Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia Ievos Rudžianskaitės knygą „Be skaičių“ ir Tautvydos Marcinkevičiūtės kūrinį „Titanoteris, Kekto ir kiti“.
Gyvename tokiais laikais, kai beveik visos politinės, ekonominės ir kultūrinės galios yra centralizuotos. Mūsų, Lietuvos, žmonės taip ir nepatyrė postmoderniosios visuomenės būvio, kuris buvo specifinis XX amžiaus antrosios pusės Vakarų valstybių gyventojų galių, įtakų, resursų ir kūrybingumo ženklas ir pagrindas. Būtent postmodernioji filosofija ir iš jos išsivysčiusi atitinkama kultūra, politika, ekonomika ir socialinė sfera anuomet akcentavo paribių, paraščių ir užribių svarbą ir reikšmę: imta kreipti dėmesį ne į galingųjų valstybių, sostinių ir kitokių centrų tikrovę, o į tuos gyvenimo sluoksnius ir vietas, kurios anksčiau buvo nepelnytai ignoruojamos. Lietuvos visuomenė po nepriklausomybės atkūrimo išgyveno kelerius postmoderniojo meno bandymų metus, o po to stačia galva nėrė į pokolonijinį realybės ir piliečių sambūvį, kai kiekvienas pasaulio mastu beveik niekingas centras, anksčiau buvęs visiška periferija, staiga tapo susisvarbinusia metropolija. Tiesą sakant, mums bematant, nyksta tai, kas anksčiau teisėtai ir pagrįstai buvo vadinta periferiniu gyvenimu – aplink vien centrai, kurių ambicijos kartais yra labai abejotinos. Šia proga galima prisiminti medijų teoretiko Marshallo McLuhano „globaliojo kaimo“ metaforinę prognozę, reiškiančią, kad skaitmeninė, elektroninė žmonijos ateitis nutrins bet kokį skirtumą tarp centro ir periferijos – visi tiesiog ims gyventi taip, kaip įprasta didmiestyje, ir nebeliks iki šiol savotiškai saugojusių lėtesnį buvimo tempą ir gilesnį mąstymą kūrėjų, nes visus pagaus nuolatinio bėgimo dėl abejotinų tikslų poreikis.
Tokiomis aplinkybėmis kaunietė humanitarinių mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė pernai išleido, kaip rašoma knygos anotacijoje, trumpų tekstų rinkinį „Be skaičių“, kurį skaitant iš karto atmintyje išnyra filosofo Leonido Donskio vėlyvojo laikotarpio knygos, ypač „Paralelinės tikrovės“, kuriose autorius rašė jau ne sudėtingus filosofinius traktatus ar esė, o labai pamiršto žanro kūrinius – išplėstinius aforizmus. I. Rudžianskaitės „Be skaičių“ – dar glaustesnių apmąstymų rezultatas, verčiantis galvoti apie klasikinio aforizmo žanro ribas ir jo likimą šiandien, kai socialinės medijos ir kitokie internetiniai tekstai labai traukia skaitytoją savo trumpumu ir minčių koncentracija – taigi, užima centrinę padėtį. Knygos „Be skaičių“ kūrinius, kurie balansuotų tarp aforizmo ir miniatiūros žanrų, nuo paprasto socialinių tinklų memo skiria tai, kad čia mąstymui suteikta kryptis, sudaranti darnią visumą, o ne išbarstytą, nepaklusnią jokiai tvarkai, taigi fragmentuotą, tekstų seką. Dar viena specifinė knygos „Be skaičių“ žymė yra ta, kad šiame tomelyje minties formulavimas žodžiais vis dėlto iš esmės skiriasi nuo paprastos autorefleksijos feisbuke. Autorė apmąsto esmines praktinės filosofijos problemas, ir tai, kas parašyta knygos puslapiuose, yra ilgesnio nei vienos dienos ar tik penkių minučių svarstymo pasekmė. Metaforiškai sakant (tai patvirtina ir tekstų iliustracijos), „Be skaičių“ aforizmai yra tam tikro įsižiūrėjimo būdu radęsis fenomenas. Kai socialiniai tinklai mus kviečia ir skatina nekoncentruoti savo dėmesio į vieną objektą pernelyg ilgai, I. Rudžianskaitė atsiduria šiandienėse paraštėse ir dar primena, kad net klasikinis trumpasis žanras gali išsaugoti mintį ties viena problema ilgiau nei beveik bevertis savęs dirginimas, žvelgiant į išmaniojo telefono ekraną. Knyga „Be skaičių“, būdama tuo pat metu ir labai klasikinė, ir stipriai šiuolaikiška, šią chronologinę įtampą išlaiko iki pat pabaigos, užfiksuodama skaitytoją ties tam tikru „aukso viduriu“ – tuo, kas byloja autorės klasikinę išmintį ir kartu nėra epopėjinis romanas, reikalaujantis publikos dėmesio savaitei ar mėnesiui.
