Kultūra

2019.08.12 11:27

Eglė Baliutavičiūtė: tėvų baimių įkaitai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.08.12 11:27

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ šįkart pristato dvi knygas – Dovilės Zavedskaitės „Lietų ir skafandrą“ bei Taros Westover „Apšviestąją“.

Dovilė Zavedskaitė, „Lietus ir skafandras“ (Paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“, 2019)

Konkursai tapo patikimu tramplinu į vaikų literatūrą. Konkursai ir jų anonimiškumas, matyt, paskatino ne vieną pradedantį kūrėją išbandyti savo jėgas. Tiek per Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, tiek per Nacionalinį vaikų literatūros konkursą per kelerius pastaruosius metus atėjo naujų talentingų autorių: Ilona Ežerinytė, Daina Opolskaitė, Aidas Jurašius ir kt. Knygos „Lietus ir skafandras“, kurią netrukus pristatysiu, autorė Dovilė Zavedskaitė kaip tik debiutavo 2017-aisiais su minėta knyga Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelniusi antrąją vietą.

Knygoje „Lietus ir skafandras“ pasakojama apie mergaitę, kuriai labai trūksta paprastų vaikiškų malonumų, kurių negali patirti, nes mamos ji apvilkta skafandru. Ne šiaip sau, ji alergiška... vandeniui (!): „Tai buvo laikai, kai visi vaikai buvo kažkam alergiški. Vieni – vandeniui, kiti – saulei, treti – sniegui, ketvirti – vėjui“ (p. 9). Skafandras, be abejonės, simbolizuoja tėvų baimes ir rūpestį dėl mažųjų. Kartais tėvai tiesiog pernelyg jaudinasi dėl vaikų ir nori juos apsaugoti nuo viso pasaulio. Tačiau vaikai smalsūs ir drąsūs, jie tikrina ribas – kas yra tikra, iš tiesų pavojinga, o kas įveikiama, gal net išgalvota. Mergaitė draugu pasirenka kaip tik tą, kuris jai turėtų būti labai pavojingas. Ji užkalbina lietų ir kviečia jį keliauti į dykumą. Kodėl? Nes ten nelyja, tad galės „nusivilkti skafandrą ir lakstyti su suknele be vargo“ (p. 16). Bėda, kad nei mergaitė, nei lietus kelio į dykumą nežino, tad klajodami jie susiduria su įvairiausiais sutvėrimais, kurie jiems padeda arba ne ieškoti kelio.

Vienas iš svarbiausių sutiktųjų yra žmogus, bitininkas, skirtingai nei kiti, jis paskatina mergaitę šiek tiek suabejoti alergija, lietumi, permąstyti patį kelionės tikslą:

– Nuo ko jūs ilsėsitės?

– Nuo gyvenimo, – sunkiai atsiduso mergaitė.

– O ar jus gyvenimas vargina? – savo ausimis negalėjo patikėti vyriškis.

– O jūsų ne?

– Gyvenimas dar niekada nėra manęs varginęs. Nuvarginti gali darbas. Gyvenimas yra ne darbas.

– O kas yra gyvenimas?

– Tai yra bitė, nešanti tau medų kiekvieną dieną <...> Bet šį medų reikia mokėti pasiimti. (p. 56).

Deja, nors bitininkas malonus ir geranoriškas, mergaitė jo kalbos nesupranta. Jis vaikui kalba suaugusiųjų kalba – miglotai, metaforomis, skambiais apibendrinimais. Todėl, pasiklausiusi jo patarimų ieškoti savo gyvenimo bitės, mergaitė su lietumi patraukia ieškoti tikros bitės, o ją sutikę bando paversti savo augintine. Bitė bando paaiškinti mergaitei, ką bitininkas turėjo omenyje, bet ir ji vaikui kalba pernelyg sudėtingai. Lietus, kuris iš tiesų yra įsivaizduojamas draugas ir šiek tiek vyresnis mergaitės alter ego, supranta kiek daugiau, bet mergaitė – vaiko įsikūnijimas – nenori klausytis. Jai reikia dykumos ir taškas. Eis į priekį tol, kol ras.

Nors kur tobulėti dar tikrai yra, Dovilė Zavedskaitė su savo pirmąja knyga tvirtai įžengia į vaikų literatūrą, manau, kad tai sėkmingas debiutas, kurį drąsiai galima įrašyti į gana gausią mūsų vaikų literatūroje nonsenso tradiciją. Užtenka paminėti Vytauto V. Landsbergio, Rimanto Černiausko, Aido Jurašiaus ir kitų autorių, pamėgusius šį žanrą, pavardes, šalia kurių galime šlieti ir debiutantę. Kalbant apie literatūrinį nonsensą dažniausiai pabrėžiamas pasaulio sukeistinimas, logikos apvertimas, kalbiniai ir literatūriniai žaidimai, kokių nors aiškiai suformuluotų idėjų atsisakymas. Tačiau nonsensas būna labai įvairus, kartais pasitelkiamas ir pedagoginiams, didaktiniams tikslams. O štai Zavedskaitės knygą priskirčiau prie lyriškojo, alegorinio nonsenso. Toks nonsensas keliasluoksnis, kyla adresato problema. Pradinukas čia greičiausiai atras žaismingą nuotykį, alogizmais juokinančią istoriją apie neįprastą draugystę ir užsispyrimą, bet dar daugiau čia visko vyresniam, gebančiam pafilosofuoti. Visgi visų pirma tai graži ir šviesi knyga, teigianti gyvenimą, mėgavimąsi gyvenimu ir drąsą patirti pasaulio įvairovę bei grožį. „Bet ar mes nesusirinkome pasigrožėti pasauliu? Ar ne toks svarbiausias visų mūsų užsiėmimas“, – klausia bitė (p. 64). Knyga parodys kryptį, o atsakykime sau patys.

Tara Westover, „Apšviestoji“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, iš anglų k. išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė)

Vos pasirodžiusi 2018 metų vasarį Taros Westover knyga „Apšviestoji“ tapo bestseleriu. Daugybę skaitytojų sudomino jaunos moters, užaugusios mormonų radikalų šeimoje, memuarai. Tad tuojau knyga pradėta versti į įvairias kalbas, o į lietuvių kalbą ją išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Prie knygos populiarumo, manau, prisidėjo ir kultūrinis fonas. Už Atlanto diskusijos apie religinius radikalus atsiskyrėlius, jų sukurtus kultus netyla kelis dešimtmečius, iki šiol prisimenami ir medijose iš naujo aktualizuojami 10 dešimtmetyje tragiškai pasibaigę Amerikos valdžios konfliktai su tokiomis atsiskyrėlių bendruomenėmis Rubi Ridže (Ruby Ridge) ir Veike (Waco). Apie įvykius Veike kaip tik pradėtas rodyti mini serialas prieš pat pasirodant Taros Westover knygai.

Tara, jauniausia iš septynių šeimos vaikų, iš tiesų neaugo kulte tiesiogine to žodžio prasme ir jos tėvai nebuvo visiški atsiskyrėliai. Jie gyveno nuošalokai, ant kalno, tėtis su sūnumis vertėsi metalo laužu ir statybomis, šeima lankė bendrą nedidelio Aidaho valstijos miestelio mormonų bažnyčią, o dvylikametė Tara netgi vaidino teatre, taigi santykio su išoriniu pasauliu būta. Atsiskyrėliai visų pirma jie buvo mentaline prasme. Tėvas tikėjo, kad tik jis vienas supranta tikrąjį tikėjimą, kad kiti mormonai yra prisitaikėliai, konformistai. Valstybę laikė komunistų irštva, siekiančia visus pavergti, todėl neregistravo vaikų gimimų, neleido jų į mokyklą, nepripažino Vakarų medicinos, gydėsi tik žolelėmis, homeopatija, be to, ruošėsi pasaulio pabaigai.

Taros vaikystė buvo perpildyta tėvo paranojų, audringų emocijų, aplaidumo ir motinos nuolaidumo, susitaikymo su esama padėtimi. Mergaitei augant tėvo paranojos įgavo vis aštresnes formas, linija tarp apkvaitusio proto ir piktavališkumo, noro pademonstruoti savo valdžią ne kartą nutrinama. Kraują stingdo skaitant, kaip jis stumdavo savo šeimą į gyvybei pavojingas situacijas.

Akimirka, kai nebegalėjau paleisti knygos iš rankų, atėjo ją įpusėjus, taigi po poros šimtų puslapių. Taip, buvo įdomu skaityti apie Taros vaikystę, uždarą šeimos gyvenimą, gniuždančią kasdienybę, santykius su šeimos nariais, tėvų pasaulėžiūrą. Bet įtaigiausi skyriai apie jos pabudimą iš sąstingio, kuomet pradėjo kvestionuoti savo gyvenimą, aplinką ir santykius, kuomet nusprendė stoti į koledžą, išmoko atpažinti tėvo ir vyresnio brolio psichologinį smurtą. Taros išėjimas, augantis visapusis savarankiškumas kėlė įtampą šeimoje, o labiausiai skaudino tėvą, pajutusį, kad jo galia prieš vaiką, dargi moteriškos lyties, slysta iš rankų. Nuo to momento knygos išorinė ir vidinė įtampa tik augo.

Taros potyriai ir veiksmai primena daugybės žmonių, mėginančių ištrūkti iš toksiškų santykių, elgesį. Žingsnelis į priekį, žingsnelis atgal. Du žingsneliai į priekį, vienas atgal. Trys žingsneliai į priekį – du atgal ir t. t. Tarai pasisekė, ji sugebėjo vis didinti atstumą, ne visiems taip nutinka. Knygos pabaigoje Tarą regime ne tik fiziškai, bet ir emociškai, kultūriškai nutolusią nuo šeimos branduolio per kelis tūkstančius kilometrų.

Apskritai tai labai „teisinga“ knyga, motyvuojanti, pabrėžianti svarbiausius dalykus, kurių reikia visapusiškai sveikam žmogui. Joje akcentuojama išsilavinimo galia (į tai nukreipia jau knygos pavadinimas), kiek daug naudos duoda atsivėrimas išoriniam pasauliui, drąsa papasakoti savo istoriją, lankymasis pas psichologą ir, svarbiausia, parodymas, kad išsilaisvinimas niekada nėra lengvas ir greitas, kad jis sukelia net daugiau psichologinių kančių nei gyvenimas priespaudoje, bet galiausiai – verta.