Gyvenimas

2021.02.12 08:10

Kodėl PSO įteisintas medikamentinis abortas Lietuvoje neprieinamas ir koks Krizinio nėštumo centrų tikslas?

Elena Reimerytė, Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.02.12 08:10

Nors medikamentinis abortas, anot specialistų, žymiai saugesnis negu instrumentinis, jis Lietuvoje nėra legalizuotas. Kodėl? Priežastis bando aiškintis socialinės dokumentikos „Spalvos“ komanda. Krizinio nėštumo centruose visame pasaulyje aptinkama tiesos iškraipymo ir manipuliacijos ženklų, tad „Spalvų“ komanda atliko tyrimą, kaip šis centras komunikuoja su norinčiomis nutraukti nėštumą Lietuvoje.

Pirmosios pandemijos bangos metu praėjusį pavasarį, kai gydymo įstaigos apribojo savo veiklą, dalis neplanuotai pastojusių moterų patyrė nemažai rūpesčių. Kai kurios net ieškojo informacijos, kaip nutraukti nėštumą namuose ar kaip gauti vaistų iš užsienio. O tuometinio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos komentaras „15min“ buvo toks: „Neteikiama nėštumo nutraukimo paslauga – tinkama proga persvarstyti sprendimą.“

Medikamentinis abortas vaistais Lietuvoje nėra legalus. Medikų nuomone, tai saugi nėštumo nutraukimo forma su mažesne nei 1 proc. šalutinių poveikių tikimybe. Pasaulio sveikatos organizacija abu abortui reikalingus vaistus yra įtraukusi į būtinų vaistų sąrašą. Savanoriškiems abortams iki dvyliktos savaitės Lietuvoje tokia procedūra nėra taikoma: norint nutraukti nėštumą reikia taikyti chirurginę intervenciją, kurios metu embrionas išsiurbiamas iš gimdos ar narkozės metu gimda išgramdoma.

Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. dr. Rūta Nadišauskienė sako pavasarį iš laiškų ir skambučių supratusi, kad moterims pasidarė sudėtingiau pasidaryti abortą, nes gydymo įstaigos dirbo visai kitokiu režimu, o ši procedūra apskritai pasidarė tarsi „nepageidautina intervencija“.

„Tai yra intervencija, vadinasi, reikia padaryti ir COVID-19 testą tam, kad būtų apsaugotas personalas. Pati situacija disponuoja sudėtingesnį patekimą. Buvo laikas, kai pirmojo karantino metu planinės paslaugos išvis nebuvo teikiamos“, – komentuoja ji.

Apie medikamentinio aborto legalizavimą, pasak R. Nadišauskienės, svarstyta jau kone prieš dvidešimtmetį. Lietuvos akušerių-ginekologų žurnale buvo išspausdintas apžvalginis straipsnis apie tai, kas tai yra. Tačiau už tai iš tuometinio Bioetikos komiteto gauta barti.

„Kadangi mes esame tos paslaugos davėjai, mums lipinama, kad mes labai suinteresuoti. Čia turi dirbti aktyvi visuomenė. Mes tikrai galime tą padaryti, tikrai manome, kad tai labai saugu (ne namuose), žymiai saugiau negu instrumentinis nėštumo nutraukimas, bet pas mus net vienas iš tų medikamentinio nėštumo nutraukimo vaistų yra neregistruotas. Tai jeigu mes tą pradėtume daryti, galėtume visi eiti gražiai sėdėti į kalėjimą.

Gal dabar politinė valdžia labiau į liberalesnę pusę, galbūt galima tai padaryti. Nereikia toli dairytis, Estijoje dešimtmečiais atliekamas medikamentinis nėštumo nutraukimas. Bet dar labai priklauso nuo vyraujančios religijos: estai yra protestantai, racionalūs, pasveriantys, paskaičiuojantys, o čia kitos įtakos ir kiti svertai“, – svarsto ji.

