Kultūra

2019.07.05 05:30

Santa Monikoje gyvenantis signataro anūkas: vis dėlto istorija parodė, kad senelis buvo teisus

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.07.05 05:30

Valstybės dienos proga prisiminkime Lietuvos kūrėją, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Smilgevičių (1870–1942). Prisiminkime ne knygų citatomis, o iš liudininko pasakojimo. Santa Monikoje, Kalifornijoje, gyvenantis vyriausias Smilgevičių giminės palikuonis Vitalis Petrušis šviesiausioje atminties kertelėje saugo pokalbius su seneliu, jųdviejų pasivaikščiojimus po Užvenčio dvarą, laidotuvių – amžino atsisveikinimo – vaizdus. Ir dalijasi jais su mumis.

Nepriklausomybės Akto signataras, neprilygstamą ekonomisto išsilavinimą įgijęs J. Smilgevičius savo žinias pritaikė praktiškai: modernino Lietuvą, skatino pažangų ūkininkavimą, steigė pramonės įmones, akcines bendroves.

Dirbo Rusijos žemes ūkio ministerijoje, Emanuelio Nobelio įmonėje. Apleistą Užvenčio dvarą, kuriame anksčiau gyveno Šatrijos Ragana, pavertė pavyzdiniu ūkiu. Sulaukęs senatvės per sovietų okupaciją iš jo buvo išvytas. Šį pasaulį paliko 1942 metais. Neturėjo ramybės ir po mirties – kapų niekintojai atidarė karstą, palaikus išmėtė koplyčios rūsyje.

Atminties saugotojas

J. Smilgevičius Palangos bažnyčioje susituokė su Stefanija Bucevičiūte iš Henrikavos dvaro Laukuvos apylinkės ir užaugino šešis vaikus: Janiną (1908–2010), Antaniną (1909–1964), Kazimierą (1911–1993), Oną (1915–2007), Kristiną (1916–2004) ir Eleną (1918—2010).

Visi signataro vaikai su šeimomis baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, apsigyveno skirtinguose JAV miestuose. Tik Antanina pasiliko Vokietijoje.

LRT.lt pašnekovas gimė Janinos Smilgevičiūtės ir Petro Petrušio šeimoje. 1944 metais šeima per Rusnės tiltą traukėsi į Rytprūsius ir gilyn į Vokietiją. Gyveno keliose perkeltų asmenų stovyklose, kol galiausiai 1949 metais atsidūrė Niujorke. Vėliau buvo Čikaga, darbas fabrikuose ir skerdyklose.

Vitalis mokėsi Ilinojaus universitete, baigė elektros inžinieriaus studijas, tarnavo JAV kariuomenėje. Čikagoje susipažino su lietuve chemike Kunigunda Tuse Garmute (1935–2019). Pora nusprendė apsigyventi Kalifornijoje. Šių metų gegužę V. Petrušį ir jo gyvenimo bendrakeleivę išskyrė mirtis.

2018-ųjų rugpjūtį lankėmės Niujorke, svečiavomės pas V. Petrušio pusseseres Angelę Miknius ir Sigutę Senulis. Šios Vitalį, vadindamos jį malonybiniu Tulės vardu, minėjo kaip didžiausią Smilgevičių giminės atminties saugotoją.

Ko gero, būtų ištremti

– Jūsų prosenelis, signataro tėvas Mykolas Smilgevičius bažnyčios įrašuose dar buvo vadinamas Smilingiu. Kodėl lietuviška pavardė keitėsi? Gal turėjo įtakos lenkinimo politika? Koks buvo senelio požiūris į lenkus, lenkų ir lietuvių klausimą? – klausiau Vitalio Petrušio.

– Pagal Smilgevičių genties medį mano prosenelis Mykolas Smilgevičius ir jo tėvai, Felicija ir Jurgis, buvo Smilgevičiai. Kazimieras Smilgevičius, senelio sūnus, apsigyvenęs Kanadoje sutrumpino savo pavardę į Smilgis.

Senelis nuo jaunų dienų tikėjo, kad lietuviai turi mokėti ir kalbėti lietuviškai. Rašydami vartoti lotynišką raidyną, nes be lietuvių kalbos nebus ir laisvos Lietuvos. Jis priešinosi cariniam lietuvių rusinimui ir gana didelei lenkų įtakai, kurią jautė sulenkėjusi to laiko inteligentija.

– Kokie ryškiausi prisiminimai jums liko apie senelį Joną?

– Senelis buvo ramaus būdo, taktiškas, tolerantiškas. Daug galvojo, nedaug kalbėjo. Visi – ir savi, ir svetimi – jį mėgo. Buvo optimistiškas, draugiškas, labai darbštus ir išsilavinęs.

Taip pat teisingas, moralus, tikintis – pastatė aukštą baltą kryžių savo dvaro sode, kuris, pasak mano mamos, buvo pašventintas per mano krikštynas. Sovietmečiu vietiniai išgelbėjo kryžių, perkėlę jį į Užvenčio kapines.

Senelį mylėjau, stengiausi kiek galėdamas su juo pabūti. Klausinėjau apie viską, nes tikėjau, kad senelis viską supranta, žino. Jis kantriai atsakinėdavo į mano klausimus, papasakodavo savo gyvenimo nuotykių ir ką nors iš pasaulio istorijos. Labai domėjosi ir didžiavosi Lietuvos praeitimi, jos herojiškais valdovais, didvyriais. Labiausiai pamėgau Kęstutį, o mažiausiai – Jogailą…

Jei vokiečių puolimas būtų įvykęs savaite vėliau, tikriausiai ir mano šeimyna būtų ištremta.

Pasikalbėjimai su seneliu nuo 1939 metų iki jo mirties 1942-aisiais man buvo ypač svarbūs. Per tą laikotarpį rusai okupavo Lietuvą, nacionalizavo Užvenčio dvarą, išmetė mus lauk. Mano šeima su keliais artimaisiais išsikraustė į Užvenčio miestelį. Rusai pradėjo tremti lietuvius į Sibirą. Tada vokiečiai užpuolė rusus. Jei tas puolimas būtų įvykęs savaite vėliau, tikriausiai ir mano šeimyna būtų ištremta.

Senelis prieš rusų okupaciją ar pačioje jos pradžioje buvo išvežęs močiutę į Vokietiją gydytis, bet ji ten mirė. Jis sugrįžo prasidėjus vokiečių okupacijai. Vokiečiai seneliui dvaro negrąžino, bet paskyrė jį administruoti, leido mums jame gyventi.

Senelis buvo nuostabus optimistas, tvirtai tikėjo, kad išgyvensime, o Lietuva visada liks nepriklausoma.

Tie įvykiai mane nepaprastai paveikė, įsibaiminau dėl savo ateities. Senelis buvo nuostabus optimistas, tvirtai tikėjo, kad išgyvensime, o Lietuva visada liks nepriklausoma. Jo žodžiai mane ramino, išmokė niekada nenustoti vilties. Galiausiai istorija įrodė, kad senelis buvo teisus – Lietuva vėl tapo laisva!

Prezidentės parašas ant gipso

– Kada suvokėte, kad jis yra Vasario 16-osios akto signataras? Ar didžiavotės tuo tarp bendraamžių?

– Visada žinojau ir labai didžiavausi. Kasmet šventėme Vasario 16-ąją: viešai, kur galėjome, slaptai – kur negalėjome.

Lietuvoje daug žmonių sveikindavo senelį per nepriklausomybės šventę. Mano vaikai ir anūkai taip pat didžiuojasi seneliu.

Praėjusiais metais minint Nepriklausomybės Akto 100-metį mano šeimyna kartu su didele Lietuvių bendruomene pietinėje Kalifornijoje šventė įspūdingai – minėjimais, suėjimais, iškylomis, viešose vietose, papuoštose mūsų trispalvėmis.

Mano dukters Tinos šeima Dalase (Teksasas) irgi šventė Vasario 16-ąją. Vyriausias anūkas, trylikmetis Aleksas Udrys, perskaitė Nepriklausomybes Aktą.

Vasarą dukra su šeima lankėsi Lietuvoje, dalyvavo įvairiuose minėjimuose, aplankė Signatarų namus. Alekso ranka buvo sugipsuota. Pamatęs prezidentę Dalią Grybauskaitę Vingio parke, priėjo ir paprašė, kad ši pasirašytų ant gipso. Prezidentė maloniai nusišypsojo ir pasirašė.

Jautė tuštumą ir baimę

– Noriu paklausti apie atsisveikinimą su seneliu. Regis, tas dienas prisimenate gana ryškiai...

– Su seneliu man neteko atsisveikinti – jis pasijuto prastai, išvažiavo į Kauną gydytis. Sveikata staiga pablogėjo ir jis netikėtai greitai mirė. Prieš senelio mirtį į Kauną nesuspėjo atvykti nė vienas jo vaikas. Tačiau mano tėvas buvo Kaune. Su dar keliais artimaisiais budėjo prie mirties patalo.

Senelio palaikus karste atvežė sunkvežimiu į Užventį, pašarvojo dvare. Per kelias dienas daug žymių žmonių, valdininkų, giminaičių, draugų atvyko pagerbti senelio, paguosti artimųjų.

Seneliui mirus ilgą laiką jaučiau didelę tuštumą, net baimę – jis tuo metu buvo ypač svarbus asmuo mano gyvenime.

Senelio karstą, lydimą didžiulės minios, nunešė į bažnyčią. Apeigos buvo labai iškilmingos, daug žmonių. Visi nesutilpo į bažnyčią…

Ilga procesija ėjo paskui senelio karstą į Užvenčio kapines, kur jis buvo palaidotas koplyčios rūsyje. Ėjau procesijos priekyje paskui karstą, nešdamas senelio medalius, prisegtus ant aksominės pagalvėlės.

Seneliui mirus ilgą laiką jaučiau didelę tuštumą, net baimę – jis tuo metu buvo ypač svarbus asmuo mano gyvenime. Tačiau stengiausi viešai to neparodyti, neverkti…

Išniekinti palaikai

– Kitas susitikimas su seneliu, regis, virto nemalonia staigmena?

– 1993-iųjų vasarą lankiausi Lietuvoje pirma kartą po nepriklausomybės atgavimo. Su dukra Tina, kuri tuo laiku gyveno ir dirbo Vilniuje, nuvažiavome į Užventį, aplankėme dvarą. Norėjau pamatyti senelio karstą. Suradome kapinių prižiūrėtoją Joną Račkauską, šis mielai sutiko parodyti koplyčios požemį.

Ten radome penkis karstus – vieno viršus buvo nuplėštas, karstas tuščias, kaulai išmėtyti ant žemės. Iš pirmo žvilgsnio pažinau, kad išniekintas karstas yra mano senelio.

Iš pirmo žvilgsnio pažinau, kad išniekintas karstas yra mano senelio.

Po kelių dienų grįžau į Užventį. Mano žmonos brolis gydytojas Mikalojus Garmus, užventiškis vaikystės draugas Vladas Lukauskas, dar keli vietiniai – sudėjome senelio kaulus į karstą. Užkalėme dangtį, karstą įdėjome į didelę medinę dėžę. Užrašiau „Jonas Smilgevičius“.

1996 metais su sūnumi Miku ir dukra nuvažiavome į Užventį. Seniūnei Kristinai Balsienei išsakiau norą perlaidoti senelio palaikus kapinių žemėje. Iškilmingai – gausiai susirinkusių žmonių, valdininkų ir apie dvidešimt Smilgevičių akivaizdoje – senelis buvo perlaidotas. Ilsėkis, brangus seneli, savo numylėtoje Žemaičių žemėje!

Pečkauskaitės įrantai

– 1912 metais J. Smilgevičiaus nupirktame Užvenčio dvare anksčiau gyveno rašytoja Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė). Kaip manote, ar juodu buvo pažįstami, gal liko kokių pasakojimų apie rašytoją ir naująjį dvaro šeimininką?

– Mama pasakojo, kad M. Pečkauskaitė buvo artima šeimos draugė. Jos apsilankymai būdavo laukiami, malonūs kaip šventė. Gimiau per vėlai, kad pamatyčiau Šatrijos Raganą. Tačiau atsimenu apie ją pagarbiai ir maloniai kalbant.

