Teiginys, kad „Chłodnik Litewski“ yra ko gero labiausiai žinoma iš visų lenkiškų šaltsriubių visiškai neprieštarauja tikrovei ir visiškai nereiškia, kad tokiu būdu mes, lietuviai, šaltibarščius kažkaip prarandame, LRT TELEVIZIJOS laidai „Laba diena, Lietuva“ sako VU profesorius, gastronominio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje šurmulį sukėlė „The New York Times“ publikacija „Chłodnik Litewski (Chilled Beet Soup)“, kurio autorė Kasia Pilat šaltibarščius vadina bene žinomiausia lenkų šaltsriube. Toks pareiškimas sukėlė diskusijas, mat lietuviai aršiai gynė šaltibarščius kaip savo virtuvės pasididžiavimą.
Laidoje „Laba diena, Lietuva“ VU profesorius, gastronominio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas ramina, jog tai išties lietuviškas patiekalas. „Jis atkeliavo iš Abiejų Tautų Respublikos tradicijų. Taigi šis patiekalas tikrai yra lietuviškas, tačiau tai nereiškia, kad jis nėra lenkiškas, baltarusiškas ar latviškas – pastebi jis.
Savo socialinio tinklo paskyroje R. Laužikas išsamiau pasakoja apie tai, kas yra nematerialusis paveldas ir kaip jis veikia šiuolaikinėje visuomenėje: „Kalbėdami apie nematerialų paveldą, dauguma diskutuojančiųjų taiko požiūrį, būdingesnį materialiam paveldui, kai konkretaus fizinio objekto priklausomybė kažkuriam „savininkui“ (jau vien dėl buvimo kažkurios valstybės teritorijoje grynąja geografine prasme) tarsi eliminuoja priklausomybės „kitam“ galimybę.
Nematerialus paveldas egzistuoja kitaip. Jis yra „kažkieno“ per bendruomenių apsisprendimą. Gastronomijoje – bendruomenių, kurios valgo, gamina, mėgsta ir pripažįsta patiekalą savo virtuvės dalimi. Taigi, tai, kad šaltibarščiai yra lietuviško gastronoinio tapatumo dalis, visiškai nereiškia, kad lygiai tuo pat metu jie negali būti lenkiškojo ar latviškojo gastronominio tapatumo dalimi."
Beje, pirmasis šaltibarščių receptas, pasak R. Laužiko, užrašytas Varšuvoje, paskutinio ATR valdovo (Stanislovo Augusto Poniatovskio) virėjo – kuchmistro Paulio Tremo 18 a. pabaigoje.
„Lietuviškumo etiketę patiekalui, panašu, užkabino Adomas Mickevičius savo kūrinyje „Ponas Tadas“. Turbūt jis padarė nemenką įtaką, nes 19 a. – 20 a. pradžios receptų knygose randame nemažai „Chłodnik Litewski“ receptų“, – pasakoja profesorius.
Manoma, „Chłodnik Litewski“ pavadinimą į lietuvių kalbą pirmoji išvertė Liudvika Didžiulienė-Žmona, pavadindama patiekalą šaltaisiais barščiais.
Tiesa, R. Laužikas pastebi, jog tuometinių šaltibarščių receptai nuo dabartinių, mums įprastų, skyrėsi, tačiau tai – normalu: „Gastronominis paveldas yra nematerialusis paveldas, vadinasi, nuolat kintantis, evoliucionuojantis.
Taigi ir šaltibarščių receptas nėra standartizuotas, tad, kiekvienu laikotarpiu, rasime ne vieną, o kelis ar net keliolika skirtingų šaltibarščių. Net ir dabar paklausinėję žmonių, kaip jie gamina šį patiekalą, išgirsime skirtingų receptų ir skirtingų būdų.“
Nors ir stengiamasi parodyti, jog šaltibarščiai yra lietuviškos virtuvės pasididžiavimas, profesorius pastebi, jog kaimynai lenkai intensyviau užsiima gastronomijos diplomatija – savo šalį ir kultūrą garsina per maistą. „Tai ir lemia didesnį lenkiškos virtuvės matomumą nei lietuviškos, nors pagal daugelį kriterijų šios virtuvės yra panašios“, – sako jis ir patikslina, kad lenkiškų, latviškų ar baltarusiškų šaltsriubių receptai šiek tiek skiriasi.
Profesoriaus R. Laužiko įrašą apie šaltibarščių kilmę skaitykite čia:
