„Nerasime psichikos sutrikimo, prie kurio neprisidėtų puikybė“, – knygoje „Septynios didžiosios nuodėmė psichologo kabinete“ rašo psichologė, psichoterapeutė Lina Dirmotė. Jai pritaria aktorius Vaidotas Martinaitis, kuris sako, kad ne kartą yra sirgęs žvaigždžių liga ir kad tai yra viena iš puikybės formų. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ aktorius ir psichologė atsako – kaip išsimatuoti, kiek turime puikybės, ir kaip ją išravėti, jei ji trukdo gyventi? Kuo puikybė skiriasi nuo sveiko pasitikėjimo savimi?
Puikybė ir pasitikėjimas savimi: kur yra riba?
Įprasta manyti, jog savimi pasitikintis žmogus mėgsta kelti sau iššūkius, išbandyti savo galimybių ribas, jis trykštantis energija, drąsus ir ryžtingas. Vis dėlto psichologė, psichoterapeutė L. Dirmotė sako, jog egzistuoja takoskyra tarp žmogaus, kuris turi sveiką pasitikėjimą savimi, ir žmogaus, kurio pasitikėjimas savimi yra grįstas puikybe.
„Puikybė gali reikšti tai, kad save matau truputį aukščiau už kitus arba truputį žemiau – tinka abu variantai. Bet koks savęs susvarbinimas arba išaukštinimas, arba savęs nuvertinimas galėtų būti kildinamas iš puikybės impulso. Tai yra negebėjimas pajusti savo galimybių ribų arba atvirkščiai – galvojimas, kad esu menkesnis.
Sveikas pasitikėjimas savimi nekelia nerimo, jis neverčia lyginti savęs su kitais žmonėmis ar nusivertinti, jis neverčia išeiti iš komforto zonos“, – LRT RADIJO laidoje įžvalgomis dalijasi psichoterapeutė L. Dirmotė.
Puikybė gali reikšti tai, kad save matau truputį aukščiau už kitus arba truputį žemiau – tinka abu variantai.
L. Dirmotė
Žvaigždžių ligą patirti turėtų kiekvienas
Aktorius V. Martinaitis puikybę prilygina žvaigždžių ligai sakydamas, kad ją patirti privalo kiekvienas, kuris gyvenime siekia ramybės ir susitaikymo su savimi bei savo aplinka.
„Žvaigždžių liga yra kitas puikybės pavadinimas. Manau, kad kiekvienam tiesiog būtina patirti žvaigždžių ligą. Tam, kad žmogus susibalansuotų, jis privalo patirti ribines, kraštutines formas. Puikybė yra padidintas teigiamas savęs vertinimas – tai būdinga žmonėms, tai kartas nuo karto vyksta. Tačiau mes nuolat turime siekti išsiravėti tą darželį, priešingu atveju, ji suardys asmenybę.
Mano puikybė buvo susijusi su pirmosiomis sėkmėmis teatre. Sau tuo metu neįvardijau, kad padariau kažką ypatingo, tai padarė kitų vertinimas. Liaupsės mane suklaidino, tačiau tuo metu tai buvo tai, ko geidžiau“, – priduria V. Martinaitis.
Manau, kad kiekvienam tiesiog būtina patirti žvaigždžių ligą.
V. Martinaitis
„Dabar praktikuoju savęs išsiravėjimą“, – sako V. Martinaitis. Anot jo, žmogui scenoje beveik lemta susitikti su savo puikybe. Tai nutiko ir jam, tačiau kova su puikybe jo atveju nebuvo lengva.
„Puikybė tave įvaro į akligatvį, kai tu nebesusivoki savyje, esi paralyžiuotas, galvoje verda košė – tada prasideda psichinės ir psichologinės nesąmonės. Kiekvienas skirtingai gydosi nuo puikybės. Kai kas atranda religiją, visos religijos kalba apie nuolankumą – jo būtina ieškoti.
Tuo metu man padėjo (...) meilės ieškojimas, meilės, kaip didžiausios siekiamybės ir orientyro, o ne meilės, kaip aistros. Tuo metu tikrai išgyvenau ribinę situaciją, gyvenau dešimt kartų per dieną keisdamas savo nuotaikas, sproginėjau“, – teigia aktorius.
Nuo pranašumo euforijos iki susimenkinimo skausmo
Psichologė, remdamasi aktoriaus asmenine patirtimi, priduria, jog daug žmonių išgyvena pranašumo euforiją ir susimenkinimo skausmą, tai normali asmenybės vystymosi dalis, kurią galima prislopinti, siekiant nuolankumo.
„Kartais terminus tenka versti į šiuolaikinę kalbą. Nuolankumas mūsų kalboje šiandien galėtų skambėti kaip savo galimybių ribų pripažinimas, gera orientacija tame, kame esu tiek psichologiškai, tiek fiziškai (...). Žmogus neturi būti kilimėliu po kitų kojomis“, – tikina L. Dirmotė.
Kaip išsiravėti puikybę?
V. Martinaičio vaistas nuo puikybės – savanorystė. Anot jo, neatlygintina pagalba geriausiai įprasmina būtį ir apmarina aplodismentų norą.
„Tarnauti, pagelbėti, padėti – tai sveikai veikia žmogaus psichiką, kai supranti, kad tas, kuris turi daugiau, stokojančiam privalo padėti. Tokiu būdu įtvirtiname krikščionišką tiesą, kad mes visi esame lygūs, mes visi esame žmonės ir visi turime tą pačią žmogiškąją prigimtį. Dalijimosi procesas pakylėja mus nuo mūsų ego“, – sako aktorius.
Tačiau psichologė psichoterapeutė atsargiai įvardija savanorystę, kaip vieną iš kovos su puikybe būdų. Anot jos, savanorystė kartais gali iššaukti puikybę arba geradario sindromą.
„Man labiau patinka žodis dalijimasis, ne savanorystė. Savanorystė ir pagalba kietiems yra vienu žingsniu nuo puikybės pamaloninimo ir dėkingumo reikalavimo. Labdaringą veiklą ir norą padėti kitam geriau traktuoti kaip dalijimąsi.
Gražu kalbėti apie moralines dogmas, tačiau žmogus yra gerokai silpnesnis nei dogmos – atidavęs paskutinius marškinius, žmogus tikėsis bent jau tylaus paplekšnojimo per petį“, – sako psichoterapeutė.
Prie nuolankumo ugdymo ir įpročio dalytis, L. Dirmotė prideda ir paprastumą. Anot jos, sąvoka paprasta, kaip ir pats žodis – kartais užtenka paprastai pasisveikinti su savo kaimynu ar pavalgyti paprastus pietus, kad puikybė pasislėptų bent kuriam laikui.
„Sveikos savivertės žmogus nėra opus kritikai, jis nėra įžeidus ir nelinkęs kaupti nuoskaudų, jis gyvena savo formoje, nei daugiau, nei mažiau. Save išpūtęs žmogus yra pažeidžiamas (...). Kuklumas ir paprastumas galėtų būti išeitis. Ką tai reiškia – atsikelti, paprastai apsirengti, gatvėje paprastai pasisveikini su kaimynu, nevaidini, jei nėra nuotaikos, jos nėra“, – priduria ji.
Viso pokalbio klausykite čia:
