Kultūra

2020.04.16 19:19

Dingusi Kauno tekstilės pramonė: kaltas radikalumas, o gal noras pradėti nuo „švaraus lapo“?

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.04.16 19:19

„Manau, kad galbūt mes, lietuviai – pernelyg radikalūs, nemėgstame tęsti savo pirmtakų darbų, esame linkę viską daryti nuo „švaraus lapo“, – pamąstymais apie prarastą Kauno tarpukario, o vėliau ir sovietmečio tekstilės pramonę dalinasi LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ kalbinta istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

– Kaunas – nuo seno tekstilės miestas. Nepriklausomybės pradžioje – regis viską sunaikinome savo rankomis?

– Kaip byloja Lietuvos patirtis, po karų ir okupacijų pramonė patirdavo didžiulius išbandymus. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis įrangos buvo išvežta į Rusijos imperijos gilumą, evakuoti ištisi fabrikai. Lietuvos rinka staiga susitraukė, bet atsirado kitų galimybių – vėl buvo atsigręžta į vietines žaliavas, jų perdirbimą ir gamybą iš jų. Iškalbingas to pavyzdys – 1920-aisiais Kaune JAV lietuvių įsteigta vilnos audinių gamybos bendrovė „Drobė“. Taip pat prieškariu Kaune veiklą pradėjo tokios bendrovės kaip „Inkaras“, „Ringuva“, o 20 amžiaus 4 dešimtmetyje į Kauno pramonę investavo Latvijos kapitalo bendrovė, įsteigusi įmonę „Kauno audiniai“.

Antrasis pasaulinis karas ir vėl atnešė išbandymų metą, dalis įmonių įrenginių buvo sunaikinta, dalis išvežta, vėliau sovietinės okupacijos metais imta bendroves stambinti, jas telkti į šakinės veiklos kombinatus.

Kai kuriose srityse Lietuvos įmonės turėjo ką pasiūlyti, ypač stiprūs buvo radiotechnikai, Kaune klestėjo medicinos įrangos gamintojai, neblogai laikėsi maisto ir tekstilės pramonės šakos. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, netrukus teko patirti blokadą ir, žiūrint statistiniu požiūriu, pramonė patyrė šoką, reikėjo gebėjimų greitai persiorientuoti į naujas rinkas. Deja, bet to greičio tikriausiai ir pritrūko.

– Pramonės įranga – į metalo laužą?

– Kažkada dar būnant mokykloje, mūsų puiki geografijos mokytoja, pasakodama apie pramonę, pateikė pavyzdį apie atkurtos Lietuvos, kažkurios iš pramonės įmonių parduotą aukštųjų technologijų įrangą, kurią, regis, Vokietijos įmonė nusipirko ne kaip metalo laužą, o kaip veikiančią įrangą.

Tas pavyzdys paliko didelį įspūdį, galbūt dėl to, kad paraleliai mums buvo pasakojama apie tai, kaip Lietuvai dar teks pasivyti Vakarus, to meto buitis nebuvo tokia paprasta. O štai čia, pamokoje, pasakojama apie tai, kad Lietuva turėjo ką pasiūlyti net Vakarams. Gal mes, lietuviai, esame pernelyg radikalūs, nemėgstame tęsti savo pirmtakų darbų, esame linkę viską daryti nuo „švaraus lapo“.

– Neturėdami istorinės atminties, šiandieninės krizės akivaizdoje – vėl galime padaryti klaidų?

– Istorija mus moko saugoti žmones – savo sričių ekspertus, specialistus. Nes, kas yra įranga, be žmogaus gebančio su ja dirbti? Tai tik metalo laužas. Todėl ypač svarbūs darbuotojai.

Tikriausiai, neatsitiktinai šiandien garsėjame kaip lazerių šalis. Jei labiau pasidomėtume tikrai pamatytume, kad tų žmonių, kurie šiandienos Lietuvos aukštųjų technologijų pramonės šakas pakėlė į pasaulinį lygį, darbo ar išsilavinimo pradžia yra senesnė nei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. O tai tam tikra prasme yra žinių perdavimo tęstinumas. Tikriausiai, šiomis sąlygomis, svarbu išsaugoti kiek įmanoma daugiau atvirumo, o kartu padėti vieni kitiems greičiau pamatyti galimybes ir gebėti jas išnaudoti.

Laidų anonai:

Maršrutas nr. 112 – Kaunas. Tekstilės pramonė:

Stop juosta. Maršrutas nr. 112 – Kaunas. Tekstilės pramonės centre – nuo dirbtinių kraujagyslių iki kosminio laivo apdailos

Maršrutas nr. 113, Kaunas. Tekstilės pramonė II dalis:

Stop juosta. Maršrutas nr. 113, Kaunas. Tekstilės pramonė II d.
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.