Kultūra

2019.09.16 18:02

Filmo „Nijolė“ kūrėjai: Antanas Mockus stiprus, tačiau tikrasis stuburas buvo jo mama Nijolė

LRT.lt2019.09.16 18:02

Šią savaitę pristatyti savo dokumentinio filmo apie Kolumbijos politiko Antano Mockaus mamą, menininkę Nijolę Šivickas, atvyksta italų režisierius Sandro Bozzolo ir filmo scenarijaus bendraautorė iš Kolumbijos Maria Cecilia Reyes. Drauge su A. Mockumi jie atidarys Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, susitiks su Kauno, Anykščių, Panevėžio ir Šilutės žiūrovais.

Prieš kelionę S. Bozzolo ir M. C. Reyes dalijasi mintimis apie bendrą darbą ir savo filmo herojus.

Apie italus taip nepasakytų

– Tai, kokį kelią nuėjote drauge su filmo scenarijaus bendraautore Maria Cecilia, rodos, verta dar vieno filmo. Kur pirmą kartą išgirdote apie lietuvių kilmės politiką A. Mockų?

Sandro Bozzolo (S. B.): – Studijų metais turėjau tokią idėją – išvažiuoti į šalį, kur nebūtų italų. Pamaniau, tokia vieta galėtų tapti Lietuva, taigi, atvykau į Kauną. Nieko apie šį miestą nežinojau, buvo įdomu pajusti, ką reiškia būti toli nuo namų.

Praleidau čia metus, Lietuva tapo tiltu į kitą pasaulį. Man patiko čia gyvenantys žmonės, atrodė, jie nepaprastai vertina savo kultūrą. Apie italus taip pasakyti negalėčiau, mano šalį tuo metu buvo ištikusi humanistinė krizė, žmonės galvojo apie pinigus, o ne apie vertybes.

Kartą Kauno Laisvės alėjoje sutikau kolumbietę moterį. Ji man ir papasakojo apie Antaną. Istorija buvo tokia įdomi, kad nusprendžiau keliauti į Kolumbija ir paieškoti apie šį žmogų daugiau informacijos.

Kolumbijoje sutikau Maria Cecilią. Mes pradėjome filmuoti ir štai po dešimties metų Laisvės alėjoje jau vaikščiojome keturiese – aš, ji ir Antanas Mockus su mama Nijole. Sunku patikėti, bet atsidūrėme toje vietoje, kur pirmą kartą apie jį išgirdau.

Maria Cecilia Reyes (M. R. C.): – Mano dėdė praeityje dirbo drauge su Antanu, kai šis buvo Bogotos meras. Kai susipažinau su Sandro, jis man papasakojo apie savo mokslinius A. Mockaus tyrinėjimus ir troškimą su juo susitikti. Pamaniau, gal mano dėdė galėtų jam padėti? Jis padėjo, susitikome, susidraugavome.

Po kurio laiko Antanas mums pasakė: jūs turite susipažinti su mano mama Nijole. Įdomi tokia grandinė – Sandro atvyko į Kolumbiją ieškoti Mockaus, rado mane, aš dirbau televizijoje ir prie filmų, turėjau ryšių su Antanų ir štai, kuo viskas virto.

„Antanas mums atrodė iš kitos planetos“

– Kokie A. Mockaus asmenybės bruožai jus žavi labiausiai?

S. B.: – Daugybė dalykų. Paauglystėje nebuvau apsėstas jokiomis popmuzikos ar sporto žvaigždėmis. Užaugęs štai gavau vieną tikrai neblogą. (Juokiasi.) Antanas – fantastiškas politikas, gerai suvokiantis, kad kiekvienas, net ir smulkiausias poelgis, irgi yra politika. Į bet kurią savo veiklą jis įsitraukia visa esybe.

M. C. R.: – Esu kolumbietė, taigi galiu pasakyti – Antanas mums visada atrodė tarsi iš kitos planetos. Net jo vardas buvo kitoks, neįprastas mūsų ausiai. Su savo mėlynomis akimis ir šviesia oda jis atkeliavo iš visai kito pasaulio.

Ir jo elgesys! Tai žmogus, kuris su kiekvienu sutiktuoju elgiasi pagarbiai. Kolumbijoje tai – retas bruožas, klasių hierarchija mūsų šalyje stipriai įsigalėjusi, o ekonominiai statusai skiria visuomenę. Daug pinigų turintys žmonės su nepasiturinčiais niekuomet nesielgs kaip su sau lygiais.

Antanas – nepaprastai šiltas žmogus, kiekvieną pasitinkantis su pagarba ir meile. Mūsų šalyje Antanu visi tiki, nes jis sako tiesą. Visada sunku tikėti politikais, tačiau jis įrodė, kad gali būti kitaip, jis sugriovė įprastą politiko įvaizdį. Jis rado unikalių idėjų, jas įgyvendino, o žmonės paskui jį sekė atvira širdimi.

Filmas subrandino draugystę

– Jūsų draugystė su Antanu tęsiasi daugiau nei dešimtmetį. Kodėl, jūsų nuomone, užsimezgė toks artimas ryšys?