Dvare buvo ilga liepų alėja. Sklido gandas, kad ant vieno medžio Šatrijos Ragana išpjaustė savo inicialus ar net vardą. Mane tai labai intrigavo – praleidau daug dienų ieškodamas tu ženklų, bet, gaila, nieko neradau.

Jis labai gerbė daktarą Joną Basanavičių, su juo dirbo ne vienus metus prieš ir po Nepriklausomybės atgavimo.

– Kokie buvo J. Smilgevičiaus santykiai su Lietuvos valdžia, prezidentu Antanu Smetona, kitais valstybės veikėjais. Kuriuos jis labiau vertino? Kokių politinių pažiūrų laikėsi?

– Santykiai su prezidentu A. Smetona, ministrais, kitais Lietuvos valstybes kūrėjais, veikėjais buvo puikūs. Įtakingiausių to laiko Lietuvos valdininkų ir visuomenės atstovų durys jam buvo atviros.

Jis labai gerbė daktarą Joną Basanavičių, su juo dirbo ne vienus metus prieš ir po nepriklausomybės atgavimo. Jo politinės pažiūros dažniausiai sutapo su J. Basanavičiaus ir kitų nepartinių Lietuvos Tarybos narių.

Apskritai sunku šių laikų žodžiais tiksliai apibūdinti žmogaus politines pažiūras prieš šimtą metų. Tačiau mano supratimu, senelis buvo ekonomiškai konservatyvus, tikėjo kapitalizmu, o socialiniu požiūriu buvo gana liberalus – asmeniškai daug užsiėmė labdara ir mecenatyste.

Nelegalų konkurentas

– Klausimas su šypsena: J. Smilgevičius nemėgo girtaujančių, vis dėlto dvare nepatingėjo įkurti spirito varyklos. Kuo tai paaiškintumėte?

– Kai buvau Lietuvoje 1993 metais, viena pagyvenusi užventiškė, kuri dirbo dvare ir gerai prisiminė senelį, man pasakė: „Smilgevičius nekentė girtuoklių!“

Neatsimenu, ar pats senelis mėgo stikliuką. Namuose alkoholis nebuvo uždraustas, nors tikrai nevartotas kasdien. Vis dėlto kai vaišindavo svečius per šventes, alkoholinių gėrimų būdavo.

Namuose nesu matęs nei girtų svečių, nei namiškių. Tikriausiai senelis suprato skirtumą tarp girtuoklių ir žmonių, vartojančių alkoholį saikingai.

Tikriausiai senelis suprato skirtumą tarp girtuoklių ir žmonių, vartojančių alkoholį saikingai.

Spirito varykla gamino geros rūšies alkoholį ne saviškių ar vietinių vartojimui, bet prekybai. Spiritą arkliais veždavo didelėse plieno statinėse į Tryškių geležinkelio stotį. Traukiniu gabendavo, berods, į Kauną. Ten jį perdirbdavo į likerį vietiniam vartojimui ir eksportui.

Sunku patikėti, kad spirito varykla būtų prisidėjusi prie girtuokliavimo. Gal tik sukūrė konkurenciją nelegaliai gaminantiems „samagoną“.

Jis buvo nuostabus žmogus

– Kaip manote, kokia buvo jūsų senelio įtaka, vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę? Ir jau vėliau – ją statant, stiprinant?

– Senelis buvo šviesuolis lietuvis, patriotas, žemaitis visa savo gyvenimą dirbo Lietuvos naudai. Vos 16 metų gimnazistas, jis pradėjo priešintis Lietuvos rusinimui – rinko detalias žinias apie Kęstaičių Šv. Roko bažnyčios tragediją, kur caras, norėdamas surusinti Žemaitijos kraštą, visokiais būdais mėgino užgrobti katalikų bažnyčią ir ten įvesti rusų ortodoksų pamaldas.

Senelis studijavo Karaliaučiaus universitete, persikėlė į Berlyno universitetą, kur baigė ekonomiką 1899 metais. Paskui trejus metus Peterburge dirbo Rusijos žemes ūkio ministerijos inspektoriumi, dėstė Peterburgo žemės ūkio mokykloje.

Žiemą nebūdavo tinkamo transporto, tad jis pasamdydavo roges, kurias traukė pora briedžių su vežiku.

Seneliui dažnai tekdavo darbo reikalais važiuoti iš Peterburgo į Maskvą. Žiemą nebūdavo tinkamo transporto, tad jis pasamdydavo roges, kurias traukė pora briedžių su vežiku. Po trejų metų ministerijoje seneliui pasiūlė viceministro poziciją, bet jis nenorėjo dirbti valstybinio darbo, pareigų atsisakė.

Įvertinęs senelio patirtį, gabumus, išsilavinimą, Emanuelis Nobelis pasiūlė jam Nobelio pramonės ir prekybos filialo „Alfa-Nobel“ vadovo pareigas Varšuvoje. Vadovaudamas senelis įdarbino nemažai lietuvių, priklausė Varšuvos lietuvių draugijai, buvo veiklus lietuvių bendruomenėje ir šalpoje.

Senelis valdininku dirbti vengė sakydamas, kad valdžioje iš anksto žinai, ką dirbsi, kaip dirbsi, kiek uždirbsi, būsi varžomas politikos, biurokratų, negalėsi įgyvendinti naujų idėjų, remtis savo patirtimi, gabumais.

Valdžioje iš anksto žinai, ką dirbsi, kaip dirbsi, kiek uždirbsi, būsi varžomas politikos, biurokratų, negalėsi įgyvendinti naujų idėjų, remtis savo patirtimi, gabumais.

Jis ieškojo būdų praktiškai pritaikyti savo žinias ir patirtį gerinant Lietuvos žemės ūkį, ekonomiką, pramonę, prekybą, darbininkų gerovę.

1912 metais senelis iš kunigaikščio Aleksandro Druckio-Liubeckio nusipirko labai apleistą Užvenčio dvarą ir pradėjo jame kurti modernų ūkį.

Malūne įtaisė turbiną, kuri gamino elektrą dvarui ir miesteliui. Malūnu naudojosi ne tik dvaras, bet ir apylinkės ūkininkai. Be malūno dar veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla, pieninė, karpių tvenkiniai, durpynai, tabako plantacija, tabako džiovykla.

Naujai pastatė beveik visus ūkio pastatus – jaują, svirną, karvidę, kiaulininką, kluoną. Atnaujino darbininkų butus, įdėjo naujas medines grindis, įvedė elektrą, pastatė naujus butus, pakėlė algas – mokėjo aukštesnius atlyginimus negu kituose dvaruose.

Kaip Užvenčio klebonas kun. Stasys Šantaras rašo „Drauge“: „Užtat nenuostabu, kad kai bolševikai nusavino dvarą ir visas įmones, nieko nerašė apie Užvenčio dvaro darbininkų skurdą ir ponų ištaigingą gyvenimą.“ Dvaras buvo pripažintas pavyzdiniu ūkiu.

Jo įtaka net dabar, mano senatvėje, yra stipri, pozityvi, gyva – kuo daugiau sužinau apie senelio gyvenimą, tuo labiau mano pagarba jam auga.

Tik dvaro rūmas liko senas ąžuolinis, apie 350 metų amžiaus. Tačiau erdvus, šviesus, jaukus, istorinis, įdomus – salono grindyse dar buvo naudota naminių vinių. Tad senelis ir šeima jį mėgo ir nenorėjo statyti naujo.

1917 metais vokiečių karinei administracijai leidus sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje, senelis darbavosi ją organizuojant. Grįžęs į Užventį apvažinėjo beveik visą Žemaitiją, ieškodamas patikimų kandidatų į konferenciją.

Atstačius Lietuvos nepriklausomybę senelis savo sugebėjimus, patyrimą, jėgas paskyrė Lietuvos žemės ūkiui, ekonomikai, pramonei kelti, buvo vienas pagrindinių įvairių akcinių bendrovių steigėjų.

Per pirmus devynerius savo gyvenimo metus pažinau, mėgau, mylėjau senelį. Jis buvo nepakeičiama mano šeimos dalis. Seneliui mirus, jo atminties siūlas man nenutrūko: jo įtaka net dabar, senatvėje, yra stipri, pozityvi, gyva – kuo daugiau sužinau apie senelio gyvenimą, tuo labiau mano pagarba jam auga – senelis buvo nuostabus žmogus.