Kultūra

2019.10.28 12:55

Elžbieta Banytė. Pliusai ir tarpinės (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.10.28 12:55

Poezijos knygų Lietuvoje pasirodo visus metus (vienas pažįstamas yra juokavęs, kad tradicinis lietuvis inteligentas laisvalaikiu yra poetas). Tačiau jų leidybą struktūruoja ir du svarbūs poetiniai įvykiai: festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, vykstantis pirmąjį rudens savaitgalį, ir „Poezijos pavasaris“ gegužės pabaigoje. Paprastai norima spėti knygas išleisti iki vieno arba kito, mat festivaliai – puiki proga paskaityti iš naujos knygos, duoti autografus poezijos mėgėjams ar tiesiog draugams ir apskritai apžvelgti, kas gi naujo pasirodė. Elžbieta Banytė apžvelgia Kęstučio Navako sudarytą knygą „Lyrika plius“ ir Rimo Užgirio dvi poezijos knygas

Šįsyk LRT KLASIKOS klausytojams Elžbieta Banytė pristato rudeniop pasirodžiusias poezijos knygas: Kęstučio Navako sudarytą antologiją „Lyrika plius“ ir Rimo Užgirio eilėraščių rinkinį „Tarp“.

Lyrika plius. Sudarė Kęstutis Navakas. Vilnius: Alma littera, 2019.

Žiūrint ir į sudarytoją, ir į leidėją belieka džiaugtis, kad ir didžiosios išvien komercija besirūpinančios leidyklos imasi leisti poezijos knygas: dar prieš 10–15 metų tokios praktikos beveik nebuvo. Žinoma, visi geri dalykai ateina su savo kaina, o „Lyrika plius“ knygyne patuštins kišenę maždaug 18 eurų.

Nežinau, ar taip norima kompensuoti tuos egzempliorius, kurie liks neparduoti ir vėliau bus nukainoti, ar bandoma užtikrinti padorų honorarą sudarytojui ir poetams, ar tiesiog komercinė ir niekada ypatingo rūpesčio kultūra nedemonstravusi leidykla (na taip, jie leidžia Sigito Parulskio knygas, bet Sigitas Parulskis yra „einamas“ autorius, kurį vis tiek išpirks, kad ir kas beleistų) nori saugoti savo finansus. Įdomiausia, kad Kultūros taryba šios knygos leidybą yra parėmusi, – tada nebeaišku, kodėl juos taip saugoti reikia ir kurian galan nuėjusi ta parama. Tačiau jeigu galime tokią kainą ramiu veidu priimti ir nemirktelėję sumokėti, išties gyvename ekonominio pakilimo laiku.

Knygą paskaityti verta dėl geros sudarymo idėjos. Ją pristato ir skaitytoją intriguoja paantraštė: „Papasakok man eilėraštį...“ Čia ne tik specialiai šiam leidiniui atrinktos 66 „geriausių jubiliejiniais Lietuvos šimtmečio metais kūrusių poetų“ (p. 10) publikacijos. Kiekvieną publikaciją lydi paties eilėraščio autoriaus pasisakymas, trumpa eilėraščio istorija. Todėl knyga siekia ne tik aprėpti bemaž visą poezijos lauką 2018 Viešpaties metais, bet ir pateikti jam tam tikrus komentarus, parodyti, kokie žmonės ir kodėl tą poeziją rašo. Taip bandoma knygai suteikti papildomos vertės ir monumentalumo. Net ant galinio viršelio rašoma: „Knyga tiesiog būtina visų lygių švietimo įstaigų bibliotekoms, joje apstu medžiagos tiek gimnazistų rašiniams, tiek studentų magistriniams darbams, tiek mokytojų ir dėstytojų pamąstymams.“

Kaip matyti, užmojis didžiulis, nors turiu ir skaitytojus, ir auditoriją nuvilti, kad, be Aido Marčėno, privalomoje egzamino programoje daugiau nė vieno iš šių 66 poetų nėra, o dabartinė sistema daryti kažką neprivalomo sudaro sąlygas tik perėjus kryžiaus kelius ir atlaikius tų pačių mokinių ir jų tėvų tikrai suprantamą cypavimą, kad „mūsų niekas neruošia egzaminui“. Be to, reikia pasakyti tiesą: abi šios užduotys – ir „papasakoti eilėraštį“, ir nubrėžti poezijos lauko koordinates, – mano nuomone, įgyvendintos ne be priekaištų. Tarp tų 66 trūksta kelių tikrai įdomių poečių ir poetų, pavyzdžiui, Ramunės Brundzaitės, Dovilės Kuzminskaitės, Ramūno Liutkevičiaus, Vytauto Ališausko ar Manto Toločkos, o kai kurie pasisakymai (tiesa, tikrai mažoji jų dalis) daugiau panašūs į savo ego demonstravimą: postringaujama apie bet ką, tik apie eilėraštį nekas tepasakyta. Be abejo, tai – autoriaus apsisprendimas, kurį iš dalies galiu suprasti, nes pozicija, esą „kalbėti poezija turi savaime“, gerbtina lygiai taip pat, kaip Tomo Venclovos ar Kornelijaus Platelio, kurie savo eilėraščius aiškina ir komentuoja noriai bei netgi neprašyti, ir tie komentarai visada būna įdomūs. Dėl pirmojo savo pačios priekaišto sudarytoją iškart bandau apginti: kiekvienas, sudarinėjęs leidinį, žino, kad lengviau kontaktuoti su gerai pažįstamais žmonėmis (iš pavardžių atrodo, kad nutiko būtent taip) ir kad tobulai sudaryti jokio leidinio apskritai neįmanoma, – vis tiek kas nors kam nors neįtiks, todėl baigiu savo pačios pageidavimų koncertą. Dėl antrojo priekaišto tegaliu pasakyti, kad sudarytojas pasielgė labai teisingai: pasisakymų beveik niekaip neredagavo ir tai knygoje prisipažįsta, todėl kiekvienas poetas turėjo galimybę save ir savo kūrinį pozicionuoti taip, kaip mano esant gera ir prasminga. O čia vietos visokiems pamąstymams ar studijų darbams tikrai atsiranda.

Šiaip ar taip, knyga įdomi tikrai ne vien tam, kuris domisi poezija, – ji yra mūsų literatūros lauko atspindys ir būtent kaip jis tikrai vertinga. Dauguma atrinktų tekstų geri (sudarytojas Kęstutis Navakas turi tikrai kone nepapeikiamą poetinę klausą), o pasisakymus jau komentavau – įdomu bus bet kuriuo atveju. Ar tekstai reprezentuoja konkretų autorių, kitas klausimas, bet čia vėlgi buvo autorių pasirinkimas, ir jį bandyti perprasti tikrai įdomu, nors nebūtinai visais atvejais reikalinga. Todėl rekomenduoju. Ir nepradėsiu paistyti apie šaltus rudens vakarus su minkštu pledu ir gera knyga. Tiesiog – domėkimės Lietuvos kultūra, ir ypač literatūra. Nepaisant mokyklinių programų, į kurias taip viltingai žvelgiama nuo galinio viršelio, ji yra įdomesnė ir margesnė, negu kartais švietimo sistemos ar viešosios erdvės apie ją sudaromas įspūdis.

Rimas Užgiris „Tarp“. Vertė Marius Burokas, Edgaras Platelis ir Dominykas Norkūnas. Kaunas: Kauko laiptai, 2019.

Antroji poezijos knyga, kurią šiandien aptarsiu, visu kuo skiriasi nuo „Lyrikos plius“. Rimo Užgirio „Tarp“ pasirodė Kaune, „Kauko laiptų“ leidykloje, ir, nepaisant lietuviškos autoriaus pavardės, yra verstinė. Rimas Užgiris gimė Kolorado valstijoje, užaugo netoli Niujorko (vaikystės erdvės vaizdai poezijoje nekart šmėkšteli). Amerikoje jo tėvai atsidūrė bėgdami nuo sovietinių represijų. Pirmą kartą Lietuvoje jis apsilankė dar prieš Nepriklausomybės atgavimą, o prieš kelerius metus apsigyveno Vilniuje. Vilniaus universitete dėsto keletą kursų, tarp jų – kūrybinį rašymą. Knygą savotiškai atveriančiame pirmajame tekste deklaruoja: „Anglų kalba – mano namai“ (p. 8). Ir iš tiesų jis ne tik angliškai rašo savo tekstus, bet ir yra vienas svarbiausių lietuvių kūrybos vertėjų į anglų kalbą, bendradarbiaujantis su Lietuvoje angliškai leidžiamais leidiniais (pvz., „Vilnius Review“) ir padedantis lietuvių poetams knygas išleisti užsienio leidyklose. Gaila, kad Lietuvoje nėra literatūros agento instancijos, – manau, R. Užgiris tam labai tiktų.

