Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Timothy Snyderio „Apie tironiją“ ir Gintaro Grajausko „Kas prieš mus“.
Timothy Snyder „Apie tironiją“, iš anglų k. vertė Viktoras Bachmetjevas, Vilnius: Hubris, 2019.
Timothy Snyderis – amerikiečių istorikas, domėjęsis 20 a. Europos istorija, mokęsis Rytų Europos kalbų. Ši knyga – jau ketvirtas jo veikalas, kuris pasirodo lietuviškai. Reikia pasakyti, kad intelektualų (ypač tų, kurie domisi istorija ir geopolitika, o tokių bent turėtų būti didžioji dauguma) ratuose T. Snyderio knygos pasirodymas vis tapdavo įvykiu, o knygos buvo aptarinėjamos, rekomenduojamos socialiniuose tinkluose ir kt. Manau, tokia lemtis neišvengiamai skirta ir „Apie tironiją“, juolab kad knygelė plonutė, vos 128 psl., o formatas nedidelis, – tai galėtų paskatinti ją perskaityti ir tuos, kurie apie T. Snyderio darbus nėra girdėję. Beje, atskirą padėką reikėtų tarti knygos dizaineriui Tomui Mrazauskui: viršelis vienspalvis, raudonas, vidus irgi paprastas, tačiau efektingai derantis su turiniu ir paverčiantis skaitymą net truputį fiziniu malonumu.
Prisipažinsiu, kad esu didelė žodžio taupumo mėgėja, todėl „Apie tironiją“ man turbūt yra iki šiol geriausia negrožinė 2019 m. knyga. Autoriaus gerbėjus noriu įspėti, kad ji visai nepanaši į jo rimtąsias istorines studijas, pvz., „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“. Čia pasirinktas kitas žanras – manifestas. Ne veltui paantraštė skelbia: „Dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“. Iš tiesų Snyderis, remdamasis savo žiniomis, įžvalga ir intelektualine patirtimi, sudaro dvidešimties veiksmų (ar laikysenų), kurie galėtų padėti pasipriešinti tironijai, sąrašą. Beje, šią knygą jis parašė po Donaldo Trumpo, JAV prezidento, atėjimo į valdžią, – nepaisant to, kai kurie patarimai tiek pat aktualūs Europai, ypač turint omenyje procesus, vykstančius, pavyzdžiui, Vengrijoje. Manifesto punktų svarbą didina ne tik kruopšti, sąžininga, istoriniais faktais pagrįsta argumentacija, bet ir retorinis įtaigumas, kurį didžiojoje teksto dalyje vertėjui pavyko perteikti.
Pamokos yra įvairios. Vienos jų – labiau praktinio pobūdžio ir todėl labai gerai suprantamos iš liūdnos mūsų patirties Sovietijoje (pvz., „Saugokitės vienpartinės valstybės“, „Jei nešiojate ginklą, protaukite“, „Saugokitės sukarintų organizacijų“, „Ginkite institucijas“). Kitos susijusios su bandymu išlikti normaliu, padoriu žmogumi – galėtume sakyti, išplaukti neprisitaikius ir netapus dar vienu sraigteliu režimo mechanizme. Visą knygą persmelkiantis leitmotyvas – kad vienas žmogus gali labai daug: jis bent jau parodo kitiems, kad įmanoma nepasiduoti iš anksto, nepaklusti, nedaryti to, kas eina prieš jo sąžinę. O kuo tokių daugiau, tuo demokratija saugesnė. Bene įsimintiniausias patarimas man buvo „Megzkite akių kontaktą ir pokalbį“. Remdamasis prisiminimais iš tironiškų 20 a. Europos režimų, T. Snyderis konstatuoja: diktatūroje gyvenę žmonės ypač jautriai išgyveno, kaip su jais elgėsi kaimynai, – ar paduodavo ranką, ar sveikindavosi. Iš to jie suprasdavo, kuo gali pasitikėti ir kuo ne. Perskaičiusi prisiminiau keletą panašių scenų iš, rodos, G. Kanovičiaus kūrybos: kaip miestelio žydai realų pavojų suvokė tada, kai kaimynai iš pradžių nustojo pirkti jų produkciją, o vėliau – net bendrauti. Taip pat ypač įžvalgus man pasirodė raginimas: „Tausokite savo kalbą.“ Jo esmė – skaityti ne socialinių tinklų žinutes ar naujienų tinklalapius, o knygas. Tiek jau esame supratę, kad netikslios naujienos visų pirma sklinda mums įprastais kanalais, o knygos neiškreips nei mąstymo, nei tiesos. Kai medijoje girdi kasdien kartojamą tą patį melą, po kiek laiko tai tau pasidarys normalu. O tironiškų ir šmeižikiškų šnekų normalizavimas yra žingsnis link protaujančios pilietinės visuomenės irimo. Snyderio knyga mums pasako, kad tai, ar demokratija nepavirs dar viena diktatūra, priklauso nuo to, kokie mes būsime ir ar mes tai leisime, – ir labai tikiuosi, kad ją perskaitys ir tai suvoks kuo daugiau žmonių.
Gintaras Grajauskas „Kas prieš mus“, Vilnius: LRS leidykla, 2019.
Visada truputėlį nejauku rašyti apie įvairiapusio talento žmonių knygas – atrodo, tarsi brautumeisi į tokią teritoriją, kur panašūs turėtų kalbėti apie panašius. Pavyzdžiui, man sunku suvokti, kaip vienas ir tas pats Gintaras Grajauskas gali rašyti poeziją (beje, labai gerą), groti bliuzą, gerai versti, rašyti pjeses, o dabar būti ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovu, – ir čia be visų kelionių, aktyvumo feisbuke, be to, kad prisideda prie visokeriopo Klaipėdos kultūros klestėjimo ir įvairiausių uostamiesčio iniciatyvų. Atrodo, kad būtų kokie penki grajauskai, kurie kartais susitinka ir apsikeičia mažomis juodomis dėžutėmis, kur sudėtos kiekvieno jų veiklos.
Dabar rankose kažkurio iš tų mitinių grajauskų (juokauju – žinoma, kad vieno ir nepakartojamo) pjesių rinkinys „Kas prieš mus“. Jį sudaro 4 pjesės: „Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“, „Kas prieš mus“ ir „Tinklas“. Trys pirmosios jau pastatytos teatre (atitinkamai O. Koršunovo, L. Mikutos, J. Vaitkaus). Manau, ilgainiui tai ištiks ir „Tinklą“, – beveik įsivaizduoju, kaip socialinių tinklų tipažų replikos skamba scenoje. Taip taip, išgirdote teisingai – tai yra pjesė apie socialinius tinklus, jų tuštybę, kartais beprasmybę, dažnai – kvailą, ir agresyvumą. Interneto amžiuje visi turėtume būti susisaistę su visais, bet iš tiesų net neaišku, kuris tinklas stipresnis – socialinis ar vienatvės. Bet kad į juos abu kartu pakliūvame kaip muselės į voratinklį, pjesėje parodoma ryškiai. Iš esmės pjesė nagrinėja, kas atsitinka, kai virtualybė pasidaro tikresnė už apčiuopiamą tikrovę. Beje, pjesės siužetas ir kuriama intriga puikūs, bet jų neišduosiu, paskaitykite patys, patiks.
„Pašaliniams draudžiama“ rodo Nepriklausomybės pradžios kultūrininkų užkulisius – ką daryti, kai nori būti poetas, bet dėl pinigų stygiaus eini rašyti reklamos ir rūšiuoti skelbimų: „Mašinos prie mašinų, namai prie namų. <...> Velioniai prie velionių. Tiktai kurvos – prie masažo. Nesupainiok“ (p. 32). Man ši pjesė pasirodė viena stipriausių šiame rinkinyje, nors romantinis visuomenėje nepritampančio menininko etalonas jau yra gerokai pabodęs. Nors, žinoma, dažnai jis nėra neteisingas, nes patys menininkai save būtent taip suvokia – ir galbūt gerai daro, nes o kam dar nepritapti, jeigu ne menininkui. Beje, pjesėje ši nepritapimo tema yra tapusi ironiškos socialinės kritikos įrankiu.
„Brunonas ir barbarai“ – pjesė, ironiškai apverčianti Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio patriotinę mitologiją. Kaip žinia, 2009 m. šventėme tai, kad „šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas, su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Kitaip tariant, pirmąkart Lietuva paminima religinės žmogžudystės kontekste. Bet pjesė keistu būdu gydo nuo lietuviško menkavertiškumo komplekso – svetimšalių lyderis Brunas lietuviams aiškina: „Ne tokia jau liūdna ta istorija. Pats paskaičiuok: vyskupas Brunonas tapo šventuoju, kaip ir svajojo visą gyvenimą, o Lietuvą paminėjo analuose – visiems gerai, visi laimingi ir patenkinti. Tai ko gi čia graužtis?“ (p. 131). Pjesė savo stilistika kartais priartėja prie absurdo teatro ar grotesko, tačiau analizuojamos temos – tam tikrų kompleksų, kartais iškreipto savasties supratimo, dažnai neteisingai suprantamo krikščionybės ir pagonybės susidūrimo – yra rimtos.
Mano mėgstamiausia pjesė rinkinyje – „Kas prieš mus“. Ji pasakoja Gabriele`s D`Annunzio, italų poeto, politinio veikėjo, istoriją. Jis 1919 m. užkariavo Fiumės miestą (dab. Rijeka, Kroatija), mat tikėjo, kad taikos sutartyse teritorijos paskirstytos neteisingai, – esą Fiumė turėtų priklausyti Italijai. Tad jis su bendražygiais įžygiavo į miestą ir pasiskelbė diktatoriumi. Gabriele buvo įdomus poetas ir paprastai laikomas dekadentišku kūrėju, kuriam svarbiausia – estetika ir meilės malonumai. Tačiau G. Grajausko pjesė parodo dar vieną jo savybę – genialumą, tam tikrą asmenybės didingumą, nes jam nerūpi tokie mažmožiai kaip, pavyzdžiui, pinigai ir jis, gavęs valdžią, pasijunta turįs teisę iš kitų reikalauti, kad jie gyventų jo idealų pasaulyje. Istorija ir graži, ir tragiška, ir mums dabar reikalinga – pjesėje klausiama, kas gali ir kas negali valdyti. Ar genialus ir bebaimis diktatorius yra geresnis už kvailą ir bailų tradicinių valdžios struktūrų biurokratą? Ir kas vis dėlto gali ką nuspręsti viešajame gyvenime, kad praraja tarp idealų ir tikrovės nesurytų visų? Manau, dalį šių klausimų galima laikyti savotiškais įspėjimais. Tad, kaip supratote, G. Grajausko pjeses tikrai rekomenduoju – būtent dėl to, kad jos ne tik kalba apie mus (tokius, kokie buvome, tokius, kokie esame, ir tokius, kokie galbūt būsime), bet ir dėl to, kad jos nuoširdžiai nepiktybiškai juokingos, – o gero juoko lietuvių literatūroje man kartais pritrūksta.
