Su dukra mėgstame kartu skaityti knygas. Rengdamas šį komentarą prisiminiau Mažvydo Palangos knygą vaikams „Dūzgė ir baltieji piratai“.
Vienoje iš istorijų pasakojama apie skaitmenines knygas ir kaip senjorai puikiai įsisavino šią naują technologiją: „Miestas to dar nebuvo regėjęs. Ant suoliukų ir parke ant pikniko patiesalų sėdėjo, gulėjo ar pusiau gulėjo aibė senolių su skaityklėmis rankose, be akinių, kaip tikrų tikriausi paaugliai. Net niurnekliai senoliai, kurie aiškino, kad spausdintos knygos geriau, pavydėjo ir patys pradėjo prašyti įrašyti knygų į jų neseniai įsigytas skaitykles. Suprato, kad geriau į krepšį įsidėti lengvutę skaityklę ir termosą arbatos su sumuštiniais nei knygą, bet neturėti vietos sumuštiniams“.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docento Vinco Grigo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Šioje ištraukoje mane nustebino vaizdinys – pilnas miestas senolių su skaityklėmis viešosiose erdvėse. Būtų nuostabu. Norėčiau, kad ir Lietuvoje senoliai viešose erdvėse ir kavinėse būtų lygiai tokie pat šaunūs kaip, pavyzdžiui, italės ir italai: gertų kavą skaitydami knygas. Tiesa, „Dūzgė ir baltieji piratai“ istorijoje nagrinėta tema apie nelegaliai platinamų knygų skaitymą. Dabar įsivaizduokime, kad visi tie senjorai skaito nelegaliai platinamas knygas. Galima net griežčiau pasakyti: skaito vogtas knygas. Ar bebus tas vaizdas toks pat gražus ir lauktinas? Nėra taip paprasta atsakyti į šį klausimą. Pabandysiu tai aptarti pristatydamas keletą idėjų iš savo paties ir Arūno Gudinavičiaus daryto tyrimo apie nelegalių knygų skaitymą Lietuvoje. Konkrečiai, papasakosiu, kokius teigiamus nelegalių knygų aspektus mato skaitytojai, autoriai ir leidėjai.
Prieš vardijant privalumus, pravartu susipažinti su kontekstu. Nelegaliai platinamos informacijos srityje mes, lietuviai, tikrai turime išskirtinių pasiekimų.
Prisiminkime spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikotarpį ir garsiąją knygnešių veiklą. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje atitikmenų neturinčią veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai – knygnešiai. Vienas žymiausių knygnešių – Jurgis Bielinis. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jis yra vadinamasis piratas. Žinoma, nesiekiu paneigti Bielinio įnašo į lietuvių kalbos išsaugojimą spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikotarpiu. Tiesiog toks faktas.
Prisiminkime ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Kartu su laisve gavome prieigą ir prie laisvo interneto. Kai įsigijau pirmąjį savo kompiuterį, prisimenu, absoliučiai viskas jame buvo nelegalios kopijos: nuo operacinės sistemos iki muzikos įrašų ir skenuotų knygų kopijų. Vienas iš mūsų tyrimo dalyvių teigė: „Tik dėl piratavimo Lietuva tapo vakarietiška ir ištrūko iš Rusijos kultūrinės įtakos. Daugeliui piratavimas nėra blogis. Tai galimybė susipažinti su informacija“.
Na ir šiandiena. Turime naują, tik nepriklausomoje Lietuvoje užaugusią kartą. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės biuro 2019 metų duomenimis, beveik pusė Lietuvos jaunuolių norėdami pasiekti skaitmeninį turinį, sąmoningai naudojasi nelegaliais šaltiniais. Tai aukščiausias rezultatas Europos Sąjungoje.
Pasirodo, nelegaliai pasiekiamas turinys mums tiek pat svarbus, kaip mokesčiai ir politika. Išvardysiu keturias pernai populiariausias užklausas „Google“ paieškos sistemoje, prasidedančias žodžiu „Kaip“?
Kaip reikia balsuoti?
Kaip deklaruoti pajamas?
Kaip atblokuoti filmai.in?
Kaip atsisakyti pensijų kaupimo?
Priminsiu, Filmai.in – tai nelegaliai transliuojamų filmų svetainė. Ji teismo sprendimu buvo užblokuota ir tai, kaip matome iš paieškų „Google“, tapo dideliu įvykiu Lietuvoje. Panašu, kad noras skaityti knygas, žiūrėti filmus, naudotis programine įranga pas mus itin stiprus. Viešai pasakytume, kad tai gėdinga, blogai, reikia bausti, šviesti, drausti, kontroliuoti, gėdinti. Bet privačiai, anoniminiame interviu, galime tikėtis išgirsti minčių, kad nelegaliai platinamų knygų skaitymas nėra taip jau blogai. Visa, ką vardysiu, yra taikoma kalbant apie knygas.
Štai, vyrauja klišė, kad skaitantys piratines knygas tiesiog siekia sutaupyti pinigų. Tai pirmoji į galvą šaunanti mintis daugeliui.
