Kultūra

2019.10.20 10:26

Radvilų sėkmės istorija: gudrios santuokos, išmintingas turto valdymas ir kasdienybė su migdolų sriuba bei kriaušių kompotu

pasaulyje – apie 100 Radvilų
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.10.20 10:26

Radvilų giminė turi įspūdingą istoriją, apie kurią vakariečiai dažnai žino daugiau nei patys lietuviai. Tai giminė, kurios sėkmė truko 500 metų, o atstovai visuomet pasižymėjo gudrumu ir išmintimi, LRT.lt pasakoja Valdovų rūmų istorikas Eimantas Gudas. Jis pasakoja apie apskaičiuotas Radvilų santuokas, įspūdingas laidotuves su fejerverkais, itin mėgtą kriaušių kompotą ir tai, kodėl lietuviai turėtų didžiuotis Radvilomis.

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ Valdovų rūmuose veikia iki 2020 m. sausio 12 d. Joje – tapybos darbai, dokumentai, ginklai, smulkūs daiktai, priklausę Radviloms. Kaip teigia E. Gudas, ši paroda – Lenkijoje gyvenančio, bet ir aktyviai Lietuvoje veikiančio Motiejaus Radvilos svajonės išsipildymas, kuris savo giminei priklausiusių daiktų kolekciją kaupia jau daugiau nei 30 metų.

Neįtikėtina sėkmės istorija, besitęsusi 500 metų

– Valdovų rūmuose lankytojus kviečia tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“. Jūsų, istoriko nuomone, apie Radvilas žinome pakankamai?

– Deja, mane stebina, kad ne tik lenkai, bet ir vakariečiai dažnai apie Radvilas žino daugiau nei lietuviai. Mūsų tautiečiai dažniausiai žino vadinamąją „auksinę Radvilų kartą“ – Mikalojų Radvilą Rudąjį, Mikalojų Radvilą Juodąjį, Radvilą Našlaitėlį ar Barborą Radvilaitę. Apie Radvilų giminę 18–20 a. lietuviai žino labai nedaug, kai kurie net mano, kad giminė – seniai išmirusi.

Kai po pasaulį išsibarstę Radvilos atvyksta į Lietuvą, dažnai jie pavadinami giminės palikuoniais. Tačiau patys sako – mes toli gražu ne palikuonys, mes ir esame Radvilos. Tai, kad lietuviai apie Radvilas žino nedaug, lemia ir nesidomėjimas, ir sovietinių laikų palikimas, kai tokioms giminės taikytos klišės, esą tai tokia ar anokia diduomenė.

– Kiek šiuo metu pasaulyje gyvena Radvilų?

– Maždaug 100. Taigi pati giminė neišnyks, tik kai kurios linijos. Didžioji Radvilų dalis po 1990 m. apsistojo Lenkijoje, Varšuvoje. Tačiau yra išsibarsčiusių po JAV, Prancūziją, Italiją.

– Radvilų giminė žavi ir tuo, kad išlaiko savo vardą iki šių dienų, ir anų laikų galia, didybe, turtais. Kaip jiems tai pavyko?

– Radvilos jau kilo iš diduomenės, nors tiksliai dokumentuoti jų protėvius sunku. Tokią galią ir valdžią Radvilos išlaikė sudarydami daugybę apskaičiuotų santuokų, Barborą Radvilaitę ištekindami už Žygimanto Augusto, mokėdami pavydėtinai tvarkyti savo pinigus ir žemes.

Lyginant su kitomis giminėmis, Radvilos buvo labai išmintingi, toliaregiai ir sėkmingi. Kortos jiems visuomet klostėsi palankiai. Tai tikra sėkmės istorija. Žinoma, per 500 metų buvo ir nedidelių nuopuolių, bet kad ir kur atsidurdavo Radvilos, daugiau ar mažiau pasiekdavo savo. Radvilų herbe matome devizą „Dievas mums pataria“. Žinant istoriją, atrodo, kad taip ir buvo.

– Ar savo galios ir šlovės piką Radvilos pasiekė, kai gyveno jūsų minėta „auksinė karta“?

– Lietuvių ir lenkų istorikai Radvilų galios piką regi kiek skirtingai. Štai Lietuvoje Radvilos galingiausi buvo 16 a., toji „auksinė karta“ neturėjo sau konkurentų. Tai buvo metas, kai Radvilos susigiminiavo su karališkąja šeima, o tai visuomet buvo laikoma didele garbe. Tačiau aukštas pareigas Radvilos turėjo ir kitais etapais. Galima sakyti, kad Radvilų aukso amžius tęsėsi gerus 300 metų – nuo 16 iki 18 a.

Lenkų istorikai sako, kad Radvilos galios piką pasiekė 18 a., nes tuo metu giminė buvo labai žinoma Europoje, sukaupė įvairiausių titulų ir turto. 18 a. Radvilos valdė maždaug milijoną hektarų žemės, tai – sunkiai įsivaizduojamas skaičius. Kai dabar koks Ramūnas Karbauskis pasigiria savo 24 tūkst. hektarų, tai tiek mažai!

– Tačiau, kad išlaikytum tokį turtą, neužtenka vien sėkmės. Kokius konkrečius būdus Radvilos taikė, kad neprarastų savo lobių?

– Buvo sukurta Radvilų ordinacinė sistema, kurią gali būti sunku suprasti net šiuolaikiniam teisės žinovui. Tai ne asmeninis ir ne valstybinis, o giminės turtas. Ordinacija – turto sąrašas, kuriame pasakyta, kad šio turto negalima nei parduoti, nei užstatyti, nei dovanoti ar išdalinti. Vienintelė sąlyga – palikti giminės vyrui. Tai reiškia, kad Radvilos turtą išsaugojo. Dažniausiai viską paveldėdavo kieno nors sūnus, o jei sūnaus nebūdavo – sūnėnas, pusbrolis ar pusbrolio sūnus. Tokia ordinacijų sistema egzistavo beveik visur Europoje.

Žinoma, kad ir praradimų neišvengta. Kalbant apie naujesnius laikus, 20 a., kai sovietai ir vokiečiai išsidalijo Lenkiją, daugiausia teritorijų (tarp jų ir priklausančių Radviloms) atiteko sovietams. Vėliau tai tapo sovietine Lenkija ir dauguma žemių iki šiol nėra grąžintos Radviloms.

Štai Lenkijoje esančiuose Radvilų namuose dabar įsikūrusios ambasados ir pan., taigi šalies valdžia nenori pastatų atiduoti. Jie Radviloms teikia kompensacijas pinigais. O kodėl Radvilos neprašė, kad jiems būtų grąžintas Lietuvoje esantis turtas, nežinau.

Santuokos laimė, laidotuvės su fejerverkais ir gyvenimas karietose

– Visi žinome Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto atvejį, tapusį garsia meilės istorija. Kiek meilės ten buvo iš tikrųjų? Ar galime bent nujausti?

– Akivaizdu, kad Žygimantas Augustas buvo įsimylėjęs Barborą Radvilaitę. Kitaip jis nebūtų sutikęs su tokia nelygia santuoka. Tuo metu buvo labai neįprasta vesti paprasto didiko dukterį, kad ir kokie galingi buvo Radvilos. O ar pati Barbora mylėjo Žygimantą? Nežinia, bet manau, kad taip.

Tačiau manęs, kaip istoriko, neapleidžia nuojauta (o ir archyvuose tai matome), kad Juodasis ir Rudasis Radvilos ypatingai skatino šias vedybas, kad Barbora taptų karaliene. Jiedu darė viską, kad santuoka įvyktų ir būtų pripažinta, kad joje gimę vaikai turėtų visišką teisę į sostą. Deja, kaip žinome, Barbora Radvilaitė vaikų nepagimdė.

Radvilos labai norėjo, kad Barbora taptų Žygimanto Augusto žmona ir tai pasiekė. Nes gal galėjo būti ir taip, kad ji būtų likusi karaliaus favorite ir meiluže? Renesanso laikai meilės požiūriu jau buvo gana laisvi ir tokie dalykai nestebindavo.

– O kaip sudarinėtos kitos santuokos? Kaip apskritai apibūdintumėte Radvilų tarpusavio ryšius?

– Žmonas Radvilų vyrai dažniausiai traktuodavo kaip transakciją, kuri atneša tam tikrą turtą. Kartais, jei žmona būdavo labai protinga, ji sugebėdavo savo vyrą nustumti į antrą planą.

Žinoma, yra ir sėkmingų santuokų – tiek romantiniu, tiek naudos aspektais. Tačiau visgi, Radvilų klestėjimo metu, sėkminga santuoka reiškė ne meilę. Taip, ieškota laimės, bet ne tokios, kokią dabar įsivaizduojame. Laimė buvo sukurti stiprų materialinį pagrindą ir auginti turtinus, ateitį turinčius vaikus.

Kalbant apie vaikus, Radvilos labai daug dėmesio skyrė jų auklėjimui. Praktiškai kiekvienas berniukas būdavo keliems metams siunčiamas į įvairius Europos universitetus. Pusmečiui į Prancūziją, kad išmoktų prancūzų kalbą, pusmečiui į Italiją, kad išmoktų italų. Kai kur berniukai viešėdavo ir mokydavosi rafinuotų manierų, vėliau grįždavo namo ir tai pritaikydavo. Mergaitės, kaip jau akivaizdu, buvo mokomos namuose ar siunčiamos į vienuolynus.

– Papasakokite apie kasdienį Radvilų gyvenimą, buitį. Ar jie skendėte skendėjo turtuose ir prabangoje, ar ne?

– Buitis tikrai nebuvo tokia patogi, kokią dažnai įsivaizduojame, kai kalbame apie Radvilas ar kitus didikus. Tačiau aišku viena – kad anais laikais niekas už Radvilas geriau negyveno.

16 a. Radvilos dažniausiai gyvendavo... karietose. Jie vis važiuodavo ir važiuodavo – tai iš vieno dvaro į kitą, tai iš vieno miesto į kitą. Toks buvo jų gyvenimo būdas – keisti vietas, neužsibūti vienoje rezidencijoje. Tai reikėjo lankyti valdovą Vilniuje, tai vykti į Seimą Varšuvoje, tai kokia diplomatinė misija Romoje. O dar reikia prižiūrėti dvarus, kad kas ko nepavogtų!

– Kiek karietų važiuodavo vienoje vilkstinėje, kai vykdavo tokios kelionės?

– Kokios 12 ar daugiau karietų, priklausė nuo kelionės. Vienoje iš karietų važiuodavo ir virtuvės darbininkai, kurie gamindavo maistą sustojus. Ilgesnių kelionių metu miegota ir valgyta tose pačiose karietose arba palapinėse. Taip pat sakoma, kad kai Radvilos keliaudavo Lietuvoje, visuomet apsistodavo savo dvaruose – tiek daug jų turėjo.

– O ką Radvilos valgė? Ar labai ištaiginga buvo jų virtuvė?

– Yra likusių meniu iš Radvilų buvimo Varšuvoje, jie tyrinėti. Pasirodo, buvo sudarinėjami net keli meniu. Vienas – kunigaikščiui, kitas – kunigaikštienei, dar kitas – mažiesiems kunigaikštukams, dar atskiri – auklei, tada muzikantams, tada tarnams ir tarnaitėms, skalbėjoms ir t. t.

Tarnai valgė gana paprastus patiekalus – košes, silkę su bulvėmis ir svogūnais, gerdavo alų. O patys Radvilos – migdolų sriubą, vėžius, žvėrieną, austres, įvairius marcipano desertus. Beje, desertu, ypač žiemos metu, laikytas kriaušių kompotas.

– Ar per šventes, pavyzdžiui, vestuves ar krikštynas, buvo labai išlaidaujama?

– Taip, išlaidauta rengiant daugumą švenčių. Gal nuskambės kiek makabriškai, bet 17–18 a. didžiausia šventė apskritai buvo laidotuvės. Jos tęsdavosi daugybę dienų, būdavo rengiamos įvairios vakarienės, leidžiami net fejerverkai. Išlaidauta reprezentaciniais tikslais. Švenčių tikslas buvo sukviesti kuo daugiau svečių, todėl net laidotuvės tapdavo socialiniu reiškiniu.

Vestuvės, krikštynos sutraukdavo daugybę svečių su šimtais dovanų. Visuomet labiausiai laukta didžiojo kunigaikščio dovanos, o šis vestuvių proga dažnai atsiųsdavo, pavyzdžiui, paauksuotą lovą. Turiu paminėti, kad lovos buvo prabangos dalykas – štai bajorai paprastai miegodavo ant plačių suolų, pasikloję kokį nors kailį.

Mylėjo Lietuvą, bet regėjo ją kitaip nei dabartiniai lietuviai

– Eimantai, koks yra Radvilų palikimas dabartinės Lietuvos teritorijoje, kurį galbūt kartais lankome ar praeiname, bet net nesusimąstome?

– Štai Vilniuje Radvilos turėjo apie 15 namų, dalis jų išlikę. Visi žinome apie Radvilų rūmus Vilniaus gatvėje, taip pat rūmus, kur dabar įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Radviloms priklausė rūmai Vingio parke ir pats parkas, kurį jie padovanojo jėzuitams. Radvilos turėjo teritoriją, kurioje augindavo žvėris ir kur medžiodavo. Tai ir yra dabartinis Žvėryno rajonas, ne šiaip sau gavęs šį pavadinimą. Radvilas mena ir Biržų, Dubingių pilys, Taujėnų dvaras prie Ukmergės, Leonpolio dvaras.

– Galiausiai, kodėl lietuvis, prisiminęs Radvilas, gali didžiuotis šia gimine?

– Išskirčiau tris dalykus. Pirma – tai pasaulinio garso giminė, kurią vienintelę tokią turime. Antra – tai giminė, kiek galėjusi išsaugojusi Lietuvos savarankiškumą, daugybę kartų apgynusi Lietuvą nuo Maskvos užmačių. Jei ne Radvilos, ir Liublino unija Lietuvai būtų buvusi gerokai nepalankesnė.

Trečia – kai mirė Žygimantas Augustas, su juo išmirė Jogailaičių dinastija, po to valdovai buvo renkami. Tačiau Radvilų giminės institutas buvo tai, kas išlaikė Lietuvą vieningą. Neturime savo monarchų dinastijos, kaip kad kitos Europos šalys, bet jei reikėtų turėti, ta dinastija galėtų tapti Radvilos. Ši giminė reprezentuoja Lietuvą iki šiol, be jos kitaip matytume istoriją. Nerasime nė vieno 15–18 a. valstybės įvykio, kuriame nedalyvavo Radvilos. Jie mylėjo Lietuvą, nors matė ją kitaip, nei mes dabar.