Kultūra

2020.03.10 05:30

Sventickas apie Marcinkevičių: ar mes, lietuviai, tokie turtingi, kad spardome savo didžiuosius?

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.03.10 05:30

Šiandien, kovo 10-ąją, poetui, vienam Sąjūdžio lyderių Justinui Marcinkevičiui (1930–2011) sueitų 90 metų. Apie rašytojo kūrybos strategiją sovietmečiu, naujausius mėginimus „dekonstruoti“ poetą, apie kolegos Sigito Gedos konkurenciją ir kitus ne mažiau svarbius dalykus LRT.lt kalbėjosi su literatūros kritiku, J. Marcinkevičiaus knygų leidėju Valentinu Sventicku.

O progos pasikalbėti – dvi: ne tik J. Marcinkevičiaus jubiliejus, bet ir šiomis dienomis pasirodžiusi V. Sventicko knyga „Ką žino upė“ (išleido žurnalas „Santara“). Ką ji žino, paaiškės knygos skaitytojams, o ką nauja apie J. Marcinkevičių žino jos autorius, kokių nerimų jam susikaupė per pastaruosius kelerius metus – šiame pokalbyje.

Nauja knyga ir pastabos paraštėse

– Kas verčia jus vis grįžti ir grįžti prie Just. Marcinkevičiaus?

– Pagrindinė paskata buvo vienokie ar kitokie mėginimai jį nuvertinti, pastumti kažkur į šalį nuo tos vietos, kurią iš tikrųjų užima. Dėl to knygoje didesnę dalį sudaro poleminiai rašiniai.

Prisimenate 1991 metų birželio 6 dienos LTV laidą „Krantas“? Kur apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ sukūrimas buvo susietas su KGB?

Pažiūrėjau tą laidą iš naujo, ji dabar nelengvai randama. Mažai kas ją žiūrės iš naujo. Pamėginau objektyviai aprašyti, kas ten buvo kalbėta. Tačiau neiškenčiau ir neapsiėjau be tam tikro požiūrio, vertinimų.

Polemiškiausi būtų rašiniai, kai portale „Delfi“ radosi visas pluoštas įvairų užsipuolimų prieš Marcinkevičių (2015–2016 m. – LRT.). Tada reagavau.

Na, ir parašiau „Pastabas paraštėse“, perskaitęs Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ (2019).

Man jo kūryba buvo svarbi nuo mokyklos metų. Jau tada skaičiau, domėjausi. Kai rašydavome rašinius, juose jau atsirado Marcinkevičius.

Tokia tad dėliojosi knyga. Tačiau yra ir visai ramių rašinių. Tarkime, man teko galimybė mėnesį ar kelis pabūti su Marcinkevičiaus rankraščiais, kurie gulėjo ant jo rašomojo stalo ar stalčiuose po mirties. Tad knygoje yra rankraščių analizė, galima sakyti – studijėlė. Gal kam bus svarbu sužinoti, kaip tie rankraščiai atrodė, koks poetas yra vienas pats sau.

Kai ką viešai buvau pasakęs, tą irgi paverčiau straipsniais ir pamaniau, kad štai Marcinkevičiaus 90-metis, tad ne tik viešais renginiais, bet ir leidiniu būtų prasminga fiksuoti šią datą.

Per didelis ir per aukštai

– Kaip atsitiko, kad tapote jo kūrybos tyrinėtoju, puoselėtoju?

– Paprastai ir natūraliai. Man jo kūryba buvo svarbi nuo mokyklos metų. Jau tada skaičiau, domėjausi. Kai rašydavome rašinius, juose jau atsirado Marcinkevičius.

Paskui esu rašęs apie jo knygas recenzijų ir didesnių straipsnių. Jis mane ėmė telktis kaip kalbėtoją per kūrybos vakarus arba tų vakarų vedėją. Pasitikėjome, supratome vienas kitą. Tačiau knygai ilgai nesiryžau. Man jis atrodė per aukštai, per didelis.

Pirmiau parašiau knygas apie Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, o apie Marcinkevičių niekaip nesiryžau. Mintis, galima sakyti, atėjo iškart po laidotuvių. Parašiau knygą, kuri taip ir vadinasi „Apie Justiną Marcinkevičių“.

Kai žinai, ką nuveikė kurdamas savąjį Lietuvos vaizdą, ketinimas viską nušluoti, užbraukti, pasakyti, esą tai tik mitas, to nebuvo, reikia žiūrėti kitaip, atrodo labai neteisingas.

Taip pat reikšminga aplinkybė, kad gyvenome viename name, buvome kaimynai. Jei kas mano, kad tie kaimynai dieną vakarą vienas pas kitą vaikšto, taip tikrai nėra. Tačiau susitikimas laiptinėje ar lauke, matymas pro langą vis tiek poveikį daro.

Juolab kad Marcinkevičiai buvo tokia jauki, draugiška, sakyčiau, tradicinė lietuviška šeima. Visi malonūs, mielai bendraujantys, visada pasisveikinantys.

Be abejo, turėjo reikšmės, kad buvo lemta leisti nemažai jo knygų. O po mirties – sudarinėti naujas, rūpintis jų leidyba.

Justinas buvo labai pavyzdingas autorius. Detalė: gyvename viename name, bet naujos knygos rankraštį atneša į Rašytojų sąjungą, tavo darbo kambarį.

Legendos. Šiandien ir visados. Justinas Marcinkevičius: suprasti poeto legendą – tai suprasti ir jo dramą

Mūšio laukas – jaunoji karta

– Judu su politiku Vyteniu Andriukaičiu tarsi tapote Marcinkevičiaus advokatais. Įdėmiai perskaitote viską, kas oponentų apie jį rašoma, reaguojate. Ką skauda?

– Su Andriukaičiu nesame sudarę jokios sutarties. (Juokiasi.) Tiesiog bendraudamas patyriau, kad jam Marcinkevičius, jo kūryba nuo jaunų dienų buvo svarbi. Tuose disidentiniuose judėjimuose, romuvietiškuose sąjūdžiuose ji buvo nuolat pasitelkiama.

Andriukaitis moka daugybę Marcinkevičiaus tekstų mintinai, kūryba yra jo sąmonėje, nuolatinių apmąstymų lauke: kad ir ką kalbėtų, vis prisimena jį, remiasi tuo, kas yra įsirėžę į atmintį, sąmonę ir kas atrodo svarbu.

O jis gi labai polemiško būdo, negalėčiau nė lygintis. (Nusišypso.) Į užsipuolimus reaguoja visa jėga, oponentą puola didžiule minčių armija.

Metai be Justino Marcinkevičiaus

Na, o mano laikysena santūresnė, nors kiek ir panaši. Marcinkevičius buvo nepaprasto masto asmenybė, sakykime, 9-ame dešimtmetyje sunku būtų rasti iškilesnę. Kalbu ne tik apie menininkus, bet ir visus kitus.

Puikus kūrėjas ir autoritetas, jo žodžio buvo laukiama. Jei tylėdavo, tai irgi ženklas, kad ne be reikalo. Kai žinai, ką nuveikė kurdamas savąjį Lietuvos vaizdą, ketinimas viską nušluoti, užbraukti, pasakyti, esą tai tik mitas, to nebuvo, reikia žiūrėti kitaip, man atrodo labai neteisingas, ir aš tam priešinuosi.

Skaudu, kai įvairaus plauko tyrinėtojai, kalbėtojai, galvotojai „dekonstruoja“ jį, man atrodo, visai nepatirdami kūrybos išgyvenimo, o siekdami kitų tikslų, interesų – įtvirtinti savo politinę poziciją, karjerą ar įsitvirtinti draugų rate.

Gal kiek patetiškai pakalbėjau apie Lietuvą. (Šypteli.) Vis dėlto tai pagrindinė jo kūrybos tema nuo 1964 metų, poemos „Donelaitis“. Mes, literatūros tyrinėtojai, dažnai būname įsikniaubę į konkrečius kūrinius. Tačiau pažvelkime, kaip sakau, užmerktomis akimis, plačiau.

Savo įvairialypiais kūriniais ir labai paprastais žodžiais sukūrė Lietuvos atvaizdą: štai pieva, keliukas, prie keliuko – kryžius; štai takas, tuo taku ateini į gryčią; štai stalas, vakare prie jo susirenka šeima, tėvas išsitraukia iš po balkio kantičką ir gieda, ten krašte sėdi močiutė, verpia; čia duonkepė krosnis, o tvarte – gyvuliai, juos vakare reikia pašerti...

Iš tų kūrinių kūrėsi Lietuvos atvaizdas, daugeliui labai priimtinas. O iš jo paskui radosi kiti atvaizdai: Lietuva kaip valstybė („Mindaugas“), Lietuva kaip katedra („Katedra“), lietuviško rašto svarba („Mažvydas“).

Skaudu, kai įvairaus plauko tyrinėtojai, kalbėtojai, galvotojai „dekonstruoja“ jį, man atrodo, visai nepatirdami kūrybos išgyvenimo, o siekdami kitų tikslų, interesų – įtvirtinti savo politinę poziciją, karjerą ar įsitvirtinti draugų rate.

Turėjote pastebėti, kad žurnalo ir knygų leidėjas „Naujasis židinys-Aidai“ nuosekliai jau daug metų oponuoja Marcinkevičiui. Tą darė ir darys. Nors vienas nuoseklus leidinys liko Lietuvoje. (Juokiasi.)