Ilgoka įžanga apie autorių buvo reikalinga tam, kad nekiltų tokių klausimų kaip feisbuke, kur, pasidalinus vienu šio poeto eilėraščiu, kažkas pakomentavo: „Geras, bet kas jis toks?“ Iš tiesų liminali R. Užgirio padėtis mūsų literatūroje – ir lietuvis, ir Lietuvoje gyvena, ir kartais rašo apie Lietuvą, bet dėl originalios tekstų anglų kalbos tarsi nelietuvių poetas – turbūt daugiau ką pasako ne apie jį, o apie mus pačius ir mūsų požiūrį į tai, kas yra lietuvių literatūra, o ne apie patį autorių. Pamenu, kai teko sudarinėti „Poezijos pavasario“ almanachą, diskusija, ar čia lietuvių poezija, ar ne, buvo trumpa, bet vis tiek buvo. Gerai, kad 2019-ieji – Pasaulio lietuvių metai ir kad gegužę įvyko Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas bei pasirodė šių rašytojų kūrybos antologija „Egzodika“. Tokie reiškiniai arba kad ir ši R. Užgirio knyga plečia literatūros supratimą, parodo, kad ne tik čia gimę gali vadintis lietuvių rašytojais ir, kita vertus, leidžia susidoroti su tam tikrais savos tapatybės kompleksais, kurių apraiškų viešojoje erdvėje iškyla labai nemažai.

Knyga „Tarp“ (pavadinimas čia esminis – tarp Lietuvos ir Amerikos, tarp dviejų kultūrų, dviejų tapatybių ir kt.) fiksuoja „pasaulio piliečio“ buvimą. Knygoje, pvz., minimi Trojos griuvėsiai – bet ne tie, kur dabartinės Turkijos teritorijoje, o Niujorko valstijoje, greta Trojos miestelio. Beje, iki šios knygos net nežinojau, kiek daug miestelių JAV yra pavadinti Atėnais, – bent „Wikipedijoje“ radau 23. Taigi pasaulį lyrinio subjekto žiūra susieja į tam tikrą vienį, kad ir koks įvairus jis būtų. Knygą sudaro dvi dalys, jau minėtas eilėraštis „Tarp“ yra atskirai. Pirmojoje dalyje daugiau kelionių, blaškymosi, refleksijų. Ji baigiama tekstu, iškalbingai pavadintu „Vis bręstu tremčiai“. Antroji dalis beveik vien lietuviška tuo aspektu, kad daugiausia vaizduojamos Lietuvos vietos, lyrinio subjekto reakcijos į jas ir į savo buvimą Lietuvoje. Apskritai eilėraščių žmogaus būseną geriausiai nusako 60 psl. esančio teksto pavadinimas „Ištremtas namo“: ačiū Dievui, santykis su Lietuva šioje knygoje normalus, nenusaldintas ir nenubanalintas. Nėra čia nei žirgelių, nei kanklių, nei senųjų didvyrių. O jeigu ir yra koks stumbras, tai nebent dvesiantis. Santykis su tėvų šalimi permąstomas ir išjaučiamas be melodramatiško patoso, o tai, mano nuomone, yra viena geriausių šios knygos savybių. Taip pat būtina paminėti, kad rinkinys įdomus ne tik dėl tos visos „Amerikos lietuvio“ egzotikos ir egzodikos (koks geras žodis – ačiū LLTI, išleidusiam jau minėtą Pasaulio lietuvių rašytojų antologiją ir tokiu būdu jį paleidusiam į vartoseną). Tai yra tiesiog rami, santūri, kartais švelniai ironiška poezija apie žmogaus buvimą pasaulyje, kaip ir visas menas – apie tėvystę, apie jausmą, kad sensti, apie meilę, apie kasdienybėje atsiveriančius buvimo plyšius („iš lėto / braukiu skustuvu / per žolę / prasikalusią / ant mano veido / kapo“, eil. „Po gimimo“, p. 74).

Suprasdama, kad šie svarstymai perauga knygų apžvalgos žanrą ir objektą, vis dėlto noriu pasakyti – o kad daugiau tų pasaulio lietuvių imtų geras ir nesaldžias knygas pas mus leisti, nes mūsų kultūrą jie veikia akivaizdžiai terapiškai. Gaila tik, kad tos knygos, dažniausiai leidžiamos nedideliais tiražais, pagal apibrėžimą negali būti skirtos masiniam skaitytojui, ir todėl baisoka, kad nepasiekia tų, kuriems platesnis požiūris į Lietuvą ir lietuvybę tikrai praverstų.

Knygų apžvalga skaityta laidoje „Ryto allegro“ nuo 39 minutės.


Ryto allegro. Ką žinote apie vokalinį instrumentinį žanrą Requiem?