Spalvos. Abortai II d. Specialistai kalba apie abortą

Žmogaus teisių specialistė Laima Vaigė mano, kad medikamentinis aborto nutraukimas neleidžiamas tik dėl ideologinių priežasčių: „Vaistas jau septynerius metus yra registruotas, bet yra neprieinamas. Aš nežinau, kaip turėtų moteris jaustis ieškodama to vaisto, matydama, kad jis yra, yra lietuviški aprašymai, bet jis yra nepasiekiamas. Išeina, kad moteris turi ieškoti forumuose ir taip toliau. O tie vaistai skelbimuose prieinami. <...> Manau, kad moterys iki šiol apie tai nekalba ir nereikalauja užtikrinti tų vaistų tik dėl to, kad visuomenėje yra siaubingas spaudimas ir jos jaučiasi darančios kažką nusikalstamo, kai bando ieškoti tų vaistų.“

Anoniminiuose forumuose išties galima rasti žmonių, kurie prekiauja kažkokiu būdu gautais aborto vaistais. Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė sako, kad medikamentinis abortas moterį gali traumuoti labiau nei intervencinis. „Mato tuos kraujo krešulius, kartais gali pamatyti net vaiko gemaliuką. Tai gali traumuoti daug labiau negu procedūra ligoninėje, kai ji nieko nežino, nieko nemato ir atsibunda po narkozės, tiesiog truputį paskauda pilvą“, – kalba ji.

Su Z. Tomiliniene nesutinka psichologė, Mykolo Romerio universiteto teisės psichologijos krypties doktorantė Zuzana Vasiliauskaitė: „Moterys yra pripratusios prie menstruacijų kraujo ir būtent ši procedūra daug lengvesnė net ir psichologiniu aspektu, tuo, kad mes ir taip esame pratusios prie menstruacinio kraujo, mes matome, kad tas nėštumas nutraukiamas ganėtinai natūraliu, kaip gamta jį nutrauktų pati, būdu.

Dar atkreipčiau dėmesį, ką kalba visi moksliniai tyrimai. Moterys sako, kad joms ši patirtis buvo sudėtinga, bet nėra aišku, ką moterys iš tikrųjų turi omenyje: ar pati operacija buvo sudėtinga, skausminga, ar jos nebuvo informuotos apie eigą... Tiesiog gali būti, kad pati procedūra, o ne tai, kad jos nutraukė nėštumą, yra sudėtingas išgyvenimas.“

„Vaikai greit užauga, padovanotumėte vertingiausią dalyką – gyvybę ir gyvenimą kažkam. Kas jums neleidžia auginti vaiko? Siūlyčiau apgalvoti abu variantus ir netgi susirašyti pliusus ir minusus, kas būtų, jei daugiau neturėčiau vaikelio?“

Pasak Z. Tomilinienės, medikamentinis gydymas numeta dalį naštos nuo gydytojų pečių, nes jiems „nereikia teptis rankų“ prisidedant prie gyvybės nutraukimo, juk moteris pati išgeria tabletę. „Kai kuriems gydytojams atrodo tai geras metodas, jiems tenka mažesnė atsakomybė“, – priduria ji.

L. Vaigė įsitikinusi, kad tai kaip tik gerai. „Jeigu kalbame apie ankstyvąjį nėštumą moters, kuri yra tvirtai apsisprendusi, jai tai yra civilizuotas išėjimas iš visiškai necivilizuotos situacijos. Aš nežinau, kodėl tai turėtų būti būtinai trauma“, – mintimis dalijasi žmogaus teisių specialistė.

„Women on Web“ organizacija kilo iš „Women on Ways“ projekto. Ši organizacija garsi savo laivais, dronais ir robotais, kurie pasiekia moteris šalyse, kuriose nėra prieinamo aborto tiek dėl įstatymų, tiek dėl sukuriamų kitų barjerų: skurdo, geografinių, o šiuo metu – ir pandemijos. Jų teikiamos telemedicininės konsultacijos kažkada atrodė neįprasta paslauga, nes tradiciškai su gydytojais žmonės bendraudavo akis į akį, tačiau dabar visame pasaulyje dažnėja procedūros, kai medikai praktikuoja medicinos paslaugas videoskambučiais arba laiškais. „Women on Web“ atstovė Venny Ala-Siurua laidoje sako, kad ypač pandemijos pradžioje labai išaugo prašymų padėti nutraukti nėštumą skaičius. Tokių prašymų buvo gauta ir iš Lietuvos.

Krizinio nėštumo centrų koncepcija Lietuvoje

„Women on Web“ yra visiškai naujas šaltinis kalbant apie abortus Lietuvoje. Iki šiol daugumoje pokalbių apie nėštumo nutraukimą matoma kita organizacija – Krizinio nėštumo centras. Tai organizacija, kuri siekia padrąsinti moteris gimdyti ir padeda toms, kurios nori tapti motinomis, bet galimai nemato finansinių ir kitų galimybių.

Laidos „Spalvos“ komanda pažymi, kad Lietuvoje yra moterų, kurioms šio centro paslaugos reikalingos ir tinka, tačiau šios laidos kontekste domėtasi organizacijos komunikacija ir bendravimu su visomis nėštumą norinčiomis nutraukti moterimis, kurias pasiekia centro žinutė.

Pažvelkime į lietuvišką statistiką: 2019 metais Lietuvoje gimė daugiau nei 24 tūkstančiai žmonių ir buvo atlikti 6 tūkstančiai abortų, kurių priežastys gali būti įvairios: persileidimas, negimdinis nėštumas ar kitos medicininės komplikacijos, taip pat – moters savanoriškas sprendimas. Pastaruoju būdu buvo atlikta mažiau nei pusė visų abortų. Nuo 2015 metų Statistikos departamente užregistruotų savanoriškų abortų skaičius vis mažėja. 2019 metais sprendimų atlikti tokią procedūrą buvo vos 3 tūkstančiai, tačiau vis pasirodo diskusijų apie savanoriško aborto ribojimus.

Z. Tomilinienė pasakoja, kad Krizinio nėštumo centras suteikia įvairiapusę pagalbą (tiek psichologinę, tiek socialinę, tiek materialinę, priklausomai nuo situacijos) moterims, kurios susidūrė su kriziniu nėštumu: nepageidautinu arba net planuotu pasikeitus kokioms nors aplinkybėms. Anot jos, terminas „krizinis nėštumas“ paplitęs visame pasaulyje, tik Lietuvoje vis dar yra gana naujas.

Psichologė Z. Vasiliauskaitė sako, kad išgirdusi terminą „krizinis nėštumas“ ji pirmiausia galvoja apie nėštumą, kuris yra su komplikacijomis ir kurias išgyvenant moteriai reikia palaikymo, o ne nėštumą, kurio moteris nenori. „Manau, yra sukurta tam tikra sąvoka, šita organizacija pasivadinusi būtent taip, nes po tuo pavadinimu slepiasi visas turinys, paprastai labai šališkas pagalbos teikimas. Aš to net nevadinčiau pagalba. Pagalba yra, kai žmogus renkasi, kai jis yra pilnai informuojamas, bet ne kai, akivaizdu, laukiamas vienas sprendimas“, – komentuoja ji.

L. Vaigė pažymi, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose daug kalbama apie Krizinio nėštumo centrus, nes tendencijos, susijusios su moterų teisėmis, yra gana gąsdinančios. Pavyzdžiui, Alabamoje vietų, kuriose buvo galima nutraukti nėštumą, prieš 20 metų buvo 30-imt, o dabar beliko 3, tuo tarpu Krizinio nėštumo centrų daugėja. Be to, Krizinio nėštumo centrai kartais prisistato kaip sveikatos priežiūros įstaigos, kai neturi nė vieno sveikatos priežiūros specialisto, o jų tikslas – įtikinti moteris, kad jos gimdytų.

Krizinio nėštumo centro vadovė Z. Tomilinienė yra dažnai spaudoje matomas žmogus bei aktyvi diskusijų apie nėštumo nutraukimą ar reprodukcijos įstatymus dalyvė. Komunikacijos laukas, kurį šis centras turi, yra labai stiprus: centras noriai bendradarbiauja su reklamos mokyklomis bei agentūromis, jų kampanijas galima pamatyti mieste, jas palaiko žvaigždės ir politikai, centro vadovę praėjusį rudenį buvo galima pamatyti ir pirmosios ponios Dianos Nausėdienės globotame Laisvos visuomenės instituto renginyje, skirtame krizinio nėštumo temai.

Z. Tomilinienė teigia, kad reklamomis centras nori paskatinti vaisingo amžiaus moteris nebijoti kreiptis pagalbos, taip pat norima pasiekti ir visas kitas, kurios galėtų paskatinti kreiptis pagalbos pastojusias drauges ar giminaites, nenorinčias gimdyti.

Kurdama šią laidą „Spalvų“ komanda norėjo atkreipti dėmesį, su kokiu informacijos lauku susiduria moterys, ieškodamos informacijos apie nėštumo nutraukimą. Ieškant informacijos apie abortą Vilniuje, vienas iš pirmų rezultatų – Krizinio nėštumo centras. Tiesa, šis puslapis nesivadina taip, kaip pati organizacija, jo pavadinimas – neplanuotasnestumas.lt. Anot Z. Tomilinienės, puslapį nuspręsta pavadinti būtent taip todėl, kad pagal terminą „krizinis nėštumas“ niekas centro neieškotų.

Taip pat centras organizuoja paieškos optimizavimą – sumoka „Google“ pinigų, kad jų puslapį tarp paieškos rezultatų išmestų kuo aukščiau, kai įvedami tam tikri raktažodžiai, pavyzdžiui, „abortas“, „nėštumo nutraukimas“. „Aišku, mes norėtume, kad gydytojai Lietuvoje informuotų apie mūsų centrą, kad nereiktų pačiai ieškoti pagalbos „Google“, – priduria Krizinio nėštumo centro vadovė.

Tiesa, nuo tada, kai buvo išleista pirmoji „Spalvų“ laida apie abortus, „Google“ šio puslapio reklamų neberasta.

Krizinio nėštumo centrai neretai apžvelgiami akademikų, o žurnalistų kolektyvas iš „Open Democracy“ puslapio jau kurį laiką tyrinėja Krizinio nėštumo centrus visame pasaulyje. Jie įrašė ne vieną skambutį, kuris paliudijo savotiškos etikos praktikas bendraujant su klientėmis. Pagal „Open Democracy“ turimą informaciją, Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių centrų yra tūkstančiai, tačiau jie išplito po pasaulį. Juos remia galinga Amerikos grupė „Heartbeat International“, o ši grupė yra glaudžiai susijusi su Donaldo Trumpo administracija. 18 šalių centruose aptikta nepaprastų tiesos iškraipymo ir manipuliacijos ženklų.

Laidos „Spalvos“ komandai kilo klausimas, kaip tokios konsultacijos atrodo Lietuvoje, ypač kai tiek daug pastangų investuojama į komunikaciją bandant pasiekti moteris, kurios ieško informacijos apie nėštumo nutraukimą. Kaip su jomis bendraujama ir kada jos pasieks savo tikslą – koordinates vietos, kurioje bus galima gauti nėštumo nutraukimo paslaugą?

Tyrimą atliko „Spalvų“ bendradarbė, sociologijos doktorantė Renida Baltrušaitytė. Ji nusprendė patikrinti, su kuo susiduria moteris ieškodama informacijos apie abortą, tad apsimetė mergina, nusprendusia nutraukti nėštumą, ir paskambino Kriziniam nėštumo centrui.

„Pirmas skambutis galbūt man nepasirodė įtartinas, bet buvo keista, kad klausė labai daug dalykų apie mano asmeninį gyvenimą: kokia mano situacija, ar turiu draugą, kur gyvenu ir panašiai. Taip pat sakė, kad labai svarbu mane informuoti, kad būčiau informuota apie rizikas, pasekmes. Maždaug pasakė kainą, bet netiksliai. Paklausiau, kur galima pasidaryti, pasakė, kad privačiose klinikose, ligoninės stacionaruose ir panašiai, bet nepasakė tiksliai, kad tokia klinika, galėsite saugiai pasidaryti“, – pasakoja R. Baltrušaitytė.

Antrasis skambutis įvyko dėl to, kad jai buvo pasiūlyta nemokama ginekologo konsultacija. Tyrėja jau žinojo, kad centras nėštumo nutraukimo neatlieka, tačiau primygtinai siūlyta apsilankyti ir neišleisti pinigų pirmam vizitui kitur, kurio metu būtų patvirtintas nėštumas.

Sociologė ragelyje girdėjo: „Gali būti ir vienintelis vis dėlto, tai apie tai irgi vertėtų pagalvoti. O vaikai greit užauga, padovanotumėte vertingiausią dalyką – gyvybę ir gyvenimą kažkam. Kas jums neleidžia auginti vaiko? Siūlyčiau apgalvoti abu variantus ir netgi susirašyti pliusus ir minusus, kas būtų, jei daugiau neturėčiau vaikelio?“

Jeigu kalbame apie nelaukiamą nėštumą, paprastai moterys neturi užmezgusios ryšio su vaisiumi. Pagalbos centrai bando suasmeninti vaisių. Kaip rodo tyrimai, paprastai sudėtingiau nutraukti nėštumą, jeigu yra ryšys.

Pasak psichologės Z. Vasiliauskaitės, tai galima vadinti net psichologiniu smurtu. Kitas dalykas, tokia konsultacija neatitinka minimalių aktyvaus klausymosi standartų: jeigu konsultantas kalba daugiau už klientą, kas yra svarbesnis pokalbyje? Kartais per konsultacijas užsiimama edukacija, tada konsultantas gali kalbėti daugiau, bet reikia remtis naujausiais moksliniais tyrimais, gerąja praktika.

Po antrojo pokalbio R. Baltrušaitytė atsisakė atvykti į centrą ir pranešė, kad jų paslaugų jai nebereikės. Tada Krizinio nėštumo centro atstovė jai paskambino pati, dar kartą paragino atvykti, o nepasisekus pakeitė taktiką: „Jau ir suderinta, ir atvažiavau, nors nuotoliu dirbu, jau esu mieste, tai susitiktume ir pašnekėtume, gal atrastume kokias nors sprendimo galimybes. <...> Jau nėra mažas nėštumas, vaikutis jau viską turi. Ir smegenų užuomazgos susiformavę, ir širdelė plaka. Tikrai nemažas vaikas jau, ne pats mažiausias...“

Tokią centro atstovės kalbą komentuoja psichologė Z. Vasiliauskaitė: „Mes turime žinoti, kad jeigu žmogus atsisako pagalbos, mes jos piršti negalime, nes peržengiame žmogaus teises. Žmogus išreiškia, kad jam pagalba nereikalinga. Tai, kad su mergina buvo susisiekta papildomai jai atsisakius pagalbos, išreiškus tai, kad ji yra apsisprendusi, naudoti psichologinį spaudimą, tam tikrą terorizmą, vadinanti vaisių vaiku ieškant spragų jos argumentuose... Kodėl moteris iš viso turi teisintis? Ji neturi teisintis.

Kalbėdami apie abortus turime atskirti du dalykus – tai yra laukiamas ir nelaukiamas nėštumas. Jeigu mes kalbame apie nelaukiamą nėštumą, paprastai moterys neturi užmezgusios ryšio su tuo vaisiumi. Pagalbos centrai bando suasmeninti vaisių, su kuriuo moteris neturėjo ryšio. Kaip rodo tyrimai, paprastai sudėtingiau nutraukti nėštumą, jeigu yra ryšys. Jeigu moteris, kuri kreipėsi į centrą, neturėjo ryšio, o pagalbą teikiantis tą ryšį sukūrė, tai tik papildomai žaloja moterį, kuri jau yra apsisprendusi, tik apsunkina jos sprendimą. Tyrimai rodo, jeigu moterys yra apsisprendusios, jos atliks nėštumo nutraukimą. Man be proto gaila klausyti apie tai, kaip jie giriasi, kiek moterų buvo priverstos gimdyti per jų pagalbą.“

Kalbantis su Krizinio nėštumo centro vadove Z. Tomiliniene paprašyta patvirtinti, kad centro konsultantai nedaro moterims spaudimo gimdyti, pašnekovė to padaryti negalėjo. „Mūsų savanoriai ir darbuotojai yra apmokyti, kad suteiktų profesionalią pagalbą, kad moteris pati atrastų sprendimą, ką jai daryti. Negaliu garantuoti už kiekvieną savo savanorį, nes jų mes visoje Lietuvoje turime apie 70. Yra pagarba moters apsisprendimui ir, aišku, tikslas, kad ji pamatytų galimybę gyventi su vaiku, bet jeigu ji to nepamato, tai yra jos pasirinkimas, mes gerbiame bet kokį jos pasirinkimą“, – kalba ji.

L. Vaigė mano, kad moterys, kurios svarsto nutraukti nėštumą ir tikisi Kriziniame nėštumo centre gauti pagalbą, yra klaidinamos, nes, visų pirmą, šis centras neturi nė vieno sveikatos priežiūros specialisto, o tie, į kuriuos moterys nukreipiamos, turi aiškią tendenciją įkalbėti moterį nesidaryti aborto. „Jeigu moterys nori būti įkalbėtos, tegul kreipiasi į Krizinio nėštumo centrą, bet jeigu moteris svarsto ir nori nutraukti nėštumą, tai nesikreipkite, nes jus įkalbinės, akušeriai-ginekologai, į kuriuos galbūt nukreips, vėlgi norės suteikti informaciją, kurios jūs galbūt net neprašėte“, – mintimis dalijasi ji.

Moters „globojimo“ sąvoka jos teisių atžvilgiu

Kai kurios ligoninės turi tvarką, kuri reikalauja, kad moterys, prieš joms atliekant abortą, apsilankytų pas psichologą ar socialinį darbuotoją. Prof. dr. R. Nadišauskienė sako, kad šios rekomendacijos rimtai laikomasi, tačiau svarbiausia, kad konsultacija būtų profesionali, ne siekianti per trumpą laiką perduoti ginekologo pažiūras, o atsakanti moteriai į jai rūpimus klausimus apsiribojant mokslu, ne remiantis savo patirtimi, tikėjimu ar kitomis išankstinėmis nuostatomis.

Z. Tomilinienė yra nesyk minėjusi, kad norėtų, jog medikai poliklinikose ir ligoninėse norinčias nutraukti nėštumą nukreiptų į Krizinio nėštumo centrą. Kauno klinikos renkasi turėti savo specialistus ir pacienčių į Krizinio nėštumo centrą stengiasi nesiųsti.

„Yra spaudimas ir mums, ginekologams, kad mes privalėtume visas siųsti į Krizinio nėštumo centrus. To buvo siekta per Sveikatos ministeriją ir per Seimo Sveikatos komitetą. Šis judėjimas yra vienos grupės, galbūt labai didelės ir įtakingos, žmonių noras kontroliuoti šitą situaciją. Kodėl turėtų būti siunčiama į visuomeninę organizaciją, mums keistai atrodo“, – kalba Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė.

Z. Tomilinienė sako: „Moteriai nueiti pasikonsultuoti tikrai reiktų, o pati moteris sprendžia, eina ar neina. Kartais mums skambina moterys ir sako: ką tik sužinojau, kad laukiuosi, ir aš jau apsisprendžiau nutraukti nėštumą. Ji neleido sau pagalvoti nei vieną dieną.“

Z. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad prieš sužinodama, kad laukiasi, moteris paprastai tai jau įtaria, galbūt pastebėjo, kad vėluoja mėnesinės. Ji turi laiko pagalvoti apie alternatyvas ir iki nėštumo patvirtinimo, o tai, kad moteris apsisprendė greitai, yra netgi vienas iš apsauginių faktorių, kuris paprastai siejamas su teigiamomis patirtimis.

„Aišku, tai vadinti teigiamomis patirtimis po aborto reikėtų labai atsargiai, bet yra tyrimas, kuris rodo, kad pakilo moterų savivertė, kad jos džiaugiasi, pajautė, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą. Dauguma moterų kalba apie palengvėjimą, ne apie neigiamus išgyvenimus“, – sako psichologė.

Žmogaus teisių specialistė L. Vaigė svarsto, kad Krizinio nėštumo centras turi arba turėjo stiprų valstybės užnugarį, ne be reikalo šį centrą rėmė ir savivaldybė: „Aš skaičiau Tomo Tomilino straipsnį, kuriame jis rašė, kad Valstiečių ir žaliųjų partija nepriėmė nei vieno įstatymo, nukreipto prieš žmogaus teises, bet iš tiesų tai nėra tiesa. Šeimos stiprinimo įstatyme tarp kitų dalykų įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės įstaigos pagal kompetenciją turi užtikrinti pagarbą gyvybei visais jos gyvenimo etapais. Pagarba gyvybei yra tai, apie ką dėsto Z. Tomilinienės centras. Jie turi kursus apie gyvybės kultūrą ir kaip reikia ginti gyvybę.“

Nevyriausybinėms organizacijoms gauti valstybinį finansavimą yra labai sudėtinga, pažymi Z. Vasiliauskaitė. Tuo tarpu Krizinio nėštumo centro vadovė Z. Tomilinienė įsitikinusi, kad nėščios moterys yra ne tik nevyriausybininkų rūpestis, bet ir valstybės.

„Kadangi gimstamumo problema vis didesnė, gimsta vis mažiau Lietuvos piliečių, kiekvienu nauju žmogumi turėtų būti rūpinamasi. Bet kaip tu gali tą žmogų saugoti? Būtent per jo mamą, kuri nešioja gyvybę įsčiose, kad nėščia moteris sulauktų visokeriopos pagalbos, atrastų jėgų išnešioti tą vaikelį“, – dėsto pašnekovė.

Pasak Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovės, ginekologės Esmeraldos Kuliešytės, dažnai moterys, sprendžiančios reprodukcinių teisių klausimus, kaip nėštumo nutraukimo, kontracepcijos, yra infantilizuojamos: moteriai šiais klausimais reikia padėti, jos nieko nesupranta, priėmė neteisingą sprendimą. Kai eina kalba apie kitus klausimus, į kokį universitetą stoti, kokią specialybę rinktis, kokią suknelę pirkti, manoma, kad moteris gali nuspręsti pati. „Tai yra pritaikymas: reprodukciniame gyvenime moterį reikia kontroliuoti, nes ji nieko nebesuvokia ir nebesupranta, nebesupranta savo paskirties“, – kalba ji.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų šios temos aspektą ir net paradoksą: „Šitose veiklose ypač aktyvios yra pačios moterys, kurios siekia, kad kitos moterys taptų objektais ir nebūtų subjektais. Tai jau klasika, kad moterys laiko save atsakingomis už tam tikros tradicijos išlaikymą, įtraukia ir kitas moteris.“

Žmogaus teisių specialistė L. Vaigė apibrėžia šiame kontekste vartojamą svarbų žodį „globa“. Žmonės, kurie kovoja už gyvybę prenatalinėje fazėje, nori globoti moterį iki gimstant vaikui, tačiau „globa“, kaip teisinis terminas, turi specifinį apibrėžimą: globa reikalinga žmonėms, kurie yra neįgalūs priimti sprendimų, todėl siūlymas globoti moterį nėštumo metu yra keistas, nes tai apriboja žmogaus teises. Moteris tampa globotine.

„Dažnai žmonės sako: ji sutiko su seksu ir tai reiškia, kad ji privalo išnešioti. Bet, vienas dalykas, ne visos tos moterys sutiko, tai gali būti ir smurto atvejis, jūs nežinote, kaip ten yra. Ir ji neturi jums pasiteisinti, kaip yra. Kitas dalykas, kad ji sutiko su seksu, tai nereiškia, kad ji sutiko išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Embrionas vis dėlto, manyčiau, ne žmogus ir neturi žmogaus teisių. Nėra nei vieno tarptautinės teisės akto, kuris gintų embrionų teises. Tiek embriono, tiek vaisiaus gemalo teisės kol kas nėra prilyginamos žmogaus teisėms, bet teisiniame lauke jau pasidarė truputėlį radikalu sakyti, kad embrionas teisiškai nėra žmogus. Bet ar tai radikalu? Tai yra faktas.

Kiekvieną kartą, kai bandoma priimti įstatymą, kuris įtvirtintų moters reprodukcines teises, kyla didžiulis triukšmas, politinis pasipriešinimas. Yra daug pasiūlymų, kur moteris iš tikrųjų yra mažiau nei žmogus, pavyzdžiui, įstatymo projektas dėl gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje kaip ir netiesiogiai apibrėžia, kokios žmogaus teisės apsaugomos prenatalinėje fazėje, o ne moters teisės. Yra numatyta, kad jis turi įvairias teises, tuo tarpu moteriai yra numatyta globa. Žinoma, čia yra labai daug nacionalizmo, diskursas labai ryškiai susisieja su tuo, kad mums reikia piliečių. Tiek Lenkija, tiek Lietuva turi gana nedidelį gimstamumą, o Lietuva yra ypač nedidelė valstybė. Yra įsivaizduojama, kad tam, jog užtikrintume istorinį valstybės išlikimą, turime kažkaip įdarbinti moteris gimdyti Lietuvos piliečius“, – mintimis dalijasi L. Vaigė.

Plačiau – vasario 8 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Abortai II d. Specialistai kalba apie abortą