Kino teatras „Naglis“ yra ypatingas, nes tai – vienintelis išlikęs valstybinis kino teatras. Be to, jis įkurtas Palangos mieste, todėl galėtų tapti viso Klaipėdos regiono kino kultūros traukos centru, sako viena „Kurk Lietuvai“ dalyvių Giedrė Simanauskaitė, dirbanti dėl geresnės kino sklaidos regionuose. G. Simanauskaitė dalijasi vizija – „Naglį“ paversti regionine filmoteka Vakarų Lietuvoje ir traukos centru.
– Giedre, papasakok apie save. Kas esi, ką veiki?
– Profesiniame gyvenime esu kultūros vadybininkė, fokusuojuosi į kiną. Jau daugiau nei dešimtmetį dirbu su kino festivaliais ir kino teatrais, kitaip sakant, kino rodymo srityje. Asmeniniame gyvenime esu pirmiausia žmogus, perfrazuojant Joną Meką, ieškantis vietos, kartais geografine prasme, kartais – emocine.
– Kokia tavo išvykimo į Berlyną priežastis? Kas vyko tavo gyvenime?
– Į Berlyną išvykau dėl tos pačios priežasties – ieškojau savo vietos. Tiesą sakant, dar prieš Berlyną teko nemažai keliauti, pagyventi skirtingose šalyse, tad jau buvau sugadinta, kaip aš sakau. Tuo metu norėjosi didelio miesto, kultūrų katilo. Vilnius darėsi per mažas ir norėjosi pažiūrėti, ką reiškia gyventi metropolyje. Planuose buvo Barselona, Londonas arba Niujorkas. Nors tuo metu intensyviai dirbau su skirtingais kultūriniais projektais Vilniuje, dairiausi ir bilieto išvykti. Kol kartą, aplinkybėms tinkamai sukritus, gavau progą stažuotis Berlyne pagal kino profesionalams skirtą „Nipkowo programą“ – išvykau pasisemti kino kuratorystės ir darbo kino teatruose patirties. Stažuotės metu dirbau su pora nekomercinių kino teatrų, iš to gimė ir lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“. Tada jaučiausi įsimylėjusi šį miestą, tad savo grįžimą vis tolinau, kol Berlynas nepastebimai mane apaugo, o aš įaugau į jį. Taip šis miestas devyneriems metams tapo mano namais.
– Išvykimas į kitą šalį, be abejonės, pakeičia tam tikrus gyvenimo įpročius. Kaip kita kultūra paveikė tavo gyvenimą, ar tu pati pasikeitei pradėjusi gyventi Berlyne?
– Tikiu, kad kiekviena šalis parodo vis kitą žmogaus rakursą, kontekstas paryškina tam tikrus bruožus, nors mūsų šerdis ir nesikeičia. Kaip sako mano mama: „Kad ir kur nukeliavęs, visur rasi tą patį žmogų – save.“ Sakoma, kad Berlynas nėra Vokietija, tą, ko gero, galima pasakyti apie bet kurią sostinę, tad nesijaučiu patyrusi gyvenimo Vokietijoje apskritai. O pats Berlynas, tikiu, išlaisvina. Jis pelnytai suvilioja galimybėmis veikti, kurti.
Dėl to ten traukia jaunus kūrybingus žmones, kurie ir prisideda prie šių procesų, prie multikultūriškumo, toleruojamo kitoniškumo ir pan. Tikiu, kad labai naudinga pabūti ne savo aplinkoje, į savos šalies mitologiją pažiūrėti per kitų šalių perspektyvą, užsienio šalies kontekste suvokti savo šalį ir identitetą. Ir manau, gyvenimas tokiame mieste kaip Berlynas, mieste, kuriame daug skirtingų kultūrinių identitetų, kuris išgyveno ir nacionalizmo krizę, būtent šią galimybę man ir davė.
– Šiuo metu esi glaudžiai susijusi su kinu. Organizuoji lietuviško kino festivalį Berlyne, esi „Kurk Lietuvai“ programos dalyvė, čia abi tavo rotacijos buvo susijusios taip pat su kino sklaida. Ar visada kinas buvo tavo gyvenimo dalis? Kaip kinas atkeliavo į tavo gyvenimą?
– Kino srityje dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Jis labai organiškai tapo mano profesinio ir asmeninio identiteto dalimi. Dar studijuodama sinologiją fokusavausi į kultūrinį aspektą. Baigusi šias studijas įstojau į kultūros vadybą ir mano gyvenime natūraliai pamažu atsirado vis daugiau su kinu susijusių veiklų, kurios atvėrė naujų galimybių ir augino kitas kino patirtis. Prieš pat užsidarant kino teatrui „Lietuva“, turėjau galimybę trumpai ten padirbėti. Dar nuo studijų laikų „Kino pavasaris“ buvo tapęs mano šeima. Šios patirtys nuvedė prie darbo kino festivaliuose Vokietijoje: Kotbuso, Riugeno, Berlyno ir pan. Iš to gimė ir lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“. Kino žiūrėjimas, nesvarbu, reguliarioje programoje ar kino festivaliuose, yra ypatinga patirtis. O kino teatrai man – stebuklingos vietos, tad net kai kur nors keliauju, įkišu nosį pajusti vieno ar kito kino teatro dvasią. Tad tai, kad dabar „Kurti Lietuvai“ programoje dirbu su kino sklaida ir kino teatrais, atrodo kaip natūrali mano ankstesnių patirčių pasekmė.
– Tavęs Lietuvoje nebuvo 9 metus, ar pastebėjai kokį nors pokytį, įvykusį Lietuvos kino industrijoje, kol gyvenai Berlyne?
– Nepaisant to, kad gyvenau Berlyne, jaučiuosi, kad per visus tuos metus turėjau galimybę sekti lietuvių kino industrijos procesus. Iki 2015 m. dirbau „Kino pavasaryje“, o „Litauisches Kino Goes Berlin“ leidžia kasmet ne tik pamatyti visus naujausius lietuviškus filmus, bet ir asmeniškai pabendrauti su kūrėjais. Manau, dabar jau plika akimi matyti kad Lietuvos kinas šiuo metu išgyvena pakylėjimą, tai matoma tiek iš filmų kokybės, tiek iš veiklų intensyvumo. Dabar tereikia uždėti porą vyšnių ant torto, sukurti erdvių bendrystei ir bendradarbiavimui, kad kino industrija ir toliau vystytųsi.
– Kodėl pasirinkai dirbti viešajame sektoriuje, o ne ėmeisi kokių nors savo individualių veiklų?
– Priėmusi sprendimą grįžti į Lietuvą, svarsčiau įvairias veiklos galimybes. Tuo metu taip pat aplikavau į programą „Kurk Lietuvai“ su projektu, kuriuo būtų siekiama galimybių rodyti kiną ir Lietuvos regionuose. Tokia mintis kilo, nes vis susidurdavau su tuo, kad tik maža dalis miestų čia turi kino teatrus. O anksčiau jie buvo kiekviename miestelyje. Pavyzdžiui, 7-ame dešimtmetyje Lietuvoje veikė beveik 600 kino teatrų, dabar jų yra tik 28. Žinoma, taip nutiko ne tik dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos, bet ir dėl socioekonominių priežasčių. Vis dėlto dabartinės tendencijos rodo, kad tai neatitinka nei gyventojų poreikių, nei kino industrijos ar valstybės prioritetų. Tad, pakviesta dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“, gavau gerą progą bandyti tai pakeisti. Ši programa įgalina pokyčius atlikti per viešosios politikos mechanizmus, todėl šiuo metu esu viešajame sektoriuje.
Manau, tiek viešasis, tiek privatus sektoriai, tiek individuali veikla turi savo privalumų ir savų niuansų. Jie pasiūlo formą vienos ar kitos idėjos įgyvendinimui. Kino teatrų atkūrimo idėjai tinkamiausia įgyvendinimo forma Lietuvoje šiuo metu yra viešasis sektorius.
– Pirmos rotacijos metu dirbai prie projekto „Kino sklaida regionuose“. Kokia šiuo metu yra kino situacija Lietuvos regionuose ir kodėl tau tai svarbu ir aktualu?
– Tiek pirmos, tiek antros „Kurk Lietuvai“ rotacijos projektai yra susiję su kino sklaida, su kino teatrų kultūros atgaivinimu regionuose. Pirmasis, „Kino sklaida regionuose“, skirtas sudaryti sąlygas žmonėms savo mieste žiūrėti kiną profesionaliai. Šiuo metu, deja, tokių miestų Lietuvoje nėra daug – tik 12, o tai reiškia, kad jei juose negyveni, iki kino teatro gali tekti važiuoti ir 100 km į vieną pusę. Tą sau leisti gali ne kiekvienas, tiek laiko, tiek finansų atžvilgiu. Tai gana paradoksali situacija, nes kinas, iš esmės, yra viena patraukliausių kultūros formų, kurią paprasčiausia transportuoti. Šiuo metu Lietuvoje pasiūla tai yra, kinas dabar išgyvena pakylėjimą, taip pat yra ir paklausa – kino teatrų ir festivalių lankomumai auga, tad trūksta tik vieno elemento – infrastruktūros, leisiančios šiuos du elementus sujungti.
Kultūra apskritai dabartiniame pasaulyje laikoma vis svarbesniu elementu ne tik telkiant bendruomenes, ugdant žmogų, bet ir kaip reikšmingas ekonomikos veiksnys. Deja, kol kas trūksta realaus dėmesio jai ir manau, kad taip prarandama daug galimybių. Bet norėtųsi tikėti, kad viskas pamažu pasikeis. Žinoma, ir kultūros sektoriaus atstovai turėtų prisiimti visaverčio žaidėjo vaidmenį.
– Ar iš tiesų manai, kad kinas yra gera edukacinė / kultūrinė priemonė? Žinome lietuviškų filmų, kuriuose kultūros nerastume nei turinyje, nei kalboje ir dažniausiai tokie filmai tampa žiūrimiausiais. Tai ar iš tiesų lietuviai ieško kultūros kine?
– Kinas niekuo nesiskiria nuo kitų meno formų: yra populiarusis menas, yra aukštasis menas, yra ir tarpinė grandis – išpopuliarėjusi aukštoji kultūra. Su kinu tas pats: turime žiūroviškąjį kiną, orientuotą į greitą pramogą, turime aukšto meninio lygio kiną, kai kuriuos gal bauginantį savo sofistikuotumu, turime ir populiarųjį nekomercinį kiną, kuris priimtinas abiem pusėms. Manau, kad iš esmės visas kinas yra reikalingas, nes, norint išmokti kurti filmus, reikia mokytis šio amato ir jį praktikuoti. Tik tada atsiranda šedevrai. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur rinka nedidelė. Taip pat noriu tikėti, kad šiuo metu „ant bangos“ esantis žiūroviškasis kinas vertingas vien jau tuo, kad į kino teatrus sugrąžina žiūrovus, kurie buvo nusivylę lietuvišku kinu. Tai – proceso dalis. Kino žiūrėjimas, kaip ir bet kurios kitos kultūrinės paslaugos vartojimas, išmokstamas: įprotis formuojamas, o skonis ugdomas, bet tam reikia sudaryti sąlygas.
– Šiame projekte pasirinkai dirbti su Palangos miesto kino teatru „Naglis“. Kuo jis tau ypatingas ir kodėl pasirinkai būtent šį kino teatrą?
– Mano antros rotacijos projektas taip pat susijęs su kino sklaida regionuose. Tam tikra prasme, netgi pirmosios rotacijos tęsinys. Pirmuoju su kolege siekėme sukurti sistemą, kad kino teatrai atsirastų regionų centruose. Antras projektas skirtas konkrečiam kino teatrui – Palangos „Nagliui“, jo atgaivinimui, stipraus kino kultūros objekto regione sukūrimui. Kitaip sakant – jo įveiklinimui.
Kino teatras „Naglis“ yra ypatingas, nes tai – vienintelis išlikęs valstybinis kino teatras. Pastatytas jis buvo 1959 metais, tačiau iki šiol nebuvo renovuotas. Tai reiškia, kad jo infrastruktūra pasenusi, o veiklą dėl tokių pastato sąlygų čia galima vykdyti tik vasaromis. Planuojama, kad artimiausiu metu jis turėtų būti perduotas Lietuvos kino centrui, vykdančiam kino politiką Lietuvoje. Tad dabar gera proga ir tinkamiausias laikas ieškoti formų, kaip šį kultūros objektą atgaivinti taip, kad jis būtų prasmingas tiek strategiškai, sukuriant stiprų kultūros traukos centrą šalies lygiu, tiek kad jis būtų aktualus regiono gyventojams.
Kino teatras „Naglis“ ypatingas ir dėl savo geografinės padėties. Kadangi šis kino teatras įkurtas Palangos mieste, jis galėtų tapti viso Klaipėdos regiono kino kultūros traukos centru. Panašu, kad tam yra visos sąlygos. Šalies kultūros politika skiria nemažai dėmesio užtikrinti tolygią kultūros sklaidą. Klaipėdos regionas taip pat sistemingai dirba, kad Vakarų Lietuva taptų kultūros židiniu. Palangos miestas suinteresuotas Vytauto ir Basanavičiaus gatvių sandūrą, kur ir yra kino teatro pastatas, paversti kultūriniu trikampiu. Be to, stiprus poreikis jaučiamas ir iš kino industrijos atstovų bei kino žiūrovų regione.
– Kokia yra tavo misija ir vizija dirbant su šiuo projektu? Ar šis projektas turi tęstinumą?
– Mūsų vizija – kino teatrą „Naglis“ paversti regionine filmoteka Vakarų Lietuvoje, ji taptų šiuolaikišku kino kultūros sklaidos, traukos ir edukacijos centru. Planuojama, kad čia būtų rodomas skirtingų žanrų, šalių, laikotarpių ir formų kinas, rengiamos kino kultūrą pristatančios parodos, festivaliai. Čia būtų įsteigtas audiovizualinių menų komunikacijos centras, žmonės turėtų galimybę gauti prieigą prie informacijos apie kiną, kino fondų. Daug dėmesio bus skiriama kino ir audiovizualinių menų edukacinėms veikloms, orientuojantis į skirtingas amžiaus grupes: vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius, nepamirštant ir pačių pedagogų. Planuojama, kad čia vyks kūrybinės dirbtuvės, paskaitos, mokymai, vasaros stovyklos ir praktikos, kur būtų galima bendradarbiauti tiek su vietos mokymosi įstaigomis, tiek su kino profesionalus ruošiančiomis aukštosiomis mokyklomis. Numatyta vykdyti ir kino rezidencijos veiklas, skatinančias kino kūrėjų ir vietos gyventojų bendradarbiavimą.
Taip pat numatyta skirti dėmesio Vakarų Lietuvos kūrėjams ir kūrybinėms iniciatyvoms, sukurti sąlygas darbui, bendro pobūdžio kultūriniams renginiams, bendradarbiavimui su KKI sektoriumi.
Pirminis koncepcijos pasiūlymas jau parengtas, šiuo metu rengiamos viešosios konsultacijos su ekspertais, kino industrija ir švietimo veiklą formuojančiomis ir vykdančiomis institucijomis, norint su profesionalais patikrinti ir surasti geriausius įgyvendinimo būdus šiai filmotekai. Galutinę koncepciją planuojama parengti vasaros pabaigoje. Ji leis pradėti parengiamuosius projekto įgyvendinimo darbus.
– Esi atlikusi Klaipėdos regiono gyventojų ir lankytojų apklausą apie kino kultūros poreikį. Gal gali trumpai pristatyti rezultatus?
– Apklausa buvo atlikta norint sužinoti Palangos kultūros paslaugų vartotojų, tiek regiono gyventojų, tiek atvykstančiųjų, poreikį kinui. Ji, iš esmės, patvirtino parengimo stadijoje suformuotas hipotezes ir leido patikrinti norimų įdiegti veiklų reikalingumą. Apklausa taip pat atskleidė Lietuvos regionams būdingą kultūros tendenciją, kad juose trūksta kino paslaugų. Klaipėdos regionui būdingas sezoniškumas čia taip pat buvo akcentuojamas kalbant apie kultūros paslaugas: net 80 proc. apklaustųjų įvardijo tai kaip problemą.
Apklausa taip pat parodė, kad visuomenei „Naglio“ kino teatras labai rūpi. Nemaža dalis respondentų siūlo pastatą ne griauti, o išsaugoti. Nepaisant to, kad apklaustieji mano, jog Palangoje trūksta kino paslaugų, tik trečdalis jų šiuo metu reguliariai lankosi „Naglyje“, o nesilankantys kaip dvi svarbiausias to priežastis įvardija sezoniškumą ir netinkamą kino teatro būklę. Apklausa parodė, kad aktualiausios, be tradicinio kino rodymo kino salėje, yra šios veiklos: lauko kino seansai, už juos pasisakė net 92 proc., vietos kino festivalis ir vietos kūrėjų filmų pristatymai – po 88 proc. ir kino edukacijos programos įvairioms amžiaus grupėms – 87 proc. Pastebima ir tendencija, kad šių veiklų poreikis skiriasi priklausomai nuo priežasties, kodėl esama Palangoje. Pavyzdžiui, darbo tikslais atvykstančiųjų kategorija išsiskyrė dėl poreikio, kad „Naglyje“ būtų kino ir KKI edukacijos veiklų, menininkų rezidencijų ir erdvių darbui. Tuo tarpu turizmo tikslais atvykstantiesiems aktualiausia būtų mediateka-skaitykla kino tematika.
– Na ir paskutinis klausimas. Pasvajokime, jeigu pati režisuotum kino filmą, apie ką jis būtų? O gal jau išties bręsta tokia idėja?
– Šiuo metu mano svajonės yra apie tai, kokius filmus galėtume parodyti lietuviškų kinų festivalyje Berlyne, kuris šį lapkritį vyks jau 9-ą kartą, ir apie tai, kokių stebuklų galima bus padaryti jau stovint filmotekai Palangoje.