Paradoksalu yra tai, kad I. Rudžianskaitė knygoje svarsto tokius klausimus, apie kuriuos šiuo laikotarpiu itin daug mąsto tam tikros Vakarų filosofijos mokyklos, tačiau šie klausimai kone sutartinai nerūpi mūsų šalies mąstytojams – tai meilės, emocijos, kančios, gailestingumo ir tikėjimo problemos, kurios atrodo esančios pamatinės, norint suprasti ne vien istorinę žmonijos praeitį, bet ir šiandieną. Lietuvos centrinė filosofija šiame kontekste atrodo kaip atsiribojusi nuo mūsų epochos humanizmo poreikio ir virtimo tikslu. L. Donskis keliuose tekstuose, rašytuose prieš penkerius metus, svarsto, kas yra įsimylėjimas, branda, jausmai ir panašūs labai žmogiški reiškiniai. Filosofo kolegos, dirbantys mūsų šalies universitetuose, tuo pat metu daugiausiai užsiima centriniais istoriniais arba eksperimentiniais, arba technologiniais tyrimais, kurie dabar gyvenančiam žmogui daugelį teiginių sako ne taip tiesiogiai ir lakoniškai, kaip savo aforizmais perteikia ir žymusis filosofijos profesorius, ir šiandienės Lietuvos filosofinį mąstymą išcentrinanti I. Rudžianskaitė. Tai tik parodo, kad mąstymas apie žmogaus būsenas ir buvimą yra tapęs marginaliniu Lietuvos filosofijos reiškiniu.
Kaunietė poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė savo naujausioje istorijų knygoje „Titanoteris, Kekto ir kiti“ linkusi apskritai atsisakyti daugelio ribų ir sukuria Laikinosios sostinės mitą, kuris turi ir istorinį pagrindą, ir išgalvotų veikiančių figūrų, tam tikrų personažų. Filosofas Karlas Raimundas Poperis yra svarstęs, kaip mokslinis mąstymas virsta mitiniu galvojimu, būdingu net ir pirmykštėms žmonijos gentims. Tiesa ta, kad be mitinės sąmonės, kurią užpildo žodiniai ir vaizdiniai pasakojimai, negali rastis ir mokslinis problemų nagrinėjimas. Tiesiog mitinė sąmonė nepripažįsta mentalinių ribų ir užgriebia tiek tikrovės, kiek reikia konkrečiu atveju, o mokslinis mąstymas visada brėžia aiškias disciplinuotas ribas. T. Marcinkevičiūtės knygoje Kaunas tampa dar vieno miesto legenda – Airija turi Dubliną ir Jamesą Joyce'ą, Lietuvoje modernųjį ir šiuolaikišką mūsų dienų Vilnių sukūrė Ričardas Gavelis, o aptariama Kauno poetės knyga formuluoja šio miesto kaip beribės tikrovės teisę būti, pasakoti, liūdėti ir džiaugtis. Dar vienas specifinis bruožas, kuris būdingas T. Marcinkevičiūtės istorijų rinkiniui, yra iki šiol mūsų padangėje beveik nematytas ir negirdėtas: knygoje apstu tarpukario spaudos linksmų straipsnių apie Kauną, kurie legitimuoja ir šio istorijų rinkinio gravitaciją publicistikos link. Autorės kuriamas kalbantysis subjektas atvirai svarsto ir sprendžia tokias problemas, kurios paprastai anksčiau rūpėdavo kokybiškesnių spaudos leidinių žurnalistams. Tačiau tai nėra tik žaidimas žanrų ribomis – reikalas tas, kad žiniasklaida istoriškai yra modernios visuomenės mitų kūrėja, nes, nelikus žynių, į jų vietą stoja rašantys ir iš to duoną uždirbantys žmonės. T. Marcinkevičiūtės knyga įdomi tuo, kad publicistinį kalbėjimą traktuoja kaip šių dienų mitokūrą, nes čia dingsta tiesos ir fikcijos ribos, tai, kas išgalvota, kiekvienuose dviejuose puslapiuose varžosi su tarpukarinės spaudos tikrumu. Kita vertus, ir ta fikcija, ir tikroviškumas yra vėlgi dvilypiai ir prieštaringi reiškiniai. Aptariamą knygą kaip mitinio mąstymo ir vaizdijimo be ribų tekstus įteisina ir tai, kad joje leidžiamasi ir į anapusinį Kauno pasaulį, bandoma kurti tai, ką galėtume pavadinti „Kauno siela“ – šis miestas jau ilgą laiką yra meno, kultūros ir humanistikos koncentracijos vieta, ateityje virsiančia Europos kultūros sostine. T. Marcinkevičiūtės istorijų rinkinys dėl to ne tampa proginiu, bet parodo, iš kur Kaunas ima literatūrinę ir kultūrinę gyvybę, ir apgaubia šį miestą beveik beribiais pasakojimais.
