Kultūra

2020.02.06 10:51

Tolerancijos žmogus Eugenijus Bunka: mokytoja klausė, ar yra antisemitų – pakilo viena ranka: „Aš... buvau...“

LRT.lt2020.02.06 10:51

Vasario 2-ąją Vytauto Didžiojo universitete Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė Tolerancijos žmogų – juo tapo žurnalistas, visuomenininkas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka. Jis įvertintas už ilgametį vadovavimą savo tėvo skulptoriaus Jakovo Bunkos fondui, pilietines iniciatyvas, Plungės, Žemaitijos ir Lietuvos žydiškosios atminties gaivinimą regione ir visame pasaulyje.

E. Bunka atrado unikalių duomenų apie Leibą ir Tilę Karnovskius iš Vilkijos. Ši šeima, emigravusi į JAV, tapo dar niekam nežinomo septynmečio elgetos, vėliau – vieno garsiausių 20 amžiaus džiazo muzikantų Louis Armstrongo globėjais. Apie tai rašyta ir LRT.lt.

Taip pat skaitykite

LRT.lt publikuoja Eugenijaus Bunkos kalbą, sakytą tapus Tolerancijos žmogumi:

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė...“ Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde didžiausią dėmesį skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Griciene klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš ... buvau...“

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji.

Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai – per didelė našta, todėl dėkojame visiems, prisidėjusiesiems kurti sodą ir dar prisidėsiantiesiems.

Tolerancijos didinimo viena pagrindinių vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai, dauguma pritaria tokia aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir gal būt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli.

Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.