S. B.: – Iš tiesų tai – labai gilūs, asmeniški santykiai. Ne tik su Antanu, bet ir su jo mama Nijole. Ir nesvarbu, kad jos tarp mūsų nebėra, mes tarsi jaučiame, kad visa tai, ką darome, darome dėl jos.

Filmas užaugino mūsų draugystę. Daugybę dalykų, kurių šiaip visai nedarytume, pradėjome dėl filmo. Antano šeimai nebuvo lengva įsileisti pašalinį žmogų su kamera. Ypač kai žinai, kad Nijolė savo privatumą gynė visą gyvenimą.

– Nijolė retai duodavo net interviu, kaip jūs prikalbinote ją filmuotis?

S. B.: Derinimas truko ilgai, ne vienerius metus. Manau, jai patiko santykis, kurį kūrėme. Nijolei patikdavo matyti dirbančius žmones, toks ir buvo mano sumanymas – jei dirbsiu jos studijoje, galėsiu kartais išsitraukti filmavimo kamerą.

Nijolė fantastiškai mokėjo apginti savo asmeninę erdvę, tačiau patį filmavimo procesą ji padarė gilų ir kūrybingą. Šis filmas man buvo lyg kalnas, į kurį privalėjau užkopti.

Kad mama jaustųsi laiminga

– Ką apie menininkę N. Šivickas norėjote parodyti pasauliui, žmonėms, kurie žiūrės jūsų filmą?

M. C. R.: – Nijolė buvo sudėtinga asmenybė, kalbinti ją buvo itin sunku. Sandro netgi pramoko šiek tiek lietuviškai, kad ją pakalbintų, nes Nijolė niekada taip ir nenorėjo išmokti gerai ispaniškai.

Visi jos atsakymai buvo trumpi, tiesūs ir konkretūs. Ji nesistengė būti mandagi ir iki pabaigos su visais kovojo – ne tik dėl filmo, dėl savo gyvenimo taip pat.

Kartą, kai Antano paprašėme papasakoti apie mamą, jis pasakė visą gyvenimą jautęs spaudimą tapti garsiu, kad mama širdyje jaustųsi laimėjusi. Tai pakeitė jo gyvenimą.

Antanas yra stipri asmenybė, tačiau iš tiesų tikrasis stuburas yra Nijolė. Ir filmas tai atskleidžia. Iki pat pabaigos ji sprendė, ką sakyti ir ką rodyti. Kai buvome Lietuvoje, norėjome važiuoti į vietas, kuriose ji augo, o ji norėjo pamatyti kažką nauja. Mes tarsi norėjome sugrąžinti ją į praeitį, tačiau ji buvo stipriai įsikibusi dabarties.

S. B.: – Kai baigėme filmuoti, supratau, kad filmas daug kartų tapo pretekstu būti šalia jų, praleisti su jais daugiau laiko. Gal todėl nedžiūgavau, kai baigėme. Tai nuskambės egoistiškai, tačiau procesas man buvo ir yra svarbiau nei rezultatas.

Filmas apie žmogų, nenorėjusį filmuotis

– Scenarijų rašėte kartu su Maria Cecilia. Ką jums davė darbas kartu?

M. C. R.: – Visai nebuvo lengva. Nijolė nebuvo iš tų, kurie sėdi ant sofos ir pasakoja apie savo gyvenimą. Filmas prasideda nuo Antano, kuris prašo mamos papasakoti apie tai, kaip ji gyveno Vokietijoje. Nijolė mėgina išsisukti nuo jo klausimų. Tai kaip būtų, jei jos klaustų visai svetimas žmogus?

S. B.: – Kūrėme filmą apie žmogų, kuris niekada nenorėjo būti filmuojamas. Tarsi žaidėme žaidimą – apsimesdavau, kad nefilmuoju, o ji apsimesdavo, jog nesupranta, kad aš filmuoju.

Ji niekada nepriprato prie filmavimo kamerų. Vienu metu atrodė, kad labai pavargo nuo gyvenimo, tačiau vis dėlto palaukė, kol filmas bus baigtas.

– Ar su Maria Cecilia turite naujų projektų?

S. B.: – Gal ji būtų laimingesnė, dirbdama viena, tačiau teks dirbti su manimi. (Juokiasi.)

M. C. R.: – Sandro turi talentą kiekvieno žmogaus gyvenime rasti įdomiausias istorijas. Galiausiai jis prisistato su krūva medžiagos ir aš nebeturiu kur dėtis, tenka viską sudėlioti.

Kiekvienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje nusipelno filmo. Antanas sakė, kad tai turėtų būti kiekvieno iš mūsų teisė.

– Kaip manote, ar Antanas toks ir yra dėl to, kad jo mama buvo Nijolė?

S. B.: – Šį klausimą mes kėlėme filme. Mane nepaprastai intrigavo jų lietuviški namai vidury Bogotos. Įsivaizduokite triukšmingas gatves, pilnas žmonių, daugybę spalvų ir vieną šeimą, kuri vakarieniauja užsidegę žvakę ant stalo, kalbančius senovine lietuvių kalba, lentynas, prikrautas lietuviškų knygų... Neabejoju, Antanas yra pats svarbiausias Nijolės sukurtas meno kūrinys.

Kalbino Laisvė Radzevičienė. Filmo gamybą ir sklaidą Lietuvoje dalinai finansavo Lietuvos kino centras.