Kultūra

2020.01.06 16:26

Ramūnas Čičelis. Mi(s)tiniai poezijos siužetai (knygų apžvalga)

Ramūnas Čičelis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.01.06 16:26

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ eteryje apžvelgė Viktoro Rudžiansko poezijos rinktinę ir debiutinį Simono Bernoto eilėraščių rinkinį „Reivas“.

Gyvename laikais, kai beveik niekas, išskyrus siaurai suprantamą filosofų cechą, nepasigenda apčiuopiamos realybės. Po XX amžiaus pabaigoje įsivyravusios išdaiktinimo mąstymo krypties įsigalėjimo šiandien esame panirę į virtualybę. Vienas paskutiniųjų iš Lietuvos mąstytojų, dar aukštai vertinęs daiktiškumą, buvo Šviesios Atminties Arvydas Šliogeris.

Apie kitą dramatišką stygių kalba labiau ne filosofai, o poetai ir menininkai – tai žmogiškumo nykimas. Daugiausiai apie tai yra rašęs poetas Tomas Venclova. Užsiėmę tautinių, politinių, socialinių tapatybių klausimais, kurie akimirksniu perkeliami į virtualybę, baigiame sunaikinti ištisą filosofijos mąstymo būdą – ontologinį tikrovės atvėrimą. Kai tikrovės nebėra, mąstymą apie būtį keičia skaitmeninių pokyčių sukeliamų buvimo revoliucijų analizė ir diskusijos. Ne vien klasikinė, bet ir mūsų dienų lietuvių poezija atrodo vis dar galinti ir pajėgi veikti kaip priminimas apie gresiančias prarastis.

Vyresniosios lietuvių poetų kartos atstovas Viktoras Rudžianskas, praėjusiais metais „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ knygų serijoje išleidęs savąją poezijos rinktinę, itin aštriai kelia klausimus apie pasaulio, daiktų ir žmonių kilmę, tikslą ir prasmę. Įvairius kūrybos laikotarpius apimanti knyga žymi poeto slinktį nuo vadinamosios pusinės iki mistinės bei mitinės metaforos. Pusine matafora galima vadinti tokį kalbėjimą, kuriame dar nestokojama eilėraščio kontekstinės tikrovės. Semiotikai šią teksto ypatybę vadina imanentiškumo nepaisymu – už metaforų slypi daiktiškasis ir žmogiškasis realizmas. Eilėraščiais kalbama taip, jog ima atrodyti, kad jie kilo iš konkrečių autoriaus patirčių, kurias metafora transformuoja į subjekto kalbėjimą. Antrojoje knygos pusėje eilėraščių genetika ima slėptis, poezija tampa imanentiška ir nagrinėjančia jau ne biografinių įvykių reikšmę, bet pačio poetinio kalbėjimo ir labiau abstrahuotos tikrovės kilmę bei prasmę. Čia metafora yra jau ne būdas atsieti save nuo teksto, o reikšmės perkėlimu užklausti ontologines problemas. Konkrečioji daiktinė tikrovė ir eilėraščiuose minimi žmonės jau nepriklauso kalbančiajam, jie yra anapusybės, kuri nebūtinai siejama su mirtimi, ženklai ir fenomenai. Daiktai ir žmonės tokiu būdu ima skleisti mistinį kvėpavimą. V. Rudžiansko eilėraščių rinktinė baigiama tokiais kūriniais, kurie iš mistinio bylojimo pagaliau pereina į mitinį lygmenį. Eilėraščių subjektui veriasi tai, ką XX amžiaus devintajame dešimtmetyje dainavo anuomet populiari muzikos grupė „Depeche Mode“ - daina „Personal Jesus“ ir paskutinieji V. Rudžiansko eilėraščių rinktinės tekstai yra susiję mitinio kalbėjimo beribiškumu, visuotinumu ir tuo, kad yra neįmanomi paneigti. Poezija ir muzika tampa tokia kūrybos sfera, kuri daug greičiau, nei filosofinės disciplinos ir mokslas, reaguoja į esmines žmogaus ir pasaulio buvimo slinktis bei struktūras.

V. Rudžiansko ir dar kelių kitų autorių eilėraščių rinktinės, išleistos „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės“ serijoje, yra tos, kurios atriboja nuo gana pabodusių sovietologijos klausimų ir panardina į daug giilesnį, nei socialinį ar politinį mūsų gyvenimų turinį. V. Rudžiansko knygos anotacijai parinktas Vito Areškos tekstas – tai liudijimas, kaip neverta galvoti apie šią eilėraščių rinktinę. Ji tiesiog siekia daugiau nei linksminti nuo gyvenimo pavargusius skaitytojus arba liūdinti ir taip melancholišką publiką. Knyga vertinga ne emociniu fonu, o ontologinės mąstymo ir matymo linijos nuvedimu iki labai toli nuo kasdienių mūsų gyvenimų.