Pats sau svarstau, kad lyg ir negali nereaguoti į pastangas nušluoti, nubraukti. Tačiau esama reiškinių, kurių neįmanoma nušluoti. Marcinkevičiaus Lietuvos vaizdas yra įsirėžęs į žmonių sąmonę, atmintį, juos paveikęs, net pakeitęs gyvenimus, sakykim, pastūmėjęs į Lietuvos išsivadavimo pusę, grįžimą į nepriklausomą būvį. Tai tegul tie tyrinėtojai šneka, ką nori, nes šito pakeisti jau negalima – girdėjusių, mačiusių, skaičiusių niekaip nepaveiksi.

Bet. Galima paveikti jaunąją kartą. Tą dūdą pūsti taip, kad jaunas žmogus nebeims į rankas Marcinkevičiaus kūrybos. Sakys, ai, čia ne tas, man jis nereikalingas.

Tai labai nemalonu. Čia jau skaudūs dalykai. Tada svarstau, ar mes, broliai ir sesės lietuviai, jau tokie turtingi, kad savo didžiuosius turėtume taip spardyti ir stumti į šalį?..

Susitikimai. Poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras 1980 m.

Plėtė laisvo kalbėjimo ribas

– Tačiau ar tai nusikaltimas, praėjus kuriam laikui, daryti naujus vertinimus, pervertinti? Suprantu, kai visą gyvenimą gyvenai su jo žodžiu, turbūt skauda girdėti kitokią nuomonę. Kuo neteisingas požiūris, kad sovietų Lietuvoje poetui leista pasakyti tai ir tiek, kiek tai neperžengė valdžios nubrėžtų vadinamųjų raudonų linijų. Juk Marcinkevičiaus kūryboje išsitenka ir „Pušis“, ir „Mindaugas“, KGB šešėlis ir tautos pranašo vaidmuo. Kai tarpsta tokios priešybės, akivaizdu, kyla ir klausimų – kaip taip gali būti, ar čia nėra kokio nors ryšio?

– Tyrinėti, sakyti savo nuomonę, skelbti požiūrius – joks nusikaltimas. Tai natūralūs ir suprantami procesai. Tačiau tada kliūva vienas dalykas, kam teikiamas prioritetas: ar tam, kas turėjo lemtingą poveikį žmonėms, tautos, valstybės formavimuisi, ar tiems dalykams, kurie iš tiesų pažeidžiami.

Taip, nei pats Marcinkevičius, nei jo kūrybos tyrinėtojai neneigia, kad buvo toks laikas, kai jo kūriniai turėjo prisitaikymo žymių. Ir tą reiškinį reikia vertinti istoriškai.

Svarbiausia tai, kad Justinas Marcinkevičius rinkosi viešo reiškimosi kelią. O keliai galėjo būti visai kitokie. Pradedant nuo to, kad baigdamas gimnaziją buvo pasiryžęs išeiti į mišką. Tėvas nežinia kokiu būdu sulaikė, matyt, iš dalies ir jo mokytoja Genovaitė Andrašiūnienė atkalbėjo. O ėjimas viešu keliu reikalavo tam tikro prisitaikymo.

Nei pats Marcinkevičius, nei jo kūrybos tyrinėtojai neneigia, kad buvo toks laikas, kai jo kūriniai turėjo prisitaikymo žymių.

Tačiau mes vienas kito paklauskime, o kuriuo istoriniu tarpsniu lietuviškoji idėja galėjo eiti į viešumą neprisitaikydama? Prie lenkų, prie vokiečių, prie rusų?..

Eidamas šiuo viešo reiškimosi keliu žinai, kad kai kurių ribų neperžengsi. Net jei parašysi taip, kaip norisi, žinai, kad cenzūra nepraleis. Tada to laisvesnio kalbėjimo ribos pamažu plečiamos. Pamažu. Šiandien pasakysiu tai, rytoj – dar tai. Nikitos Chruščiovo laikais buvo galima pasakyti kai kuriuos dalykus, paskui atėjo juodesnis brežnevizmo laikas – kai kurie procesai sustojo.

Tačiau taip Marcinkevičius susikūrė – per pasisekimą, susidomėjimą, didelius tiražus, net ir apdovanojimus – gana erdvų laisvesnio kalbėjimo lauką. Šis visą laiką plėtėsi, tuo būdu buvo daug pasakyta.

Susitikimai. Poetas Just. Marcinkevičius

Kai kurie vyresni žmonės girdi ir mato savaip. Kartą važiavau traukiniu iš Dzūkijos. Pakeliui įsėdo obojininkas Juozas Rimas. Jis studijavo panašiu laiku kaip Marcinkevičius. Tai tu manai, sako, kad mes nesupratome, ką dainuojame?

Oi, užkilokit vartelius,
oi, ir paleiskit kurtelius,
tegu išloja
svečių pulkelį
iš svetimos šalelės!

