Kai Pranciškus Asyžietis tryliktojo amžiaus pradžioje įkūrė naują vienuolių ordiną, jis aiškino, kad jo nariai daug dirbs, ką uždirbę atiduos vargšams, o patys nekaups jokio turto. Įdomu, ką jis būtų pasakęs Vilniaus pranciškonams po kokių trijų šimtų metų? Kai jie gyveno visko pertekę, o jų bažnyčios šventorius prie dabartinės Trakų gatvės priminė turgų. Nuo ryto iki vakaro čia mūkė, prunkštė, žviegė ir gageno. Vienas po kito dardėjo vežimai su grūdais, lašiniais, žuvimi ir kitokiomis gėrybėmis. Pranciškonams aukojo ir garsūs didikai, ir eiliniai žmogeliai. Kas daržovių ar paršiukų, kas aukso sidabro, o kas žemės valdą su arimais ir pievomis. Mainais vienuoliai žadėjo melsti Dievo malonės. Jie puikiai išmanė rinkodarą. Pranciškonų kampanija apeliavo į esminį ano meto žmonių rūpestį – po mirties užsitikrinti amžinąjį gyvenimą. Vienuoliai aiškino taip: daryk gerus darbus ir būsi įrašytas į dangiškąją Gyvenimo knygą. Tada Paskutiniojo teismo dieną keliausi į dangų. Jei ne – į pragarą. Už suaukotas gėrybes Vilniuje pranciškonai pasistatė puikią gotikinę bažnyčią. Ji padarė tokį įspūdį iš Romos atvykusiems vienuoliams, kad jie pavadino ją „garbingiausiąja“. Lietuvoje pranciškonai nuo seno turėjo galingų rėmėjų. Ką ten galingų – pačių galingiausių. Jais rūpinosi ir Jogaila, ir Vytautas Didysis. Dovanojo gerų dalykų. Pavyzdžiui, kelis ežerus prie Vilniaus, Trakų ir Vievio. Iš jų vienuoliai gaudavo žuvies, ją parduodavo atėjus pasninkui. Vilniuje jie gyveno tykiai ramiai iki šešioliktojo amžiaus vidurio, kai mieste išplito maras. O kartu su juo – gandas, esą

užkratą paskleidė pranciškonai. Tuo metu Vilniuje buvęs karalius Žygimantas Augustas taip įtūžo, kad atėmė iš jų žemes šalia vienuolyno ir anapus Trakų vartų. Vėliau jų gyvenimą smarkiai sukrėtė Vilniaus gaisras, maskvėnų okupacija ir Šiaurės karas. Jo metu dar kilo maro epidemija, išmirė beveik visi vienuolyno gyventojai. Todėl pranciškonų užrašuose tie metai vadinami nelaimingiausiais. Bet nelaimės nė nemanė atslūgti. Dar nespėjusį atsigauti vienuolyną po ketvirčio amžiaus nusiaubė didžiulis gaisras. Po jo pranciškonai nusprendė atsigabenti kuo daugiau šventųjų relikvijų ir aštuonioliktojo amžiaus viduryje jų turėjo daugiau kaip dvidešimt. Įskaitant Mergelės Marijos tėvo ir Tomo Akviniečio kūno dalis. Iš Romos gautas raštas tvirtino, kad visos jos autentiškos. O naujausias Vilniaus pranciškonų istorijos puslapis atverstas visai neseniai, kai po beveik du dešimtmečius trukusių teismų pranciškonai susigrąžino vienuolyną. Dabar buvusios celės nuomojamos biurams. Be įrašymo į dangiškąją knygą.