Socialinio projekto „Būti“ herojė Ieva Karpienė, globojanti nebiologinį vaiką, nežada nuo jo slėpti to, kas tikrieji sūnaus tėvai. Anot pašnekovės, tokios yra specialistų rekomendacijos, tačiau kai kurie globėjai jų nesilaiko. I. Karpienė prisimena, kaip sutiko mažą mergaitę, kurią mama sužeidė kirviu, o ji puolė ją ginti ir vis kartojo: „Netyčia, netyčia...“
LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.
– Esu Ieva, trijų vaikų mama. Du vaikai yra biologiniai, trečias atėjo globos keliu. Laukiamės ketvirto. Visada su vyru apie tai kalbėjome ir svajojome. Toks buvo mūsų planas. Netgi prieš vestuves, draugystės pradžioje, patikrinau vyrą, sakiau: aš noriu trijų ir plius dar vieno. Tas planas savaime ir įsigyvendino.
– Kaip sūnus atkeliavo į jūsų šeimą?
– Jis atkeliavo pas mus 8 dienų ir yra iki šiol. Tėveliams buvo galimybė jį susigrąžinti, jie ateidavo į pasimatymus. Bet kai jiems nepavyko susitvarkyti su savo situacija, teismo keliu [globa] buvo priskirta mums.
Mes, žinoma, teikėme prašymą, kad norime nuolatinės globos, nes kitu atveju jis būtų iškeliavęs arba į vaikų namus, arba į kitą šeimą. Kadangi jau buvo abipusis ryšys, mes nusprendėme jį pasilikti. Tada teisme buvo nustatyta nuolatinė globa ir jis dabar yra su mumis.
– Ar globojamo vaiko amžius jums buvo svarbus?
– Kadangi mūsų biologiniai vaikai tuo metu buvo 5-erių ir 7-erių, tai mes buvome apsibrėžę, kad galime priimti nuo kūdikystės iki, tarkime, 5-erių, kad nebūtų vyresnis už mūsų vaikus. Prieš tai buvę globotiniai buvo 3-ejų ir 2-ejų, o sūnus atkeliavo dar visai mažiukas. Dukra labai svajojo, kada namuose bus leliukas. Aš tokio darbo, kad reikėtų eiti iš namų, neturėjau. Dirbau iš namų, tai mes turėjome visas galimybes ir priėmėme kūdikį.
Vieno socialinio projekto metu, kai lankėmės vaikų namuose, buvo kokių trejų ketverių metukų mergaitė ir mes paklausėme, iš kur ant jos žando randas. Mama ją užgavo kirviu, o mergytė ją labai gynė, sakė: netyčia, netyčia, mama tikrai netyčia...
– Kaip komunikuosite vaikui apie jo globą?
– Vaikų globėjams ir įtėviams yra [rengiami] labai stiprūs mokymai, pasakojama ir kalbama, kaip geriausia daryti, kad vaikui būtų kuo mažiau streso. Deja, dalis globėjų ar įtėvių to nesilaiko, nusprendžia daryti savaip. Mes esame linkę laikytis rekomendacijų ir neslėpti šios informacijos, palaipsniui, pagal amžiaus raidą, kiek informacijos gali perduoti, tiek ir papasakoti, kad užaugus nebūtų šoko.
Juo labiau – aplinkiniai mato ir žino, kad jis yra nebiologinis mūsų vaikas, o tiesiog staiga atsiradęs. Žmonės gi matė, kad aš nebuvau su pilvu, prieš tai matė, kad vaikai buvo didesni. Aplinkiniai žino, vadinasi, ir vaikas turi žinoti, kad nuo jo nebūtų kažkas nuslėpta ir paskui nebūtų nemaloni staigmena. Iš tikrųjų nematau, dėl ko reikėtų slėpti.
– Ar pavyksta bendrauti su visais vienodai?
– Lygybės niekada nebus. Kad ir kaip besistengtum kažkokiose situacijose išspręsti nesklandumus, atrodytų, teisingai abiejų atžvilgiu, vaikas pats pasirenka, ar jam tai priimti kaip nuoskaudą, ar pajausti, kad tai yra teisinga. Aš matau pagal savo vaikų žvilgsnius.
Atrodo, taip gražiai išsprendei situaciją, teisingai, kad nebūtų nei vienas nuskriaustas, išsiaiškini, sudėlioji visus taškus ant „i“ ir vis tiek vieno akyse matai, kad jis priėmė tai kaip nuoskaudą. Jam kažkur giliai nusėdo, kad mama blogai priėmė. Manau, kad labai priklauso nuo asmenybės – stenkis nesistengęs daryti vienodai, kad viskas būtų teisingai... Aišku, tai reikia daryti, bet labai priklauso nuo kiekvienos asmenybės.
– Dėl kokių priežasčių vaikai patenka į globos namus?
– Atsimenu, vieno socialinio projekto metu, kai lankėmės vaikų namuose, buvo kokių trejų ketverių metukų mergaitė ir mes paklausėme, iš kur ant jos žando randas. Ji puolė ginti savo mamą, žinoma, mes nežinome realios situacijos, bet kas labai nustebino, kad mama ją užgavo kirviu. Ir mergytė labai gynė, sakė: netyčia, netyčia, mama tikrai netyčia... Tai labai įstrigo atmintyje.
Gal problema yra su saviverte, nes ji leidžiasi mušama ir nieko nedaro, kad išeitų iš tos situacijos, nepriima pagalbos, gal nedrįsta... Ji leidžia, kad vaikas iš nesaugios aplinkos būtų paimamas, o ji toje aplinkoje pasilieka.
Visokiausių yra situacijų: ir alkoholis, ir narkotikai, ir smurtas šeimoje. Kai ateini į pasimatymą ir matai tą moterį, galbūt ne savo globotinio, o kitoje šeimoje esančio globotinio mamą, kuri irgi atėjo į pasimatymą, matai, kad tai nuostabi, graži, normali, sveika moteris. Tada nesupranti, kur yra problema... Gal problema yra su saviverte, nes ji leidžiasi mušama ir nieko nedaro, kad išeitų iš tos situacijos, nepriima pagalbos, gal nedrįsta... Ji leidžia, kad vaikas iš nesaugios aplinkos būtų paimamas, o ji toje aplinkoje pasilieka.
Kartais žiūri į moterį ir tiesiog nesupranti, kad ji galėtų turėti problemų su alkoholiu, o tos problemos yra. Galvoji: graži, susitvarkiusi, prisižiūrėjusi moteris. Yra kažkokie vidiniai dalykai... Žinau, yra vaikų, kurie yra patys pasiprašę, kad juos paimtų iš namų, nes taip, kaip jie gyvena... Galbūt ne fizinis smurtas, labiau psichologinis, tie vaizdai, kuriuos jie mato namuose – tada tenka vaikams patiems pasiprašyti.
– Ar pikta dėl tėvų, kurie apleidžia savo vaikus?
– Aš nesu linkusi smerkti žmonių, nes nežinau, kas padarė įtaką jų poelgiams. Negaliu įlįsti į jų vidų ir sužinoti. Kartais pats pasielgi nesuprasdamas, kodėl tą padarei, tai suprasti, kodėl kitas taip pasielgė, dar sudėtingiau. Aš tik galvoju, kad visuomenei nepriimtina... Žalingai žmonės elgiasi tada, kai jie patys užauga be meilės ar kažkokiomis žalojančiomis sąlygomis. Kiekvieną kartą tiesiog bandau rasti tuos pateisinimus, kodėl žmogus galėjo taip padaryti. Kaip gali smerkti kažką, jeigu nežinai, kaip tau pačiai bus kitą dieną, kaip tu pasielgsi vienoje ar kitoje situacijoje.
Plačiau – vasario 26 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
