Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris naujas, dėmesio vertas knygas.
Deborah Levy, „Karštas pienas“ (iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė)
Jei elgtumėmės būtent taip, kaip patarlė liepia nedaryti, ir spręstume apie knygą iš viršelio, veikiausiai nusiteiktume lengvam vasariškam skaitalui. Mėlyna rami jūra, uolos paplūdimyje, nuogas nusisukusios moters petys – atostogų romano esencija. Tačiau „Karštas pienas“, nors ir kalba apie 25 metų Sofijos atostogas Ispanijoje, anaiptol nėra nei labai optimistiškas, nei atsiduoda senu geru laiko išbandytu „tarnaičių romano“, kurį perskaitai oro uoste ir sėkmingai užmiršti, kvapu.
Deborah Levy pirmąjį romaną išleido 1986 m., vėliau pasirodė dar keli, bet nuo 1999 m. iki 2011 m. ji tylėjo. Kaip pati sakė – augino du vaikus. Jos romaną dėl neva per didelio literatūriškumo atmetė didžiosios leidyklos, bet, išleistas mažų nepriklausomų leidėjų, jis pateko į prestižinės premijos „Man Booker Prize“ trumpąjį sąrašą. Ironiška, bet sėkmė autorei vėl atvėrė duris į didžiąsias leidyklas. Todėl romanas „Karštas pienas“, kurio lietuvišką vertimą neseniai išleido „BALTO“ leidybos namai, jau vėl pirmąkart pasirodė 2016 m. rugsėjį prestižinėje Britanijos leidykloje. Ir – nenuostabu – vėl pateko į 2016 m. „Man Booker Prize“ trumpąjį sąrašą.
Kai pirmąkart sutinkame knygos pagrindinę veikėją Sofiją, pusiau britę ir pusiau graikę, Ispanijoje, jos kompiuteris kaip tik nukritęs į grindų, o ekranas suskilęs. Kažkur už suskilusio ekrano yra nebaigta disertacija, nors, kai reikia užpildyti anketą, Sofija nenoriai įrašo „padavėja“. Knygos pradžioje jos gyvenimas iš esmės sukasi apie įnoringą 64 metų motiną Rozą, o Ispanijoje jos todėl, kad užstatė namą dėl neva blogėjančios Rozos sveikatos. Ji sako, kad jai skauda kojas, krumplius, apskritai visą kūną ir be lazdos sunku vaikščioti, bet rytą prieš kelionę į daktaro Gomeso kliniką – jų kelionės didįjį tikslą – pati nueina nusipirkti plaukų segtukų. Matyt, todėl daktaras Gomesas ją ir gydo ne tabletėmis – pasikviečia pavalgyti, liepia sudaryti baimių sąrašą, vairuoti, nepaisant to, kad ji esą nejaučia kojų ir nenuspaus pedalo. Tai psichosomatikos, o ne fiziologijos gydymas. O iš esmės pasakojimas ir sukasi apie prastus motinos ir dukters santykius bei Sofijos bandymus reaguoti į neteisybę, apginti save, nesileisti išnaudojamai, psichologinę brandą.
Nors trumpai papasakojus viskas skamba labai konvenciškai ir nuobodžiai, tai ne visai tiesa. Visų pirma, Sofija iš tiesų vaizduojama kaip protinga moteris – ji sugeba savo antropologijos žinias ir pastabumą taikyti savo pačios ir aplinkos analizei. Be to, knygoje yra iš pirmų kelių puslapių nepastebimo sauso humoro, kuris priverčia į gana rimtą Sofijos situaciją pažiūrėti kitaip – nebūtinai nerimtai, bet gal kiek iš šalies ir šviežiai. Be to, išmoningai elgiamasi su graikų mitologija: ji labai subtiliai ir prasmingai įpinama į tekstą būtent tam, kad įvaizdintų tas archetipines situacijas, su kuriomis susiduria veikėjai. Knygoje yra ir labai apčiuopiamas, tikslus, bet neperspaustas kasdienybės ir buities lygmuo – peticijos, bedarbystė, pinigų stoka, finansinės krizės padariniai, kurie Ispanijoje iki šiol jaučiami, socialinė atskirtis. O apskritai visos, kurios buvo mamos ir dukros, turbūt žino, kokie sudėtingi tie santykiai būna blogaisiais jų laikais – pilni galios žaidimų, neišsakytų nuoskaudų, narciziško savęs žalojimo dėl kitos, bet iš tiesų dėl to, kad galėtum jaustis auka. Tam perteikti puikiai tinka pasirinkta poetiška, kartais net ant patetiško susireikšminimo ribos balansuojanti kalbos intonacija. Todėl suprantama, kad daktaras Gomezas (net nebandantis apsimesti rimtu klinicistu) galų gale daugiau dėmesio skiria ne „ligonei“ Rozai, o „sveikajai“ Sofijai. Skaitytojai turi galimybę saugiai atsirėmę į pagalvėles išgyventi tai, ko turbūt nė vienas sau nelinkėtume, ir galų gale iš D. Levy sukurto pasaulio išeiti praturtėję.
James Salter, „Žaidimas ir pramoga“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys)
Šičia turime reikalų su vienu iš amerikiečių klasikų Jamesu Salteriu, kurį išgarsinęs ir kaip vieną geriausių anglų kalbos stilistų įtvirtinęs romanas „Žaidimas ir pramoga“ (A Sport and a Pastime) pasirodė 1967 m. Apskritai manau, kad tokias knygas, jei tik įmanoma, reikia skaityti originalo kalba, bet lenkiu galvą prieš vertėją Laimantą Jonušį, lietuviškai prakalbinusį šį viliojantį, erotišką ir turiniu, ir kalba tekstą, kurį nemažai amerikiečių kritikų įrašo į svarbiausių ar geriausiai parašytų 20 a. II pusės Amerikos romanų sąrašus.
Pirmojo asmens pasakojime kalbėtojas – 34 metų vyras. Įdomu tai, kad pasakotojas nėra kanoniškas pagrindinis veikėjas, kaip dažnų dažniausiai nutinka pirmojo asmens pasakojimuose. Pasakojama Dyno, jo kelionės draugo, istorija, nors, žinoma, neįmanoma kalbant, pasakojant apie kitą, išvengti ir šiokio tokio savęs demaskavimo. Dynas neseniai metė prestižinį Jeilio koledžą. Jis gražus, labai protingas, traukia moteris – savotiška priešybė pasakotojui, kuris yra su Dynu tik tam, kad pasisotintų jo gyvenimo puotos likučiais, leistų sau įsivaizduoti, kad pats yra kaip Dynas. Prisipažįstama, kad „esu tik jo gyvenimo tarnas“ (p. 59), o kiek vėliau tekste situacija dar užaštrinama: „Aš nepasakoju tiesos apie Dyną, aš jį išgalvoju. Kuriu iš savo paties trūkumų, nepamirškite to“ (p. 87). Ir tikrai žmogus juk linkęs save vertinti lygindamas su kitais, o laimingiausi atrodo tie, kurie ne mes, kurie toli.
Kompanija keliauja po Prancūziją: pasakotojas traukiniu atvažiuoja iš Paryžiaus, o vėliau po provinciją bastomasi skolinta (kitados turbūt elegantiška buvusia) mašina. Dyno kompanionė yra Ana Mari, jauna prancūzė. Jų santykiai į meilę atkeliauja iš geismo, o ne iš gilių pokalbių – manau, natūrali ir suprantama plėtotė, ypač turint omeny tai, kad Dynas prastai kalba prancūziškai, o Ana Mari ne ką geriau angliškai. Tačiau seksas (beje, jo romane daug, tai iš esmės yra estetizuota kūniškumo šventė) yra toks pakylėtas, romantizuotas, be jokio pragmatizmo atspalvių ir todėl savotiškai nekaltas, kad skaityti šiek tiek graudu ir nostalgiška, – kaip gerai, kad yra seniau parašytų knygų, dabar taip rašyti yra neįmanoma, nes ir svajojama dažniausiai apie kitokius dalykus. Koncentruojamasi į kito kūną, nėra bjaurasties, brutalumo, pastebimi maži žmogiški dalykai – randeliai, apgamai. Žinoma, perspektyva vyriška, Dyno meilėje esama šio to šalto ir negailestingo, bet kitko sunku tikėtis – turint omeny ir laikotarpį, ir bendrą teksto visumą. Kuriama jo nuotaika tokia, lyg pro kalbos užuolaidą vyriškis žvelgtų į prarastąjį rojų, – ir jokių galimybių jį patirti nėra.
Nepaisant viso kalbos grožio, šiame kone besiužečiame tekste glūdi tam tikra tamsa. Neišduosiu visko, bet Dynas nėra tas, kuris tobulėja, mokosi arba netgi elementariai išlieka stiprus pasaulyje. Jis netiki, kad svajonių ar mitų pasaulis gali egzistuoti kartu su mūsų veiksmų ir ypač kasdienybės erdve. Be to, romane užklausiama ne tik savastis ir savižina, bet ir komunikacija – ar esame įgalūs susikalbėti su tais, kuriuos mylime, ką mes mylime kitame (ar tą kitą, ar savo paties geresnę versiją kurią jame randame) ir kt. Tai nėra dalykai, kurie gali būti svarstomi ramiai ir be gėlos, – meilė, dėl kurios nesi tikras, bet kuri nesileidžia racionalizuojama, gali žmogų palaužti, bet galbūt – galbūt! – gali jį bent trumpam priartinti prie Edeno vartų.
Jurga Tumasonytė, „Undinės“
„Undinės“ – antroji Jurgos Tumasonytės prozos knyga. Pirmoji, pavadinta „Dirbtinė muselė“, pasirodė 2011 m. ir buvo apdovanota Kazimiero Barėno premija. Dar ji išleido nedidelę riboto tiražo knygelę „Knygyno istorijos“, kurioje pasakoja įvairius (kai kurie ir nelabai smagūs) nutikimus iš to laiko, kai dirbo knygyne. Apie „Undines“ spaudoje informacijos kol kas nedaug, išsamių recenzijų kol kas irgi nepasirodė. Būtų labai liūdna, jeigu ši knyga taip ir nugultų į vietiniuose „Ikiukuose“ išparduodamų knygų vežimėlį greta „Kakės Makės“ taip ir neatradusi savo skaitytojo. O skaitytojas kažkur slepiasi arba atostogauja kaime. O gal tiesiog yra tylus ir santūrus – visai kaip ši knyga: neišreklamuota, ne išrėkta, o papasakota, ir vieninteliai ryškūs dalykai čia yra viršelio spalva ir kai kurių pasakojimų siužetai.
Taip taip, siužetai, o ne siužetas. „Undinės“ yra pasakojimų rinkinys – norėtųsi sakyti „novelių“ ar „apsakymų“, bet pora tekstų, pvz., „Adis ir Eva“, vargiai pataiko į šių žanrų kategoriją, veikiau artėja prie apysakos ir apimtimi, ir struktūra. Dėl to J. Tumasonytės naujoji knyga yra puiki kelionių ar vakarų partnerė: perskaitai vieną tekstą, pamąstai, užgesini šviesą. Literatūra, kuri ne ryjama, o kramsnojama. Anaiptol ne visi tekstai rinkinyje stiprūs, be to, akivaizdu, kad autorė geriau valdo trumpesnius tekstus, o alegoriškas pasakojimas, pvz., „Karalystė“, nėra jos stiprioji pusė. Tačiau kai kurie tekstai, ypač tie, kurių santykis su realybe dvipusis, komplikuotas (pvz., „Undinės“, „Pono Bružo mirtis“), yra nedidelės brangenybės – netobulos, kaip brangakmeniai su debesėliais, bet dėl to traukiančios akį. Ko gero, tam tikras kokybinis ir apimties netolygumas atsirado natūraliai dėl to, kad, kaip interviu pasakoja autorė, tekstai rašyti per daug metų, vėliau redaguoti, todėl sunku rasti kokį nors skėtį, iš kurio nekyšotų nereikalingos galūnės.
Didžiausia knygos stiprybė, mano galva, tai, kad ji nėra cukruotai saldi, perdėm literatūriška ar – kas užvis blogiausia – moralizuojanti. Personažai patenka į tokias situacijas, kuriose turi susidurti su nežinomybe: nesvarbu, ar ji slypi aplinkoje, ar kitame žmoguje, ar pačiame veikėjuje. Dėl to tekstai nėra jaukūs ar aiškiai apibrėžti, tiesiogiai jokios išvados nepateikiamos, skaitytojas lieka toks pat „susinepatoginęs“ kaip kai kurie personažai. Jie irgi nėra įsikūnijęs simpatiškumas – taksistė, disfunkciniuose santykiuose įstrigusi vertėja, dar yra anoniminių alkoholikų, neaiškių išnaudotojų, savanaudžių ir šiaip tipų, kurie tūno kažkur šešėliuose – nepatenka į kriminalų antraštes, bet anaiptol nėra ir per visus galus brukami pavyzdingi piliečiai. Ir būtent todėl tai nėra knyga visiems: viskas lyg ir gerai, sklandu, kokybiškai parašyta normalia normalaus žmogaus kalba be jokių įmantravimų ar užraitymų (turint omeny, apie kokius personažus kalbama, perdėtas stilizavimas būtų juokingas), bet... keista. Kai kuriais atvejais novelės labai lietuviškos savo koloritu ir aplinka, o kartais galėtum įsivaizduoti bendrą neapibrėžtą erdvę – pagal gamtą gal Rytų Europa, bet gal ir nebūtinai. Ir tikrai vargu ar atpažinsime konkrečias patirtis (pvz., dieduko, kuris staiga suvokia, kad yra miręs), todėl šito paprasto jaukaus įsigyvenimo irgi nebus. Tačiau galiu pažadėti: bus savotiškai įdomu.