***

Vilniečio jaunosios kartos poeto Simono Bernoto pirmoji knyga „Reivas“ ieško panašių atsakymų, kaip ir V. Rudžiansko poezijos rinktinė. S. Bernoto eilėraščių rinkinys sukuria tokį tikrovės apvertimą, kuris yra labai šiuolaikiškas. Apibendrintai knygos žanrą galima būtų vadinti vizijų poezija. Šį žanrą lietuvių literatūroje praėjusiame šimtmetyje pradėjo dar Vytautas Mačernis. Šio kūrėjo įkvėpimo šaltinis ir sąlyga buvo, veikiant gamtai, skverbtis į jauno žmogaus būsenas, kuriose veriasi namų mistika ir mitologija. S. Bernotas, būdamas šiuolaikiškas ir su neoromantizmo tradicija tiesiogiai nesusijęs, inspiracijos būdu paverčia jaunimo reiverių subkultūros atstovų išgyvenimus, patiriamus šiam visuomenės sluoksniui priklausančių žmonių vakarėliuose. Poezijos rinkinį „Reivas“ įmanoma skaityti kaip penktadienio vakaro knygą, kuomet, vaizduotėje papuolę į ritmo, šviesų ir muzikos mišinį, atveriame giliuosius pasąmonės sluoksnius, kuriuose pinasi ir darbo savaitės kasdienio gyvenimo detalės, ir gilesni bei esmingesni klausimai. Nuo V. Rudžiansko rinktinės S. Bernoto „Reivas“ skiriasi tuo, kad jaunesnis autorius nebando neutraliau perprasti pasaulio, daiktų ir žmogaus – vaizdiniai koliažai pinasi taip, kad potekstėje slypi publicistinis detalių vertinimo aspektas. S. Bernoto eilėraščių subjektas nėra toks ramus, kad, supratęs gyvenimo struktūrą, ja ir tenkintųsi. Ar reiverių vakarėlis, kuris vyksta knygos pulapiuose įtvirtina kitokį mąstymo ir buvimo būdą? Eilėraščių rinkinio „Reivas“ subjektas, būdamas šališkas, renkasi gyvenimo stebėtojo poziciją ir ją išlaiko iki „vakarėlio“ pabaigos – panašu, kad šių laikų žmogus matomų daiktų bei būtybių refleksijos atsisako tam, kad prieitų prie išvados, kurią galima formuluoti taip: „stebiu gyvenimą ir jį suprantu, bet nieko nekeisiu, nes vakarėlis tuoj baigsis – visi grįšime į kasdienį nekritinį režimą“. Reiverio vakarėlių patirtys reikalingos tam, kad jo metu matomi daiktai ir žmonės primintų, jog pasaulyje dar yra substancija. Už „Reivo“ ribų liekanti tikrovė yra virtuali, ir iš jos reikia išsivaduoti.

S. Bernoto knygos mistinį ir mitinį pobūdį labiausiai rodo jos dizainas, primenantis 2014 metais Afrikoje sukurtą filmą „Atkirtis“ (angl. „Whiplash“). Skaitytojas, kaip ir kino žiūrovas, yra nuolat verčiamas kraipyti galvą ir atlikti kaklo judesius – eilėraščių eilutės, kaip ir kino kamera, kreipiamos įvairiais kampais. „Reivo“ skaitytojas tokiu būdu dalyvauja reivo vakarėlyje, o „Atkirčio“ žiūrovas – mistinėse genties apeigose. Abiem atvejais, kūrinių suvokėjas apsvaiginamas ir praranda loginio mąstymo galią. Pasaulis, būtis, daiktas ir žmogus tampa tuo, kas fiksuojama ties išnykimo riba. S. Bernoto knyga aiškiai prognozuoja – mūsų laukia grįžimas į pirmykštį būvį, kuriame reivo ar kitokios ritmu ir šviesos žaismu pagrįstas mitas įgaus visuotinumą ir bus neatšaukiamas. Penktadienio vakaro reivas prarys darbo savaitę – žmogaus lauks laukinė laisvė ir šėlstantis mąstymas.

Knygų apžvalga – LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ eteryje: