Prasidėjus XVI amžiui, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patyrė stiprius Maskovijos ir Krymo totorių smūgius, Vilniaus miestiečiai paprašė valdovo Aleksandro Jogailaičio leidimo statyti miesto sieną, kuri padėtų apsiginti nuo užpuolikų. Valdovas leido ir įsakė išmūryti penkerius vartus, vedusius kitų svarbių miestų link. Tačiau gyvenimas šį planą savaip pataisė. Dėl to šalia ištaigingų Rūdninkų vartų, pro kuriuos dažniausiai įvažiuodavo valdovas, arba legendomis apipintų ir turbūt dėl to išlikusių Aušros vartų atsirado vartai, kurių pagal pirminį planą neturėjo būti.

Jie vadinti Šlapiaisiais arba Šv. Marijos Magdalietės – pagal netoliese buvusią koplyčią. Šie vartai neturėjo gynybinės paskirties ir buvo įrengti, kad miestiečiai galėtų lengviau patekti į vakarinius Vilniaus priemiesčius. Vartai neturėjo gynybinių bokštų ir atrodė tarsi anga miesto sienoje.