Tenka susidurti su požiūriu, jog paliatyvios slaugos darbuotojai yra pripratę prie mirties, tačiau realybė visai kitokia – susitaikyti su išeinančiojo ir jo artimųjų kančia yra tiesiog neįmanoma. Taip LRT radijo laidos „Tuzinas“ vedėjui Ignui Klėjui teigia Kauno hospiso namų slaugytoja Drasutė Urbanavičienė.
Nors Drasutė rūpinasi slauga, žmonėms, sergantiems nepagydoma liga, užtikrinami ne tik medicininiai poreikiai. Ji pripažįsta, kad intensyviai dirbama ne tik su pacientais, bet ir jų artimaisiais
– Kai susitinkate su naujais žmonėmis, ar jie stebisi jūsų profesija?
– Tikrai taip, dažnai netgi sulaukiu užuojautos. Tačiau kitas požiūris ganėtinai nuviliantis, esą, kai dirbi tokį darbą, pripranti prie netekties ir nebejauti jokio širdies skausmo. Šį požiūrį galiu paneigti, prie tokiu dalykų neįmanoma priprasti, o dar sunkiau už paciento skausmą yra stebėti jo artimųjų liūdesį.
– Dažnai kalbama, kad medikais tampama iš pašaukimo. Tai kelia lūkesčius, kad gydytojai turėtų dirbti nepaisydami nieko, gal net dirbti viršvalandžius, ką apie tai manote jūs?
– Taip, medikas turi turėti pašaukimą ir atiduoti visą save, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog turi dirbti viršvalandžius. Perdegimas darbe labiausiai aktualus medikams, tačiau tai nėra profesijos dalis.
– Kaip neperdegate, juk paliatyvios slaugos pacientai reikalauja ir asmeninio dėmesio. Kaip atskiriate asmeninį ir profesinį gyvenimą?
– Mane palaiko ir padeda išgyventi mano šeima. Kartais su manimi kartu keliauja savanoriauti ir mano dukra. Neperdegti padeda ir pacientų požiūris, iš jų pasisemiu tiek pozityvumo. Kitą kartą galvoju, kodėl aš tokia pikta, juk net jiems viskas gerai.
– Kai kuriems hospisas asocijuojasi su liūdesio kupina vieta. Kaip pakeisti tą požiūrį, jog tai – gyvenimo, o ne mirties namai?
– Mes einame į paciento namus tam, kad pildytume jų norus ir padėtume gyventi tiesiog šia diena. Mūsų tikslas juos pradžiuginti ir svarbiausia padaryti taip, kad artimieji žiūrėtų į jį ne kaip išeinantįjį, o kaip vis dar esantį, išklausytų jį ir dalintųsi gyvenimo prisiminimais.
– Kaip apibūdintumėte savo darbo emocinį foną?
– Ten yra visko: liūdesio, baimės, skausmo. Mūsų tikslas – pacientus nuraminti ir padrąsinti, kad nebijotų. Išėjimas yra tokia pati svarbi gyvenimo dalis, kaip ir gyvenimas. Tik su ja reikia susitaikyti.
– Ar atsimenate pirmąją mirtį darbe?
– Nežinau, ar tai likimo, ar Dievo dovana, bet man pavyksta atsisveikinti su pacientais, juos išlydėti. Dažniausiai jie manęs sulaukia, ypač tie, su kuriais turiu stipresnį ryšį. Atsisveikinimas, žinoma, visada yra sunkus, tačiau atgalinis ryšys su šeima nenutrūksta ir po to. Dažnai kalbamės apie palengvėjimą, apie tai, kad jiems geriau išeiti, nei likti ir kankintis.
– Ar tokio bendravimo yra mokoma slaugos mokyklose?
– Jokių paskaitų apie mirtį nėra ir nebūdavo anksčiau, tik kaip konstatuoti patį mirties faktą, tačiau apie bendravimą su pacientu ar jo šeimos nariais nėra. Ką jau kalbėti apie tai, jog kai kurie pacientai išeina būdami sąmoningi. To mūsų švietime dar trūksta – supratimo, kad mirtis yra gyvenimo dalis.
– Akcentuojate vykimą į namus, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Kiekvienam pacientui yra nustatyti slaugos poreikiai, mes vykstame pagal poreikį, tačiau palatoje atlieku procedūras, kurias paskiria gydytojas. Atvykusi į namus, atlieku būtiniausius veiksmus, o paskui tiesiog sėdžiu ir bendrauju, bandau suprasti, ko pacientui trūksta, ko jis norėtų, kokios jam reikia pagalbos. Kai nueinu pas pacientą į namus, dažnai būnu ir slaugytoja, ir psichoterapeutė, nes pakviesti kitą specialistą tiesiog nėra laiko.
– Pakalbėkime apie ligonių poreikius: kokie jie, galbūt net nebūtinai medicininiai?
– Pacientams aktualu pabendrauti, ypač tiems, kurie gyveno socialiai aktyvų gyvenimą. Kartais juos tiesiog užtenką išsivesti į lauką, palaikyti jiems kompaniją.
– Kai pirmą kartą atvykstate pas žmogų, kuris sužino, kad jam gydymas nebepadės, kokia būna reakcija?
