Gyvenimas

2021.01.23 09:58

Sovietinė vaikystė: „vaikas su raktu ant kaklo“, dar mokykloje mokomas kuo greičiau surinkti kalašnikovą

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.01.23 09:58

Sovietmečiu gyvenę Lietuvos žmonės – tai prarasta ar ypatinga karta? Apie tai kalbama LRT TELEVIZIJOS laidose „(Pra)Rasta karta“. Pirmame pasakojime skleidžiasi sovietinės vaikystės uždanga, po kuria vaikas augo ne kaip individualybė, bet kolektyvinio identiteto dalis, nuo mažens niūniavo „nekaltas“ daineles apie keliamą vėliavą, o iš animacinių filmukų mokėsi būti paklusnus.

Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys, praėjusiame amžiuje patyrė du istorinius gaivalus – sovietmečio atėjimą ir po 50 metų šios sistemos griuvimą atkūrus nepriklausomą valstybę. Šiuos lūžius lydėjo didžiuliai politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Jie paveikė net trijų kartų žmonių gyvenimus, jų vertybes, pažiūras, nuostatas, elgesį.

Šįkart – apie vaikystę sovietmečiu, apie mus ir mūsų vaikus, net jeigu jie to tiesiogiai nepatyrė. Tiems, kurių vaikystė prabėgo sovietmečiu, dabar daug kas juokinga, tačiau tuomet taip neatrodė.

Sovietmečiu jau naujagimiai patekdavo į sistemos glėbį. Juos kaip kepalus suguldydavo vieną šalia kito į vežimėlius, užklodavo marška ir išveždavo į atskirą patalpą. Ten jie praleisdavo pirmąsias gyvenimo dienas. Šiandien žvelgdamas į istorinius kadrus nejučia pagalvoji, ar veikiant tokiam konvejeriui nebuvo prielaidų supainioti vaikus?

Kūdikius mamoms atveždavo tik pamaitinti ir vėl atskirdavo, kas šiandien tiesiog nesuprantama. Prie patekusių į inkubatorius naujagimių mamos buvo nepageidaujamos. Sovietmetį tyrinėjanti istorikė Akvilė Naudžiūnienė teigia, kad ardyti vaikų ir tėvų ryšį – neakivaizdinė sovietų politikos užduotis. Kelių mėnesių kūdikius palikusios mamos žygiuodavo į darbus, atsirado lopšeliai naujagimiams.

„Yra orientuojamasi būtent į moterį, į mamą, tėvo vaidmuo nėra sankcionuojamas. Tai yra tiesiog kažkokio autoriteto vaidmuo, kuris nefigūruoja vaiko gyvenime. Būtent motina yra emancipuojama komunistinėje santvarkoje, tačiau vaiko jos erdvėje nebelieka su ankstyvaisiais lopšeliais, nes sugrįžimas į darbą yra labai ankstyvas“, – pasakoja ji.

(Pra)rasta karta. Mamontovas apie vaikystę sovietmečiu: tik lyginami su kitais žinojome savo vertę

Visgi sovietmečiu gimstamumas buvo kur kas didesnis nei dabar. Žinoma, ne dėl gero gyvenimo. Komunistinės visuomenės ateities statytojams, vaikams, netrūko dėmesio, rūpesčio ir net pasiaukojimo. 1982 m. garsiai nuskambėjo medikės, išėjusios per pūgą pas gimdyvę ir mirtinai sušalusios, istorija.

18 laipsnių šalčio, vėjo greitis – 22 m/s, 2 metrų pusnys. Zosė Petraitienė neatėjo pas gimdyvę, žuvo netoli vienkiemio. Beveik po mėnesio, pradėjus tirpti sniegui, buvo rasta. Į Z. Petraitienės laidotuves susirinko daugybė žmonių, spauda ir televizija šią tragediją siejo su tarybinio žmogaus pareiga, bet nutylėjo, kad gyvybę kainavo kelionė pas moterį, kuri tik gimdė, bet neaugino savo vaikų. Z. Petraitienę vežė į kapines, o tą naktį gimusį Sigitą – į vaikų namus.

Kaimo ir miesto vaikų gyvenimas skyrėsi, tačiau ir vieniems, ir kitiems teko patirti, kas dabar sunkiai suvokiama – judėjimo laisvę. Vienas pats berniukas iš kito miesto galo atvažiuoja į Jaunimo sodą, dabar vadinamą Bernardinų. Kiek pabuvęs, jis išvyksta pats sau. Sovietinių laikų vaikų gyvenimą tyrinėjanti istorikė Rūta Grišinaitė teigia, kad tai labai daug pasako ne tik apie vaikus. Kokie tėvai dabar visą dieną nežinotų, kur jų pirmokas?

„Yra toks fenomenas, apie kurį dabar dažnai kalbame, kai kalbame apie sovietmetį, tai yra „vaikas su raktu ant kaklo“. Tai reiškia, kad jis pats gebėdavo grįžti iš mokyklos, nors ir iš pirmos klasės, pasišildydavo valgyti, viską pasidarydavo pats. Tada paruošdavo pamokas ir eidavo žaisti į kiemą. Tėvai dažniausiai su tokiais vaikais bendraudavo nurodymais, kad jis turi saugiai elgtis su ugnimi, elektra ir taip toliau. Griežtas auklėjimas buvo būtina sąlyga, kad vaikas galėtų vienas savarankiškai funkcionuoti ir neprisidaryti bėdos“, – sako ji.

Sovietiniais laikais augę vaikai išeidavo visai dienai. Nebuvo ne tik mobiliųjų – daugelis neturėjo namuose ir telefonų. Niekas nežinodavo, kur vaiką nupūtė. Jis grįždavo namo, kada norėdavo – niekas jo neieškodavo. Vieni patys važiuodavo per visą miestą į muzikos mokyklas ir būrelius. Žodžio „negalima“ nebuvo ir kieme. Vaikai prasiskeldavo galvas, susilaužydavo kaulus, išsimušdavo dantis ir dėl to niekas nesikreipdavo į teismą. Žurnalistė Algimanta Žukauskienė vaikystę praleido Pasvalyje – ji irgi buvo „vaikas su raktu ant kaklo“.

„Išleisdavo prie upės, per Pasvalį teka Lėvuo – nuo pat ryto iki kol sutems. Ir dar pasakydavo: nuskęsi, tai nepareik. Tiek veiksmo būdavo! Mes išeidavome prie upės, dar ir valtį pasiimdavome. Ir ta upė – ne tokia, kokia dabar. Tai buvo rimta upė, su giliausiais duburiais, stovinčiomis lydekomis. Mes net gaudydavome nuo liepto, nuleisdavome kokią musę ant šniūriuko ir ištraukdavome. Tas auklėjimas buvo labai įdomus“, – pamena ji.

Sovietinė sistema pasitelkė veiksmingą instrumentą – propagandą, didžiojo vado Lenino kulto pavyzdį. Apie jį kurtos dainos, eilės, privalomai mokyti vaikai. Taip pradedamas neurolingvistinis programavimas, būdingas totalitarinėms sistemoms.

Sovietmečiu vaikai buvo blusinėjami viešai, gėdinami dėl nešvarių kojinių, netvarkingų uniformų, rašaluotų pionieriškų kaklaraiščių. Buvo daugybė būdų pažeminti vaiką, kuris ne toks, kaip kiti.

Kronikos „Tarybų Lietuva“ operatorius įamžino slėpiningą akimirką – grupė mažylių pirsnoja ant puodukų. Bendri žaislai, privaloma medicininė priežiūra, nuolatinis vyksmas būryje ir baisusis kampas, kuriame ne vienam teko pastovėti vien už tai, kad nenorėjo daryti taip, kaip visi.

„Darželyje prasidėdavo praktikos, kurios toliau sėkmingai tęsiamos ir mokyklinėje erdvėje. Kalbame ir apie kūno deindividualizaciją, kad žmogaus kūnas nuo pat vaikystės tampa kolektyvine dalimi. Tai atsiranda per ugdymą. Iš pradžių – per bendras mankštas, kurias iš darželio tikriausiai atsimena daugelis. Vaikas išmokomas, kad neturi gėdytis kūno, per bendras medicinines praktikas. Darželyje visi vienodai apžiūrimi, skiepijami, tai toliau pereina į mokyklą, kad žmogus suprastų, jog jis nėra individualus, kad jis yra kolektyvinio identiteto dalis“, – pasakoja A. Naudžiūnienė.

Dabar net utėlės vaiko galvoje kelia diskusiją, kiek galima kištis į jo privačią erdvę. Sovietmečiu vaikai buvo blusinėjami viešai, gėdinami dėl nešvarių kojinių, netvarkingų uniformų, rašaluotų pionieriškų kaklaraiščių. Buvo daugybė būdų pažeminti vaiką, kuris ne toks, kaip kiti.

Pasak R. Grišinaitės, mokykloje buvo atliekami higieniniai patikrinimai: būdavo tikrinama, ar vaikas švariai apsirengęs, ar jo kojų, rankų nagai nukirpti, ar išplauta galva, ar plaukai nėra per ilgi, ar sijonas nėra per trumpas. „Jeigu, pavyzdžiui, vienas vaikas prasčiau apsirengęs ar jo kojų nagai nenukirpti, apie tai buvo pranešama visai klasei. Šiais laikais tai yra labai privatus dalykas, bet kolektyviškumo pradas turėdavo tą pusę, kad apie tave visi žino viską“, – pažymi istorikė.

Sovietų valdžia vaikų užimtumui skyrė daug dėmesio. Elektrėnų ledo čiuožykla, Palangoje – vaikų atrakcionų parkas. Iki šiol tai daugelio smagiausi prisiminimai iš vaikystės. R. Grišinaitė atkreipia dėmesį, kad sovietinė vaikystė turi ir pozityvumo sluoksnį: „Vaikai galėdavo leisti daug laiko įvairiose užimtumo institucijose, būreliuose, vaikas tikrai buvo skatinamas juos lankyti. Buvo puiki infrastruktūra, ypač vėlyvuoju sovietmečiu. Kad tai buvo labai populiari veikla, rodo tai, kad 1950 m. tų institucijų, kurios užsiima tokia veikla, buvo tik 11, o 1970 m. jau 192.“

Devynmetis jau „kovai už Komunistų partijos reikalą pasiryžęs“

Vaikų sanatorijos, poilsio-darbo stovyklos, pionierių, moksleivių rūmai, vaikų teatrai... Vilniuje buvo net kino teatras „Pionierius“, kuriame rodydavo filmus vaikams. Vaikai nuo pirmos klasės tapdavo ideologinių organizacijų nariais.

Komunistinė sistema augino ir auklėjo kuo siauresnių pažiūrų žmogų, kad jis gyventų, dirbtų taip, kaip moko Komunistų partija. Ko tuo buvo siekiama? Vaikas tik įžengė į mokyklą – jis jau spaliukas, tik baigė pradinę – jau pionierius.

„Kas yra įdomu, kad mažesnieji pionieriai, spaliukai, atrodo, nieko neveikia. Bet tas nieko neveikimas irgi yra labai pavojingas, nes dainos, kurias jie dainuoja, persunktos sovietinės, komunistinės ideologijos. Jie ilgainiui pradeda užsiiminėti įvairiomis veiklomis, pavyzdžiui, atsiranda vienos populiariausių „Žaibo“ pionierių varžybos. Užduotis – automatų išrinkimas ir surinkimas. Dar mokykloje vaikai mokomi tokių veiklų ir per varžybas demonstruoja savo galimybes. Arba demonstruoja galimybes, kas greičiau užsitemps, nusitrauks dujokaukę. Atsiranda karinis elementas, kuris visoje sovietinėje mokykloje yra labai svarbus“, – kalba A. Naudžiūnienė.

Visa tai puikiai pamena „Foje“ lyderis, atlikėjas Andrius Mamontovas. Anot jo, karinės parengties pamokos mokykloje buvo stipriai ideologizuotos. „Aš iki šiandien moku išardyti ir sudėti Kalašnikovo automatą, moku iš jo šaudyti ir esu tai daręs. Šalia reikėdavo mintinai išmokti kažkokį tarybinio žmogaus kodeksą, koks turi būti tarybinis žmogus. Ten būdavo punktai, kad jis turi būti toks ir toks“, – mintimis dalijasi jis.

Sovietų Sąjungoje Komunistų partija sprendė, kas gerai, kas blogai, kokia knyga bloga, kokia muzika gera. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos moksleivių apklausos apie tai, kokia muzika ir kodėl jiems patinka. Tai buvo tuometinio Saugumo spąstai vaikams. Tie, kam patikdavo užsienio muzika, rokas ir kas dar atvirai apie tai prisipažindavo, patekdavo į tam tikrą sąrašą.

„Saugumas kartais gudraudavo ir pateikdavo tokias anketas nekaltomis temomis. Tokios anketos galėdavo turėti dvi funkcijas. Viena iš jų – turėti vaiko rašto pavyzdžius, kad esant reikalui jie galėtų pagal tam tikrą braižą atrasti, kad būtent tas vaikas parašė kokį nors antisovietinį sakinį“, – tikina istorikė R. Grišinaitė.

Sovietinės ideologijos aparatas tobulėjo. Žiūrint parodomųjų švenčių kadrus atrodo – viena nesibaigianti šventė, kurioje pionierių kaklaraiščius keičia komjaunimo ženkliukai. Net už mokyklos sienų vaikams brukama komunizmo filosofija.

Kalamas naujas komunistinis žmogus – be lietuvybės, tikėjimo, nes tai yra „buržuaziniai prietarai“. Saugumas nenuleido akių nuo kunigų. Vyskupas Jonas Kauneckas juokiasi prisiminęs, kaip saugumiečiai jį vadindavo inkvizitoriumi. Sovietmečiu jis pakrikštijo ir Pirmąją Komuniją suteikė šimtams vaikų.

Toji valdžia iš šeimos gyvenimo stengėsi išstumti religiją, net bandė krikštynas pakeisti vardynomis. Tačiau Komunistų partija kapituliavo prieš poteriaujančias močiutes, kurios šventė Kalėdas ir Velykas, atkakliai krikštijo savo vaikus ir anūkus. Nėra užfiksuota, kad už vaikų krikštijimą būtų nubaustas kunigas. Vyskupas J. Kauneckas, kaip ir daugelis kitų, už tai buvo ne kartą tampomas saugumiečių, kurių daugelis neabejotinai irgi buvo pakrikštyti.

Sovietų valdžia nedrįso uždaryti bažnyčių. Daugelį jų pavertė sandėliais, o tikėjimo pradą stengėsi užgniaužti pačioje pradžioje. Taikiniu pirmiausia tapo vaikus mokantys kunigai. Norėtųsi šiandien perskaityti teismo sprendimus, kuriuose už tai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Vyskupas J. Kauneckas žinojo ir nepamiršo veidų saugumiečių, stebėjusių jo suburto jaunimo organizacijos veiklą, kurios vienintelis tikslas – mokyti ir išsaugoti tikėjimą. Sovietų ideologai pasiekė aukštus rodiklius smegenų plovimo srityje. Ne vienas dabar prisimintų, kad tikėti Dievą, eiti į bažnyčią buvo gėda. Ateizmas, religijos neigimas, buvo paveikęs net mažiausiųjų galveles.

„Yra pasakojimas moters, kuri užaugo sovietmečiu. Ji pasakojo, kaip mokykloje juos mokė ateistine dvasia, bet, žinoma, mokė, kad Leninas, tuo metu jau nebe Stalinas, yra tas herojus, kurio pėdomis reikia sekti, o bolševikai yra tie, kurie išgelbės lietuvių tautą. Ir ji tuo įtikėjusi aiškino savo močiutei, gyvenusiai tarpukariu, kaip Leninas iš tiesų atėjo jos išgelbėti ir bolševikai juos išgelbės. Ir kai močiutė pasakė jai: vaikeli, tu netikėk, ką tau sako mokykloje, nes jie tau meluoja, vaikas taip išsigando, kad nuėjo ir pasiskundė mokytojai mokykloje“, – istorija dalijasi A. Naudžiūnienė.

Visos vaikų ir jaunimo organizacijos buvo glaudžiai susietos ideologija ir tam tikra subordinacija. Komunistų partija globojo komjaunimą, komjaunimas – pionierius, pionieriai – spaliukus.

„Kiekvienas mokytojas per konkrečią pamoką turėdavo užsiimti ideologiniu švietimu. Tai dažniausiai apimdavo ateistinį auklėjimą. Netgi pasitaikydavo tokių kuriozų, kad, pavyzdžiui, atvažiuoja į mokyklą inspektorius ir dalyvauja fizinio lavinimo pamokoje, mokytojas yra kritikuojamas – kaipgi šitoje pamokoje nėra vykdomas ateistinis auklėjimas? Tai mokytojo atsakymas tokiam inspektoriui buvo: bet vaikai buvo išrikiuoti užpakaliu į bažnyčią“, – teigia R. Grišinaitė.

Vos sulaukę 9-erių pionieriai skanduodavo: „Kovai už Komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs!“ Kokį reikalą? Pradinukams tai visiškai nerūpėjo, tačiau sovietų antireliginė propaganda buvo tvirtai pasiryžusi pakeisti „Tėve mūsų“ į tarybinius poterius. Tai buvo pionieriaus priesaika ir ji skambėjo taip: „Aš, Tarybų Sąjungos jaunasis pionierius, savo draugų akivaizdoje pasižadu būti ištikimas Lenino įstatymams, tvirtai kovoti už Komunistų partijos reikalus ir komunizmo pergalę. Aš pasižadu gyventi ir mokytis taip, kad tapčiau garbingu savo tarybinės tėvynės piliečiu.“

1941 m. gegužės mėnesį Tarybų Lietuvoje jau buvo 43 tūkst. pionierių. Šeima, gimtinė, meilė – jau nebe vertybės. Švenčiama Moters diena, bet ne Motinos, Tarybinio kario, bet ne Tėvo.

Aš iki šiandien moku išardyti ir sudėti Kalašnikovo automatą, moku iš jo šaudyti ir esu tai daręs.

„Tai iš pradžių išryškėjo pirmoje posovietinėje užaugusių vaikų kartoje, kad žmogui reikia ne šeimos, o visuomenės. Tas susvetimėjimas labai ryškus. Man atrodo, mes su juo iki šiol bandome kovoti – su susvetimėjimu tarp skirtingų kartų“, – mano A. Naudžiūnienė.

Pakeliui iš socializmo į komunizmą, kur visi lygūs ir visiems po lygiai, apskritai būdavo sunku ką nors nusipirkti. Matant, kaip atrodė darželiuose vienodais flanelės drabužėliais aprengti vaikai, išnyra prisiminimas – tėvai vaikams batų stovėdavo eilėse per naktį.

Mokykloje privalomos uniformos iš dalies išsprendė skurdaus drabužių pasirinkimo klausimą. Vienintelė puošmena būdavo apykaklės, arba kaip tuo metu vadindavo – kalnieriukai. Galima buvo konkuruoti tik jų gražumu.

Parodomuosiuose darželiuose – žaislų gausa ir įvairovė, kituose – liūdesys

Sovietų Sąjungoje būtent vaikai buvo programuojami šviesiam komunistiniam rytojui, į kurį jie eidavo su sesių ir brolių sunešiotais batais. Tačiau vaikystėje viskas džiugina, kai kurios akimirkos vis tiek nepasimiršta.

Kuriam laikui sovietų ideologijos strategams pavyko Kalėdų Senelį pakeisti Seniu Šalčiu, o Kalėdų šventes pritraukti prie Naujųjų metų. Net miesto eglė buvo puošiama Naujųjų išvakarėse, ją paprasčiausiai atitempdavo sunkvežimiu į miesto aikštę. Didžiausia pramoga – tiesiog nusifotografuoti su Seniu Šalčiu ir Snieguole, Kalėdų Senelio elnių pakaitalu.

Tikras reiškinys kelių kartų vaikų gyvenime buvo nuo 1975 m. Lietuvos televizijos pradėta transliuoti laida „Labanakt, vaikučiai!“, kurią vedė radijo laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė. Ji iki pat išėjimo į pensiją Lietuvos radijuje vedė „Tetos Betos viktoriną“. Sovietmečiu pusė devynių vakaro buvo šventas vaikų laikas prie televizoriaus. „Labanakt, vaikučiai!“ buvo pirmoji laida per Lietuvos televiziją, kurioje rodyti animaciniai filmukai. Juos iš atminties daugelis gali pacituoti ir šiandien.

Frazės iš „Mikės Pukuotuko“, „Krokodilo Genos“ ar „Karlsono“ atrodė tikras gėris ir pozityvas. Niekas nenuneigs – tai auksinis animacijos fondas, tačiau viena dažniausių sovietinėje animacijoje temų – paklusnumas, kuris ugdė nurodymų iš viršaus laukiantį, bausmės ir kritikos bijantį paklusnųjį suaugusįjį. Ką jau kalbėti apie kultinį smurto ir patyčių filmuką „Na, palauk!“. Visi vaikai kažkodėl nemėgo lėlinių filmukų ir labai laukdavo pieštų.

Filmus vaikams sovietmečiu kūrė geriausi kino režisieriai. Daugumoje jų apeita ideologinio auklėjimo tema. Filmai „Gražuolė“, „Paskutinė atostogų diena“, „Seklio Kalio nuotykiai“ tebežavi ir šiandien. 1976 m. Maskvos „GOST Teleradio“ užsakymu sukurtas 2 serijų televizijos filmas „Seklio Kalio nuotykiai“, kuriame vaidino vien Lietuvos aktoriai, niekada nebuvo įgarsintas lietuviškai. Vilnius jame tapo Švedija, dauguma epizodų filmuoti Stiklių gatvėje ir tuomet dar Barbakano griuvėsiuose.

Tai buvo kitoks kinas – jame rodomas gražus užsienis ir melagiai suaugusieji, kuriuos demaskuoja vaikai. Daugelis pagyvenusių jaunuolių iki šiol puikiai prisimena ne tik šį kino filmą, bet ir jame skambėjusias litvako Večeslavo Ganelino dainas.

Viena scena nufilmuota Vilniaus centre dar 1965 m. atidarytoje vaikų kavinėje „Nykštukas“. Joje firminius „Zuikio“ kotletus kirto kelios vilniečių kartos. Čia buvo mėgstama tėvų ir vaikų vieta, stovėjo specialūs maži, vaikams pritaikyti baldai. Buvo jiems sudarytas specialus valgiaraštis, o lange įrengtoje vitrinoje straksėjo tikros voveraitės. Beje, visa kavinė su voverėmis buvo pristatyta vienoje pasiekimų parodoje Maskvoje.

Prisimenant sovietinių laikų vaikų pramogas verta pažiūrėti, kuo jie žaidė. Kino kronikos „Tarybų Lietuva“ kadruose atsiskleidžia, kad parodomuosiuose darželiuose vaikai turėjo tokių žaislų, kurie net ir šiais laikais nepadarytų gėdos. O ten, kur kamera atsitiktinai užfiksavo žaidžiančius vaikus, liūdesys: plastmasinės gulbės, nykios kaladėlės, lėlės be akių ir daugybė darbo veiksmą imituojančių žaislų. Kala, stato, veža, dirba – užuot lavinę savo vaikiškas fantazijas, jau žaidžia darbą.

„Darželiuose labai trūko materialaus turto. Žaislai būdavo gana skurdūs, jeigu jų būdavo darželiuose, tai labai nedaug, netgi žaisdavo su šalia esančiais daiktais. Tarp vaikų žaislų galime pamatyti sunkvežimius, traktorius. Buvo žaidžiama įvairiais konstruktoriais, patys vaikai tarsi turėdavo kažką statyti. Netgi buvo atskira žaidimų kategorija – statybiniai žaidimai, kas rodo, kad vaikas nuo mažumės yra mokomas dalyvauti darbinėje veikloje. Darbinis auklėjimas prasidėdavo jau darželyje“, – pasakoja R. Grišinaitė.

Nuo 1972 m. Vilniuje veikė įmonių susivienijimas „Neringa“, gaminęs lietuviškus žaislus ne tik Lietuvai, bet ir Sovietų Sąjungai. Kone 30 metų šis susivienijimas aprūpindavo mažuosius gausybe pačių įvairiausių žaislų. Turbūt kiekvienas 1960–1990 m. gimęs Lietuvos vaikas čiupinėjo šio fabriko produkciją. Galbūt jūsų tėvų ar jūsų pačių slaptose vaikystės turtų saugyklose tebeguli šiltas vaikystės akimirkas menantis „Neringos“ fabriko žaislas. Beje, jam 10 metų vadovavo Algimantas Matulevičius, vėliau tapęs milijonieriumi, kelias kadencijas buvęs Seimo nariu.

Dabar kartais apmaudu dėl to, kad žaislai ar knyga kainuoja kur kas brangiau nei degtinės butelis, o pienas brangesnis už alų. Nusivylimas dažnai šmėsčioja tautiečių veiduose. Yra tokių, kurie dar nesupranta, kad viskas yra mūsų, o ne Maskvos rankose. Nepaisant to, sovietmečiu augusi karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti, kurti – gavome pasirinkimo laisvę ir išmokome ja naudotis.

Plačiau – sausio 7 d. laidos „(Pra)Rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Mamontovas apie vaikystę sovietmečiu: tik lyginami su kitais žinojome savo vertę