Kultūra

2019.07.29 16:28

Laima Kreivytė. O kas toliau?

Laima Kreivytė, menotyrininkė2019.07.29 16:28

Beveik metai praėjo nuo Re:formatų festivalio – kai marga aktyvaus jaunimo, vilniečių ir svečių minia užplūdo Reformatų skverą reikalaudami naujo skaidraus konkurso, didesnio dėmesio reformatų istorijai, pagarbos parko ekosistemai nekertant medžių, archeologinių vietos tyrimų ir šiuolaikiško žvilgsnio į laiptuotas struktūras, kurios festivalio metu tarnavo kaip amfiteatras.

Po aikštę paspirtuku važinėjosi nuotaka, vyko poezijos skaitymai ir koncertai. Sėdėdama ant laiptuotos piramidės, kurios viršūnėje ošė galinga liepa, pirmą kartą pabandžiau groti pjūklu. Tas širdį veriantis garsas man pasirodė sklindantis ne iš pjūklo, o iš pačios medžio šerdies. O laiptuota liepa – laikinas paminklas masiškai kertamiems Lietuvos parkams ir miškams.

Laikinas ne todėl, kad iš trapių trumpalaikių medžiagų, o todėl, kad sovietinis. Mat laiptai, iškėlę žemę su dosnų šešėlį skleidžiančia liepa, pastatyti sovietmečiu pertvarkant aikštę. Didieji laiptai tarnavo kaip postamentas komjaunuolių pogrindininkų skulptūrinei grupei, o kiti laiptai – kaip postamentas medžiams.

Parkas buvo tarsi pakylėtas – vienintelis skirtingo aukštingumo parkas su laiptais. Bet juk jie buvo sovietiniai! Sovietiniai laiptai sovietizmo virusu užkrėtė ir medžius, o „sovietinius“ medžius ir kitus sovietinius reliktus reikia nedelsiant šalinti iš glotniai sušukuoto ir trinkelizuoto naujojo Vilniaus peizažo.

Kol sovietmečiu augusi ir brendusi karta (kuriai ir aš priklausau) kovojo su savo praeities šmėklomis, niekas nepasivargino įsiklausyti į Nepriklausomybės kartos balsus, kurie ir paminklo nebuvo matę, ir laiptuotą erdvę suvokė ne sovietmečio, o platesniame kultūriniame kontekste, kurio neribojo geležinė uždanga.

Prisimintos ir Meksikos piramidės, ir gražus laiptuotas skveras Tel Avivo centre, ir jų vaikystės slėptuvės bei žaidimai. Tačiau šios kartos istorijos nepateko į vienos teisingos istorijos skalę. Nes vyresnioji karta geriau žino, nes gali būti tik viena vizija ir vienas erdvės, kultūros ir istorijos supratimas.

Dabar einant pro Reformatų parką vietoj žalios erdvės žaliuoja „Eikos“ tvoros. Laiptai išardyti, viskas išrausta. Kažin, ar buldozeriais raunant betoninius laiptus kas nors rūpinosi rankioti reformatų kaulus. Sovietmečiu nepaisė buvusių kapinių, jų nepaiso ir šiandien. Užtat užsimota iškirsti 48 medžius. O, Perkūne! Medžius garbinę mūsų protėviai turbūt iškris iš dausų. Bet nereikia būti nei pagoniu, nei krikščioniu, užtenka būti eiliniu 21 a. žmogumi, gyvenančiu pasaulinio atšilimo laikais, kad suprastum paprastą dalyką – medžiai, ypač brandūs medžiai, yra mūsų gyvybės siūlas.

Pjūklas, kirvis ir medžių rovimo kombainai yra planetos karsto gamybos mašinos. Gal užtenka medžius versti karstais? Gal geriau kvėpuokime pilnais plaučiais medžių išvalytu oru ir gaivinkimės jų šešėliuose, užuot kepę trinkelių ir kirtimų plynėse? Brandūs medžiai ne tik atgaivina erdvę, nuramina įsitempusius nervus, pailsina žvilgsnį. Jie tiesiogine prasme ilgina mūsų gyvenimą, nors mes iš paskutiniųjų stengiamės nukirsti šaką, ant kurios sėdime, – kartu su visu medžiu.

Atėjo laikas už medį kovot kaip už žmogų. Už kiekvieną. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Lentvaryje, Labanore. Solidariai. Nes tik jie kovoja už mūsų laiką šioje Žemėje. Statybų bendrovės, nekilnojamojo turto vystytojai, valdžios ir verslo elitas nepadės deguonies pagalvėlės dūstantiems miestiečiams. Miesto valdininkai, kurie pinigus kelia aukščiau ekologijos, pirmi nugarmės į prarają. Verslūs jų partneriai išgrįs jiems kelią trinkelėmis.

O kas toliau? Toli ieškoti nereikia. Vos už kelių šimtų metrų nuo Reformatų parko – Petro Cvirkos skveras. Žinoma, sovietinis – todėl kuo skubiau reikia jį sutvarkyti, kad Vilniuje neliktų jokių nesenos istorijos žymių – tik beveidės aikštės su vienodais paminklais. Jų kompozicinė schema niekuo nesiskiria nuo sovietinių – tai herojaus figūra ant postamento su portretiniais bruožais.

Gal todėl Cvirkos paminklas taip bado akis – kad per Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjom išsilukštenti iš sovietinio herojų garbinimo? Kad ir toliau simboliniai gestai ir tuščia retorika nustelbia realius darbus? Kad politikai, kaip tarybiniais laikais, vienašališkai sprendžia kultūros klausimus ir rūšiuoja kūrėjus pagal partiškumą? Kad žmonių balsas ir toliau nieko nereiškia – tik Partijos, ir dar Didelių Pinigų. Viešoji erdvė iš vienpartinio panoptikono virto „laisvos rinkos“ žaidimų aikštele, kur laimi geriausią kainą pasiūlęs žaidėjas.

Prisimenu Joną Meką, kuris sakė – po kiekvienu planu slypi arba šautuvas, arba tankas, arba atominė bomba. Įdomu, kas slypi po planu nukelti Cvirką? Ir kiek „sovietinių“ medžių bus iškirsta dėl „bendradarbiavimo“?

Re:formatų festivalis: Cooltūristės ir The Honkin'Dudes Brass Band from Coolturistes on Vimeo.

Menotyrininkės Laimos Kreivytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.