Ne visai taip. Sena tiesa, kad žmonės mėgsta patogumą ir paprastumą. Jie nori čia, dabar, paprastai ir greitai gauti norimą knygą. Net ir labai gerai dirbantys knygynai nepristatys spausdintos knygos greičiau nei kitą dieną. O jeigu užsimanei knygos naktį, kai kankina nemiga, nori būtent dabar tų „Pilkų atspalvių“. Pirkti elektroninę knygą? Lietuvių kalba legaliai platinamų skaitmeninių knygų pasirinkimas itin mažas. Įsigyti internetu elektroninę knygą paprasčiau, bet vis tiek to negalime lyginti su nelegaliai platinamų kanalų paprastumu ir sparta. Suvedei pavadinimą, paspaudei mygtuką ir jau turi. Jokių prisijungimų, patvirtinimų. Vienoje vietoje itin platus knygų pasirinkimas.
Žinoma, piratinės knygos padeda sutaupyti pinigų. Bet tie sutaupyti pinigai nebūtinai išleidžiami tik būtiniausiems poreikiams. Tyrimai rodo, kad gausiai skaitantys nelegalias knygas yra ir itin dažni knygų pirkėjai. Kitaip tariant: daugiau skaito, daugiau ir perka.
Daug žmonių įsitikinę, kad dėl nelegaliai platinamų knygų žmonės tiesiog turi galimybę daugiau skaityti. Nebūtų nelegaliai platinamų knygų, pereitų prie kitų medijų, galbūt daugiau žiūrėtų filmus. Mokslas Lietuvoje, kaip vienas iš respondentų pakomentavo, būtų tiesiog neįmanomas be nelegaliai gaunamų knygų. Mokslo literatūra brangi, vienam straipsniui parašyti gali prireikti perskaityti ar bent perversti keliolika ar kelias dešimtis knygų. Nė viena biblioteka negali įsigyti visų mokslininkui galimai prireiksiančių knygų.
Galvojate, kad autoriai praranda norą rašyti ir taip skaitantieji nelegaliai praranda būsimus puikius kūrinius? Galbūt. Bet kai kurie autoriai akcentuoja ir kitą dalyką: nelegaliai platinamos knygos yra dar vienas būdas susirasti skaitytoją. Autorius nori, kad jį skaitytų. Lietuvoje yra vos keletas autorių, kurie pragyvena tik iš rašymo. Dalis užsidirba iš žinomumo ir su tuo susijusių papildomų veiklų.
Kad ir kaip keistai skamba, bet piratiniai šaltiniai suteikia platesnę prieigą prie knygų. Kaip akcentavo keli autoriai, labai apmaudu, kai tiražas baigiasi, o leidėjas nemato komercinio intereso spausdinti naują leidimą. Autorių nuomone, nelegaliai platinama knyga yra geriau nei prieiga tik bibliotekose.
Yra ir dar vienas, gana kontroversiškas privalumas – moralinis pasitenkinimas. Pavyzdžiui, leidėjai mano, kad besinaudojantieji piratinėmis knygomis jaučiasi gudresni už kitus, kurie esą yra mažiau apsukrūs. Kai kurie skaitytojai mano, kad piratinių knygų naudojimas yra kova su leidėjų ir autorių noru lupikauti. Tai turima omenyje kalbant apie autorius, kurie jau yra pardavę milijonus savo knygos egzempliorių ir patenka į turtingųjų sąrašus. Savo jau užsidirbo, dabar gali ir dalintis – tam tikros robinhudiškos idėjos taikymas. Arba palaikoma idėja, kad informacija turi būti laisva, o prieiga prie jos neribojama priklausomai nuo turimų pinigų kiekio.
Atskiro komentaro reikėtų įvardyti, kokią žalą nelegalių knygų plitimas daro skaitytojams, autoriams ir leidėjams. Nesiekiu pateisinti piratavimo. Tiesiog parodau, kad žmonės piratines knygas gali matyti ir kaip privalumą visuomenei. Kritikuojant reiškinį ir bandant su juo kovoti, svarbu pažinti tikrąsias priežastis. Galbūt jos tokios stiprios ir prasmingos, kad jokie grasinimai baudomis ir gėdinimas nepadės. Tad grįžtu prie komentaro pradžioje pateikto vaizdinio: senoliai su skaityklėmis rankose parkuose ir kavinėse. Kaip šį dalyką vertintume žinodami, kad jie skaito piratines knygas? Ką reikėtų daryti su šiais senoliais? Ką jiems pasiūlyti? Sudėtinga pateikti stebuklingą receptą. Vis dėlto toje knygoje vaikams šioks toks pasiūlymas yra pateiktas.
Tiesa, istorijoje „Dūzgė ir baltieji piratai“ nelegaliai platinantieji knygas buvo nuteisti. O ką pasiūlė tiems senoliams parkuose? „Miesto savivaldybės biblioteka įsigijo teisę duoti panaudai didelį kiekį skaitmeninių knygų lietuvių kalba. Tad senoliai ir toliau galėjo skaityti knygas skaityklėse be akinių nieko už jas nemokėdami ir svarbiausia – skaityti teisėtai įsigytas knygas. Dūzgė sėkmingai įgarsino visą Hario Poterio seriją, tad ir aklieji bei silpnaregiai galėjo mėgautis įdomiais skaitiniais“.
Pasirodo, gali būti elementarių sprendimų. Skaitykime ir mėgaukimės.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docento Vinco Grigo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:
