Kultūra

2020.06.06 17:17

Donatas Puslys. Nepatogi tiesa apie šūdmalą

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2020.06.06 17:17

John Le Carre „Nepatogi tiesa“ – romanas kritikuojantis valstybę, kuri atsisako savo esminių funkcijų ir pareigų piliečiams. „Vienas ryškiausių mūsų kultūros bruožų tas, kad joje apstu šūdmalos“, – tokį faktą filosofas Harry G. Frankfurt konstatuoja jau pirmuoju savo knygos sakiniu. Donato Puslio parengta knygų apžvalga transliuota penktadienį, birželio 5 d., laidoje „Ryto allegro“ per LRT KLASIKĄ.

John Le Carre „Nepatogi tiesa“

„Ar tave domintų itin slapta užduotis keturioms – daugių daugiausiai penkioms – dienoms užsienyje, nepaprastai sveikame klimate?“ – štai tokio pasiūlymo sulaukęs Jungtinės Karalystės Jos Didenybės Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, Johno le Carre romano „Nepatogi tiesa“ herojus išgalvotu Polo Andersono vardu atsiduria Gibraltare.

Po slaptos ten vykdytos operacijos „Laukinė gamta“, kurią įgyvendinant buvo pasitelkta ir privati JAV gynybos firma „Etiniai sprendimai“ ir kuria siekta sulaikyti stambų džihadistų ginklų prekeivį, šis tarnautojas net sulaukia paaukštinimo – šilto posto Karibų regione ir įšventinimo į riterius. Tačiau ar viskas iš tiesų baigėsi taip, kaip jis buvo informuotas? Vieną dieną tarnautoją pasivijęs praeities šešėlis priverčia jį iš naujo gilintis į šį, rodos, jau užverstą ir užmirštą praeities puslapį. Ir savo paieškose jis nėra vienas. Operacijos aplinkybės rūpi ir jaunam, karjeros laiptais sparčiai kylančiam, tačiau idealizmo nestokojančiam asmeniniam užsienio reikalų ministro sekretoriui Tobiui Belui, kuriam kyla įtarimų dėl savo viršininko veiklos.

Johnas le Carre, kuris visų pirma išgarsėjo kaip Šaltojo karo šnipų kovas savo knygose įamžinęs rašytojas, meistriškai pina intriguojantį pasakojimą. Pasakotojas didžiausią dėmesį skiria ne tiek finaliniam paslapties, kas gi iš tiesų tąkart nutiko Gibraltare, išrišimui, kiek veikėjų asmeninių pasirinkimų analizei. Tobis Belas susiduria su dilema. Norėdamas keisti sistemą, jis turi įgyti pakankamai galios joje. Tačiau kelias hierarchijos laiptais reikalauja moralinių kompromisų. Tad kas ims viršų šioje asmens ir anoniminės galios struktūros akistatoje? Ar kylant tokios ne meritokratija, o lojalumu paremtos sistemos laiptais apskritai įmanoma išlikti nesulaužytu moraliniu stuburu?

O gal tokia sistema yra palankiausia tiems, kurie apskritai neturi jokių principų? J. le Carre vaizduoja veidmainišką politinį elitą, kuris pompastiškai kalba apie tautos gerovę, saugumą, pamatines vertybes, tačiau iš tiesų tesiekia galios ir asmeninės naudos. Vienas tokių prisitaikėlių be principų yra diplomatijos šefas Fergiusas Kvinas, kuris vieną dieną gali mušti darbo klasės būgną, kitą – katalikišką, o trečią – komunistinį. Tuo tarpu savarankiškai mąstantys ir moralinius principus turintys žmonės tokioje sistemoje jau yra traktuojami kaip netoleruotini padarai.

Jei Šaltojo karo laikus aprašančiuose J. le Carre romanuose žmonių aukos buvo neišvengiama kaina siekiant didesnio gėrio, tai „Nepatogioje tiesoje“ regime, kaip blogis daromas siekiant nuslėpti blogį. J. le Carre knyga kelia klausimus apie Šaltojo karo laikais Vakarus vienijusių laisvės, žmogaus teisių idealų likimą šiandien.

Romanas kritikuoja valstybę, kuri atsisako savo esminių funkcijų ir pareigų piliečiams vis daugiau galių perleisdama rinkai, kur viską užgožiantis pelno kriterijus palaipsniui išstumia svarstymus apie teisingumą ar bendrąjį gėrį. Taip net karas tampa korporaciniu dalyku, paprasčiausiu verslu, kuriame pareigą po priesaika savajai valstybei atliekantį karį keičia privačioms struktūroms dirbantys samdiniai, kuriems svarbiausiu kriterijumi tampa ne garbė, pareiga tėvynei, o užmokestis, pelnas. Apie tai savo „Valdove“ perspėjo dar Renesanso Florencijos mąstytojas Machiavellis teigęs, kad „valdovas, kurio valdžia remiasi samdyta kariuomene, niekada nesijaus tvirtas ir saugus“. Tą patvirtina ir J. le Carre „Nepatogi tiesa“.

Harry G. Frankfurt „Apie šūdmalą“

„Nepatogios tiesos“ veikėjas Fergiusas Kvinas, apie didžius dalykus tauškiantis, tačiau pažiūrų ir įsitikinimų stokojantis prisitaikėlis užsienio reikalų ministras, J. le Carre romaną susieja su kita mano akiratyje atsidūrusia knyga – Prinstono universitero profesoriaus Harry G. Frankfurto traktatu „Apie šūdmalą“. „Vienas ryškiausių mūsų kultūros bruožų tas, kad joje apstu šūdmalos“, – tokį faktą filosofas konstatuoja jau pirmuoju savo knygos sakiniu.

Veikiausiai niekas nesiginčys su tuo, kad klaida ir melas yra tiesos priešybės. Tą savo esė „Netiesos, melai ir klastotės“ puikiai nagrinėja semiotikas Umberto Eco. Anot jo, kai Ptolemėjas teigė, jog saulė sukasi aplink žemę, jis klydo, tačiau nemelavo. Meluoti reiškia sakyti priešingai nei kad manoma esant iš tiesų. O Ptolemėjas iš tiesų buvo tvirtai įsitikinęs, kad saulė sukasi.

Jei klaida yra tiesiog neteisingas tikrovės išaiškinimas, tai melas yra etinė arba moralinė problema. Meluoti galima net ir sakant tiesą. Kaip pavyzdį U. Eco čia pateikia Williamo Shakespearre`o dramos „Otelas“ herojų Jagą, kuris Otelui bandė įpiršti, jog jo mylimoji Dezdemona esanti neištikima. Net jei Dezdemona iš tiesų būtų turėjusi romaną su Kasijumi, o apie tai Jagas neturėjo absoliučiai jokios informacijos, Jagas vis tiek būtų buvęs melagis. Melagis, nes skelbė informaciją, kurią tuomet suvokė kaip esančią neteisinga. Taip jis siekė sąmoningai suklaidinti Otelą ne tik dėl jo mylimosios, tačiau ir dėl savo paties ketinimų – apsimetė norįs padėti, kai iš tikrųjų siekė blogo.

Anot H. Frankfurto, priešybių tiesai sąrašą greta melo ir klaidos svarbu papildyti ir šūdmalos sąvoka. Šūdmala, filosofo teigimu, yra net didesnis tiesos priešas nei melas, nes melagis, kuriam „rūpi pranešti ar nuslėpti faktus, daro prielaidą, kad iš tiesų esama faktų, kuriuos kokiu nors būdu galima nustatyti ir sužinoti“. O šūdmaliui tiesa kaip tokia apskritai nerūpi, priešingai nei melagis jis su ja neturi jokio santykio. Šūdmalys nesiekia įpiršti klausytojams klaidingo suvokimo apie temą. Jo tikslas yra sudaryti įspūdį ir įvaizdį apie save. „Vienintelė būtina jo skiriamoji savybė ta, kad vienaip ar kitaip jis netiksliai atvaizduoja savo siekius“, – konstatuoja H. Frankfurtas.

Būtent todėl jau minėtas F. Kvinas iš J. le Carre romano vieną dieną gali mušti viena būgną, kitą dieną jau kitą, vieną dieną būti katalikas, kitą – komunistas. Tokiems kaip F. Kvinas nebūtina tikėti tuo, ką jie sako, jie yra anapus tiesos ir klaidos, tiesos ir melo distinkcijų. Kalba jiems jau nėra įrankis tikrovei analizuoti, kalba jiems tik priemonė savo įvaizdžiui kurti. Juk jis besikeičiančiomis aplinkybėmis tiesiog vis iš naujo kuria savo kaip politiko prekinį ženklą. Šis įvaizdis yra kurpiamas atsižvelgiant į rinkos tyrimus, sociologines apklausas ir kitus auditorijos, kurią siekiama privilioti šūdmala, pažinimo metodus.

Tiesa, nedera sieti šūdmalos vien tik su politika. H. Frankfurtas perspėja, kad šūdmalos pinklės gresia kiekvienam, kas imasi kalbėti to, ko neišmano taip tiesiog norėdamas apsimesti, kad žino vieną ar kitą sritį. Šūdmalos daugina ir tie, kurie panirę į skepticizmą ima tarti, kad apskritai yra neįmanoma patikima prieiga prie objektyvios tikrovės, ir todėl mums nelemta žinoti, kaip yra iš tiesų. Tiesa kaip kriterijus užleidžia vietą nuoširdumui, o svarbiausia tampa tai, ar kalbėtojas nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Tad ne veltui H. Frankfurtas šūdmalio kalbėjimą prilygina išmatoms, kuriose nebėra nieko naudinga. Anot jo, apsisaugoti nuo šūdmalos spąstų galime likdami ištikimi faktams ir kalbai kaip tikrovės pažinimo įrankiui.

Leidyklos „Hubris“ serijoje „Apie“ išleistos jau keturios knygos – be ką tik aptartos H. Frankfurto „Apie šūdmalą“ skaitytojai gali susipažinti ir su istoriko Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“, filosofo Levo Karsavino knyga „Apie tobulybę“ ir kito filosofo Immanuelio Kanto traktatu „Apie švietimą“. Visos šios knygos siūlo aktualius žiūros kampus į šiandien mus kamuojančius klausimus ir problemas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.