O čia gi studentiškų laikų daina, laikoma liaudies daina, Just. Marcinkevičiaus 1956 metų tekstas. Tad galime laikytis vienos ar kitos pozicijos. Viskas būtų normalu, bet esmė – lemtinga arba iš tiesų iškilu, tai, tas neturėtų būti niekinama.

– Kodėl vieni dalykai buvo leidžiami Marcinkevičiui ir draudžiami Kaziui Sajai? Ar pats tą erdvę kūrė, ar vis dėlto jam buvo leista ją plėsti?

– Nesakykite, Saja irgi buvo susikūręs savo laisvo kalbėjimo erdvę, susigalvojęs metaforiškų sprendimų, simbolinių figūrų, kuriomis pasakė labai daug. Be to, ir vienas, ir kitas – talentingas. Ta talento žymė, supratimas, kad žmogus talentingas, irgi padeda kurti laisvės erdvę.

Dar tarybiniais laikais man teko dirbti „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Mes, leidyklos darbuotojai, neblogai žinojome, ko cenzūra nepraleis. Jei kas nors sakoma „ant ribos“ ir tai parašyta vidutinioko, tai paprastai redaktorius nepraleisdavo, nes kam turėti rūpesčių su Glavlitu dėl vidutiniško kūrinio. O ten, kur tikrai talentingo žmogaus parašyta ir parašyta gerai, redaktoriai rizikuodavo ir dažnai laimėdavo.

Per literatūros vakarus vis pateikiu pavyzdį – dainą „Kaip laisvė“, klausiu, kada ji parašyta. Niekas netiki, kad 1974 metais eilėraštis buvo parašytas ir publikuotas.

Susitikimai. Poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras 1993 m.

Mimoziškas

– Man regis, gana teisingą dalyką apie Marcinkevičių yra parašęs Aidas Marčėnas savo „Sakiniuose“: „Sigitas Geda gyveno Justino Marcinkevičiaus laikais. Justinas Marcinkevičius rašė Sigito Gedos laikais.“ Tai apie kūrybą, suprantama. Ar teisus Aidas?

– Poetai visada teisūs.

– Jie visi trys – poetai.

– Visus šiuos poetus galime laikyti teisiais ir dar prisiminti to paties Marčėno pasakymą: „Dievas yra ir nėra, štai kur teisybė.“(Juokiasi.)

Taip, du dideli talentai vienas greta kito. Konkurencijos jausmas buvo neabejotinas. Geda buvo aktyvesnis puolėjas, Marcinkevičius paprastai neatsiliepdavo į visus tuos dalykus. Tad juos abu kaip didelius to meto poetus ir reikia matyti.

Vis dėlto buvo gana mimoziškas, nepratęs nei atsikirsti, nei atsparumo turėjo tiems užsipuolimams.

Galima sakyti, kad, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, Gedos kūrybinis proveržis buvo ryškesnis, o Marcinkevičiaus – prislopęs. Dėl smūgių, kuriuos patyrė. Vis dėlto buvo gana mimoziškas, nepratęs nei atsikirsti, nei atsparumo turėjo tiems užsipuolimams. O Sigitui Gedai – tik duok vėją, tada jis ir skrenda...

– Naujoje knygoje svarstote, kad ta garsioji „Kranto“ laida šiais laikais, ko gero, nesulauktų tokio dėmesio, kokį atkreipė tada. Kaip manote, o ar Marcinkevičius ateities kartoms taps tuo „pirmos būtinybės daiktu“, kaip apie Maironį yra pasakęs Geda?

– Visaip gali susiklostyti, bet norėčiau tikėti. Tyrinėjant, ar viešuose skaitymuose išryškėja kai kurie Marcinkevičiaus tekstai, eilėraščiai. Jie išryškinti laiko arba vertintojo, aktorių – visaip pasitaikė.

Tačiau kas skaitytų jo lyrikos visumą, matytų, kad ten yra nuostabių dalykų. Jie galėtų gyventi labai ilgą gyvenimą – ir 50, ir 100 metų. Nes tai bendražmogiški, amžini dalykai, parašyti puikia lietuvių kalba, vaizdingi. Kalbos grožis, turtingumas ir gebėjimas pasakyti tiksliai, laiku – vienas didžiųjų talentų. Kam duota, tam duota. Kad tik būtų kas juos skaito.

Norėčiau tikėti, kad Marcinkevičiaus poezija ateitį turi. Mes ne visada pajėgūs atspėti, kada ir dėl kokių aplinkybių kuris nors kūrinys ateina iš naujo, tarkime, kaip kai kurie Maironio tekstai – juos pasišaukia laikas, istorija, gyvenimas, aplinkybės.

Spektaklis. Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“ I d.
Spektaklis. Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“ II d.