– Pirmiausia, kai pacientui pasako, jog jis yra paliatyvūs, jį ištinka šokas. Todėl reikia atsargiai ir daug komunikuoti, ką tai reiškia, kodėl taip nutiko. Tai būna didžiausias iššūkis – įrodyti, kad mes padėsime, bet nebepagydysime, tiesiog norime palengvinti jo buvimą.
– Ar visi žino savo diagnozes?
– Tikrai ne visi. Tuomet kalbame su namiškiais, bandome jiems paaiškinti, jog pacientui svarbu žinoti savo diagnozę, nes žinojimas priveda prie susitaikymo. Kiekvienas žmogus žemėje turi savo misiją, kol jis jos nebaigia, kol nesusitaiko su savimi, su savo artimaisiais, tol jis žemėje ir būna.
– Pakalbėkime apie išskirtines istorijas. Ar turėjote tokių, kurios jus pakeitė?
– Aš išmokau, kad nieko nereikia atidėlioti. Niekada nežinai, kada nebeturėsi progos atsisveikinti. Man labai įstrigo vienos pacientės žodžiai. Ji man patarė valgyti viską, ką tik noriu, negailėti laiko sau, nes atsitinka taip, kad nebegali to daryti, nebeturi jėgų, o liūdniausia – noro. Iš kiekvieno paciento pasisemi stiprybės.
– Kiek ilgiausiai esate slaugiusi vieną pacientą?
– Paliatyvios slaugos diagnozės pacientai nebepasveiksta, ilgainiui jų organizmai tiesiog atsisako tam tikrų funkcijų. Turime vieną pacientę, kurią pradėjome slaugyti gulinčią. Dabar ji jau išvažiuoja į miestą su elektriniu paspirtuku. Vieną dieną ji prisipažino, jog anksčiau buvo slidininkė, tad išpildėme jos norą ir gimtadienio proga nusivežėme ją į Druskininkus, kur ji leidosi slidėmis.
– Ar dažnai pasitaiko tokių išskirtinių norų?
– Esame pacientus vežę į kirpyklą, grožio saloną.
– Ar dirbant hospise pradedama tikėti stebuklais, o gal atvirkščiai?
– Kol tiki, tol gyveni, tuo pradedama tikėti. O tų stebuklų įvyksta kiekvieną dieną. Mes jų nebepastebime, bet pacientų gyvenime jie įvyksta kiekvieną dieną ir dažniausiai yra labai paprasti – kai kurie susitaiko su savo vaikais, su kuriais nebendravo daug metų, kai kuriems koncertas namuose yra didžiausias stebuklas.
– Kas jums pačiai yra mirtis, ar dirbant tokioje įstaigoje jums dažniau ateina panašūs pamąstymai?
– Dažnai susimąstau, suvokiu, jog nemirtingų nėra. Dirbant kitose srityse dar pagalvoji: būna visiems, bet ne man. Dabar dažniau ateina suvokimas, kad toks pats likimas laukia mūsų visų.
– Kalbant apie ryšį su artimaisiais, kaip jūsų ir jų santykiai persipina?
– Mes tampame artimaisiais. Dažnai pastebime, kad žmonės, pasiryžę pacientus slaugyti namuose, neįvertina, koks sunkus darbas jų laukia. Todėl tenka padėti ne tik pacientui, bet ir artimiesiems susitvarkyti su našta. Kai tu atvažiuoji, neretai turi įtikinti ne tik pacientą, kad jam reikalinga profesionali pagalba, bet ir šeimą, kad vieniems bus labai sunku.
– Kaip manote kodėl, ar tai – gėdos jausmas?
– Lietuvoje mažai šnekama apie slaugą, atrodo, kad yra slepiami slaugos sunkumai. Dėl to yra nuvertinamos artimojo pastangos ir įdirbis, todėl sunku įsivaizduoti, kad ir jiems yra sunku. Turime nusistatymą, kad jei tai yra tavo mama ar tėtis, tu privalai paaukoti visą savo gyvenimą ir išlydėti jį oriai. Dėl to mes dažnai tiesiog išleidžiame artimuosius valandėlei atsikvėpti, mokome susitaikyti, turime dvasinę asistentę, kuri moko priimti visą realybę ir pakelti sunkumus.
– Ar visi pacientai yra tikintys? Gal susidūrėte su pacientais, kuriems krikščioniškas tikėjimas nėra svarbus?
– Be abejo, tačiau vėl gi, visuomenėje vis dar yra tas įsitikinimas, jog mes siūlome susitikti su kunigu tik dėl to, jog laikas atsisveikinti. Iš tikrųjų yra visai ne taip, mes tiesiog bandome pasiūlyti dar vieną būdą nusiraminti, susitaikyti, pritaikyti tikėjimo tiesas, suteikti vilties.
– Paliatyvios slaugos realybė, kokia ji?
– Poreikis tokios slaugos yra didžiulis, ir ypač dabar, kai demografiniai rodikliai rodo, kad turime senstančia visuomenę, paliatyvių pacientų skaičius auga, auga ir paklausa. Tačiau ligoninės tam nėra pritaikytos, paliatyvios slaugos palatų yra vos keletas, o ir lovų jose neužtenka.
Visą pokalbį klausykite LRT radiotekos įraše.
Parengė Emilija Balcerytė.
