juk visi Šarūno istorijos veikėjai, išskyrus jį patį, dar gyvi“, – pridūrė Violeta.
Tačiau ji neatmetanti ir kitos reikšmingos priežasties – Šarūno „švelnaus“ charakterio. „Apskritai gal nevertėtų dėl likimo kaltinti kitų, kai toks būdas. Nepasižymėjo diplomatiškumu, buvo absoliučiai nelankstus. Pats save įstūmė į kampą, izoliavo. Absoliutus grynuolis. Nieko nevyniojo į vatą – ką galvojo, tą ir sakė. Tokie žmonės nepatogūs ir kitiems nereikalingi“, – pabrėžė našlė.
Geriausi jo draugai buvo liejikai, akmentašiai, paprasti žmonės. O meno elito sambūrių stengėsi vengti. Tai būtų kėlę nereikalingų įtampų. „Koks gali būti atsipalaidavimas kompanijoje, kai žinai, kad tas ar kitas garsus artistas yra saugumo informatorius“, – pridūrė duktė Ula.
Akis už akį, dantis už dantį
Š. Šimulynas daug skaitė, jo interesų laukas buvo itin platus – biologija, mineralogija, archeologija. Tačiau apie menus postringauti nemėgo, savo darbais nesistengė iliustruoti kokių nors idėjų, filosofijų.
„Tik dabar, praėjus 20 metų po išsiskyrimo ir dar tiek pragyvenus kartu, supratau: menininkai pasakojimais seka apie save legendą, o Šarūnas nekūrė meno. Tie darbai tiesiog buvo jo gyvenimas“, – tvirtino R. Šimulynienė.
Mamai antrino ir dukra Ula: „Jis kūrė stebėdamas aplinką. Paprasčiausiai joje būdamas, gyvendamas. Viskas jam radosi iš gamtos stebėjimų.“
Mėgo skaityti Bibliją, ypač Senąjį Testamentą. Evangelijos atrodė per saldžios. „Akis už akį, dantis už dantį“, „atėjau į žemę ne su taika, o su kardu“ – šie ST posakiai labiausia atitiko jo pasaulėžiūrą.
Anot našlės, jam darė įspūdį kardai, šarvai, karo pasakojimai. Apskritai Šarūno, jo brolių, visos giminės kraujyje buvo kažkas kariška, archajiška. Įkypų akių, impulsyvūs – jie priminė kažkurios karingos rytų tautos likučius, prieš daugelį amžių radusius prieglobstį Lietuvoje.
Nepagydoma liga
Sukūręs šeimą, pastatęs jai namus, Šarūnas nusiramino. Kai antrajai dukrytei Rusnei sukako vieni metukai, laiške Australijos bičiuliams dailininkas prisipažino pagaliau subrendęs tėvystei, meilei vaikams.
Maždaug tuo metu liko vienas namuose prižiūrėti mažąją, nes Ula su mama leidosi į Paryžių. Violetai, po kelionės grįžusiai namo, kaimynė juokdamasi pasakojo mačiusi tikrą spektaklį:
„Šimulynas lauke džiausto palutes. Skalbinių dubuo ant žemės, burnoj papirosas, rankoj vaikas, kita ranka mėto drėgnus vystyklus ant virvės. Koja paspiria dubenį, vėl lenkiasi prie skalbinių ir taip juda per visą kiemą.“
„Štai iš kur atsirado ta meilė vaikams“, – juokėsi abi LRT.lt pašnekovės.
1998-ųjų pradžioje Šarūnui konstatuojama nepagydoma liga – plaučių vėžys. Dirbdamas niekada nenaudojo apsaugos, o akmens, medžio dulkės – nepaprastai žalingos. Kūrinių patinavimui pats gamino ir maišė chemikalus, kvėpavo jų garais. Be to, nuolat rūkė, per dieną sutraukdamas po kelis pakelius.
Kėlimasis per upę
Izraelyje gyvenančio bičiulio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus pakviestas 1998 lapkritį drauge su žmona ir keliais kolegomis Šarūnas aplankė Šventąją Žemę.
Izraelyje ketino atidaryti savo darbų parodą. Jėgos seko, tad kiekvieną skulptūrų detalę prieš kelionę pakavo žmona.
„Jis sėdi, stebi mane ir sako: „Man dabar visai ramu – ir dėl menų, ir dėl vaikų. Supratau, kad tu viską išsaugosi.“ Tada tiems žodžiams, pamenu, neteikiau reikšmės. O dabar nuolat kas nors išnyra pavieniais sakiniais“, – pasakojo V. Šimulynienė.
Kelionė buvo išties simbolinė. Grįžęs iš jos, po kelių mėnesių Šarūnas išėjo visiems laikams. Buvo 1999 metų vasario 2 diena. Prieš tai, pasak Violetos, kelias savaites vyro sąmonė kažkur nuplaukdavusi, klajodavusi. Paskutinės dienos išvakarėse priėjo prie lango ir prabilo tokiais žodžiais:
„Labai plati upė, labai stipri srovė. Gal dar palauksiu, kol ji susilpnės, tada jau brisiu. Tik man labai neramu – kaip mano vaikai, kaip aš juos paliksiu?“
Žmona atsakiusi: „Tu nesijaudink, būk ramus – aš tavo vaikus saugosiu.“ „Tai, sakai, aš galiu ramiai eiti?“ – perklausė jos. Š. Šimulynas amžino poilsio atgulė Jeruzalės kapinių kalnelyje.
„Su Šarūnu susijusių istorijų daug, ir kai kurių labai prastas prieskonis. Joms dar ne laikas. Tegul bus atskleistos, kai numirsiu“, – nusijuokusi ištarė V. Šimulynienė.
